Būna dienų

Seniausias pasaulyje egzistuojantis organizmas - kerpės. Jų sporos gyveno ant meteorų, keliavo begarsėse kosmoso erdvėse, kol pagaliau nenuspėjamais keliais nusileido mūsų planetoje, gyveno akmenų kristaluose, klestėjo neaprėpiamose kosminių šiukšlių dykumose, augo ir nesustabdomai keitėsi, klestėjo, ir niekada neišnyko..

Būna dienų, kai pamirštu, kaip svarbu yra pakelti galvą aukštyn, prisiminti, kad aš - tik blyksnis neaprėpiamoj visatoj, tik atodūsis, kai prisimeni įkvėpti.

Seniausi mano prisiminimai yra apie vandenį - tekantis, tamsus ir gilus. Amžinai traukiantis link savęs, - nes nepasiekiamas, pavojingas ir amžinai viliojantis...

Pamenu, kaip mama sakydavo, kad geriau būtų negyventi Klaipėdoje, nes ten drėgmė, ir visi visada kosti. Po kelerių metų radau save gyvenančią saloj. Vanduo arčiau nei kita traukinio stotelė. Ir dabar už mano namų lango - kanalas ir juo vis praplaukiantys laivai.

Gyvenimo paradoksai ir gyvybės žaismas visatoj be nulietos tikimybės, nes galiausiai niekas nėra nuspėjama, ir mes tik bandom atrasti naujus slaptažodžius žaidimui, kuris išrastas dar prieš mums įgaunant šitą formą...