Nuo mirties tu sakai aš tave...

taip tylu
iš pačio ryto
girdžiu troleibusą
kuris prijungtas prie dangaus
jis tuščias
jis važiuoja lėtai
kai kas ima ir įlipa
aš ne
aš ne
aš dar čia
su jumis
jūs matote mano žodžius
akis
vieną dar tik minutę
pabūsiu trumpai
aš nebijau mirties
juk mirtis gyvena manyje
ji man ne svetima
jis man ne svečias
ji yra tokia sava
kaip dar niekas man taip
nebuvo savas

///

Nuo mirties tu sakai aš tave
nuo mirties
negražu sakyti
nieks bl neprašė
nieks bl neprašė
nieks bl neprašė
nuo mirties...
nepažįstu jos
aš esu šviesi kaip šviesa
kam man tavo mirtis
man ne
reikia ne jos
tu išgelbėjai mirtį
ją turėk
ne mane

///

Norėčiau ir aš
vieną kartą išsivirti
sriubos
iš juoko ir gėlos
iš dantų griežimo
iš radastų krūmų
iš dilgėlių varnalėšų
visų tų vit - taminų
grakščių
žalių ir iš pajuodavusių
mirčiai
nuo dalgio
nuo žolės riksmo
pjaunant kapojant verkiant
aš norėčiau vieną kartą
pabaigti su ta sriuba
iš sapno naktinių drugelių
iš trupučio
moralinio vandens
iš dainos
kurią girdžiu
dainuojant už sienos
taip tyliai