Paskui sparnuotąjį vežimą

Skubėjau namo
užskridau laiptais
mano žvilgsnio juk laukė
devynios
geltonos rožės -
kai aš jų nematau
kai nebūna manęs
namuose
nebūna ir jų
nebūna visai
niekur - - -
vos duris rakinu
jos skubiai rikiuojasi vazoj
kaip jaunos mergaitės
šokio kvietimo ritmu

mano devynios
geltonos rožės
laukiančios kantriai
akių

2019.07.20, 20.27

Kai mano saulė užtekės tavo sielos tolumose,
žingsniuos lėtai kupranugariai dykuma,
skambės varpelis vienas,
laukdamas draugų, bet niekas jam neatsilieps,
kada manoji saulė tavo vandenis apšvies ir paprašys nenužudyt vijoklio,
taip sunkiai lipančio aukštyn akmens keliu,
kada aš jau neprisikelsiu niekad juoktis -
viską pasiimk,
ką mes turėjom dviese,
viską pasiimk,
ką mums turėjo tas pasaulis - dviems -
iki devintos valandos bus labai tamsu,
šventyklą laidos smėlis,
aš savo dvasią - - -
aš savo dvasią
išlydžiu
paskui sparnuotąjį vežimą
brolių vėjų keturių -
tesaugo tavo širdį dangūs, te nuramins
ugnis.

2019.07.20, 07.10.