Neskelbtos ištraukos iš antrosios knygos

Evoliucijos teorijos paneigimas

Žirafa

     1959 metų Čarlzo Darvino knygoje Rūšių atsiradimas parašyta. „Žirafa dėl savo aukšto ūgio, labai ilgo kaklo, ilgų priekinių kojų, galvos ir liežuvio yra puikiai prisitaikiusi ėsti lapus nuo viršutinių medžių šakų. Vadinasi, ji gali gauti maisto iš tokių šaltinių, kuriais kiti kanopuočiai, gyvenantys toje pat šalyje, negali naudotis ir tai jai, be abejo, yra didelis pranašumas sausrų periodais. (...) Kad tos pačios rūšies individai dažnai vienas nuo kito kiek skiriasi visų savo kūno dalių palyginamuoju ilgiu, apie tai galima paskaityti daugelyje gamtamokslio veikalų, kuriuose pateikti tikslūs matmenys. Šie nežymūs didžio skirtumai, priklausomai nuo augimo dėsnių ir variacijų, daugeliui rūšių neturi nė mažiausios naudos arba reikšmės. Tačiau visai kitaip bus buvę beatsirandant žirafai, turint galvoje jos spėjamąjį gyvenimo būdą, - kadangi tie individai, kurių kokia nors viena arba keletas atskirų kūno dalių būdavo ilgesnės negu šiaip, paprastai galėdavo išlikti. Susikryžminus jų palikuonys pasižymėdavo tomis pat kūno savybėmis arba paveldėdavo polinkį vėl kitėti ta pačia linkme, o šiuo atžvilgiu ne tokios palankios būklės individai būdavo labiausiai linkę žūti. (...) Natūralioji atranka išlaiko ir taip atskiria visus pranašesnius individus, ji leidžia jiems laisvai tarpusavy kryžmintis ir sunaikina visus menkesnius individus.(...) Tai, man rodos, yra beveik tikra, kad paprastas kanopotis gyvulys tokiu būdu gali virsti žirafa.“ (K., 1859-2017. P. 299.)
     Po 150 metų Yuval Noah Harari antrina. „Bemaž 4 milijardus metų visi iki vieno planetos organizmai vystėsi paklusdami natūraliajai atrankai. Nebuvo nė vieno, kurį būtų sukūręs protingas kūrėjas. Antai žirafa ilgą kaklą gavo dėl konkurencijos tarp senovės žirafų, o ne dėl kokios nors itin sumanios būtybės užgaidos. Pirmosios ilgakaklės žirafos galėjo pasiekti daugiau maisto ir dėl to palikdavo daugiau palikuonių (...). Darvino teorija nuostabi tuo, kad paaiškina, kodėl žirafa įgijo ilgą kaklą, apsieidama be sumanaus kūrėjo vaidmens.“ (Sapiens. Glausta žmonijos istorija. V., 2016. P. 367.)
     Ar jaunas istorijos (ne biologijos) mokslų daktaras skaitė Rūšių atsiradimas? Kodėl taip atsargiai išsakyti Darvino spėjimai virto neginčytinomis mokslo tiesomis? Juk Darvinas savo teorijos net nemėgino įrodyti. Tiesa, jis bandė nustatyti kiek laiko sėklos išlieka daigios įvairiose sąlygose, tačiau šie eksperimentai siejosi ne su rūšių atsiradimu, o tik su jų paplitimu. Kaip tik tuo metu prasidėjo mokslo ir technikos revoliucija – reikėjo ją reprezentuojančios pasaulėžiūros. Darvino prielaidos, neigiančios Dievo vaidmenį kuriant Žemės biosferą, idealiai atitiko to laikmečio dvasią.
     Šiandien Darvino knyga Rūšių atsiradimas nei studijuojama, nei kritikuojama nors joje išsakytos mintys XX ir XXI amžių atradimų šviesoje atrodo dar labiau abejotinos. Nejaugi toks tobulas ir sudėtingas gyvybės pasaulis galėjo atsirasti atsitiktinai?
     Tad pažvelkime į Darvino prielaidas per šių dienų mokslo prizmę. Žirafa (Giraffa camelopardalis) - stambus porakanopinis žinduolis gyvenantis Afrikos savanose. Tai aukščiausias sausumos gyvūnas. Žirafa - atrajotoja, turinti keturių skyrių skrandį, mintanti medžių lapais ir vaisiais. Jos ilgas, kietas, plaukuotas liežuvis nebijo net akacijos dyglių, jį žirafos gali iškišti daugiau kaip 45 cm. Patinų ūgis siekia iki 5,5 m, svoris 800-1930 kg. Žirafa gali bėgti 55 km/h greičiu ir peršokti net 1,85 m aukščio barjerus. Gamtoje žirafa gyvena 20-25 metus (iš interneto). Suaugusios žirafos natūralių priešų praktiškai neturi. Abiejų lyčių žirafos viršugalvy nešioja ragelius, tik patinų rageliai didesni. Žirafų ne tik kaklas bet ir kojos labai ilgos, todėl žirafoms sunku pasiekti žolę, jos gali atsigerti tik plačiai išskėtusios kojas.
     Patelės jauniklius veda stovėdamos. Jaunikliai krenta maždaug iš 1,8 m aukščio, bet tai jiems nė motais. Gimdami jie būna apie dviejų metrų ūgio ir sveria 45 – 75 kg, vėliau priauga po 3 milimetrus per dieną, t. yra apie metrą per pirmus savo gyvenimo metus. Abiejų lyčių jaunikliai auga vienodai greitai ir nelabai skiriasi, tačiau sulaukus maždaug 3 metų išryškėja lytinis dimorfizmas – patelės nustoja augti, o patinai stambėja toliau.
     Tolimų žirafos giminaičių, priklausančių tam pačiam porakanopinių būriui, nemažai gyvena ir Lietuvoje, pvz., ožka, briedis. Ožka taip pat mėgsta medžių (pvz., obels) lapus, tačiau ilgo kaklo neturi. Norėdama pasiekti aukščiau ji stojasi ant užpakalinių kojų. Briedis - tikras sumedėjusios augmenijos (ypač pušies) skabytojas, bet ir jis apsieina be ilgo kaklo. Aukštesnį medelį briedis arba nulenkia, arba nulaužia savo masyviu kūnu. Yra įvairių sprendimų, kaip pasiekti aukštai esančius daiktus: tai sparnai, lipti ar šokti pritaikytos galūnės, ilgi straubliai.
     Yuval Noah Harari patikėjo (kaip buvo iš tikrųjų niekas nežino), kad žirafų kaklas ilgėjo „dėl konkurencijos tarp senovės žirafų“. O jeigu tarp dabartinių žirafų pirmtakų konkurencijos nebuvo?? Gal „senovės žirafų“ niekada negyveno daug ir maisto joms visuomet užtekdavo? Tokiu atveju negalėjo būti ir ilgo kaklo atrankos! Kadangi šito įrodyti negalime - nesiginčikime.
     Kodėl konkurencinėje kovoje kaklas neilgėjo kitiems augalėdžiams gyvūnams: pvz., jau minėtiems ožkai ar briedžiui? Dėl to, kad mums labai reikia pasiekti kuo aukščiau nei mūsų rankos, nei mūsų kojos tikrai nepailgės. Kad mūsų galūnės ženkliai padidėtų turi pakisti mūsų genomas: mūsų rankų ir kojų instrukcija. Be to tie pokyčiai turi būti perduoti sekančioms kartoms. Lygiai tas pats ir dėl „senovės žirafos“ kaklo. Nuo to, kad ji užsimanė paskanauti aukštai esančių medžių lapų ir vaisių jos kaklas negalėjo pailgėti. Antra, „senovės žirafa“ to ir negalėjo panorėti, jeigu tokiam gyvenimui nebūtų užprogramuota. Akacijų šakutės yra ne tik pavojingai dygliuotos (neįkandamos be specialaus liežuvio ir gomurio), bet ir nuodingos - todėl gyvūnas tokiai mitybai turėjo būti paruoštas iš anksto. Paskutiniai mokslo atradimai byloja, kad toks pasiruošimas yra suderintas su specialia bakterijų komanda.
     „Augalai iki šiol yra gausiausias  sausumoje gyvenančių organizmų maisto šaltinis, tačiau tokiam maistui suvirškinti reikia daugiau fermentų. Lyginant su mėsa augalų audiniuose yra daugiau sudėtingų  angliavandenių, tokių kaip celiuliozė, hemiceliuliozė, ligninas ir atsparusis krakmolas. Stuburiniai neturi fermentų tokiems angliavandeniams skaidyti, o bakterijos jų turi. Įprastinė žarnyno bakterija B. theta turi daugiau nei 250 angliavandeniams skaidyti skirtų fermentų, kai mes net 100 neturime, nepaisant to, kad mūsų genomas 500 kartų didesnis. B. theta ir kiti mikrobai su savo daugybe turimų įrankių skaido augalų angliavandenius ir taip išlaisvina medžiagas, kurios tiesiogiai pamaitina mūsų ląsteles.“ (Ed Yong. Manyje gyvena milijonai. V., 2018. P. 225.)     
     Akacijomis mintančios žirafos turi visko ko jų mikrobiomui (simbiontams) reikia. Dalis jų virškinamojo trakto – tai fermentacijos ertmės, skirtos laikyti virškinimo mikrobus ir lėtinti sukramtytų šakučių slinkimą. „Stuburinių gyvūnų virškinamajam traktui mikrobine įvairove neprilygsta niekas. (...) Jų virškinamasis traktas yra unikali vieta mikrobams gyventi – tamsi, be deguonies, nuolat skalaujama skysčių, prižiūrima imuninių ląstelių ir be galo turtinga maisto medžiagų.“ (Ten pat. P. 227.) Ten mikrobams optimali temperatūra gyventi ir veistis.
     Esminius kūno sandaros ir fiziologijos pokyčius gali lemti tik genomo pokyčiai, kalbant tiksliau: tik genomo perprogramavimas. Tame nebūtų nieko ypatingo jeigu evoliucijos teorijos šalininkai lyg užsikirtusi plokštelė, nekartotų, kad tai nuolatos vyko ir vyksta atsitiktinai!
     Kadangi tiesos visa kame yra tiek, kiek yra matematikos – skaičiuokime. Pradėkime dešimties DNR „kopėčių skersinukų” (raidžių) pavyzdžiu: AGGTCTACCG. Tarkim, kad tai kaklo slankstelių ilgį reguliuojanti atkarpa. Tikimybė, kad nieko apie tai neišmanydami pradėsime teisingai keisti kaklo ilgėjimo kryptimi - 1 iš 10.
     Kadangi mutacija yra ne tik vienos azotinės bazės pakeitimas kita, bet ir jo atsiradimas bet kuriame tarpe, plius priekyje arba gale – tai tikimybė atspėti dar mažėja. Pvz., 2 raidės – 1 tarpas; 10 raidžių – 9 tarpai. Visada vienu mažiau, plius 1 raidė prieky arba 1 raidė gale. Tad tikimybė, kad pakeisime teisingai yra 1 iš 21. Formulė paprasta: Y+Y-1+2 = 2Y+1. Kur Y - raidžių arba nukleotidų skaičius.
     Kadangi žirafa yra žinduolis, vadinasi jos genomas turės daugiau nei 3-jų milijardų azoto bazių seką. Gal būt kažkiek DNR „kopėčių skersinukų“ reikės ir „ištrinti“. Kad aklai „ištrinsime“ teisingai - tikimybė vėl tebus viena iš kelių milijardų. Ir jeigu mes norėsime „senovės žirafos“ genomą koreguoti kaklo didėjimo kryptimi ir tai darysime aklai - tikimybė, kad pradėsime teisingai bus viena iš maždaug 3 (keitimai)+ 3(tarpai) + 3(„trynimai“) milijardų. Jeigu skaičiuosime antro teisingo pokyčio tikimybę tuomet abu vardiklius turėsime dauginti, jeigu norėsime trečio teisingo pokyčio tikimybės – turėsime dauginti jau tris milijardinius vardiklius ir t. t.  Taigi, elementarūs matematiniai skaičiavimai rodo, jog tai negalėjo įvykti atsitiktinai.
     Tik nemanykite, kad keli azoto bazių pokyčiai „senovės žirafą“ galėjo paversti šiuolaikine („pirma ilgakakle žirafa“). Išskirtinė gyvūno išvaizda reikalauja esminių konstrukcinių sprendimų. „Senovės žirafa“ turėjo įgyti daugiau kaklo slankstelių, arba jie turėjo pasidaryti žymiai ilgesni. Kad ilgakaklio gyvūno masės centras pasislinktų atgal (kad jis nevirstų) teko pailginti priekines kojas. Kad kraujas pasiektų „antrame aukšte“ esančias smegenis reikėjo galingesnio siurblio, stipresnių kraujagyslių...
     Žirafos, kaip ir visi žinduoliai, turi 7 kaklo slankstelius - tik jie labai ilgi. Dabartinės žirafos priekinės kojos 10% ilgesnės nei užpakalinės, širdis sveria apie 10 kg ir plaka 170 kartų per minutę, kraujospūdis dvigubai didesnis nei kitų stambių porakanopinių.
     Akacijų lapai ir vaisiai yra labai maistingi, bet kartu ir nuodingi. Kiti augalėdžiai jais pašerti pakratytų kojas. Vadinasi, ilgėjantis senovės žirafų kaklas galėjo būti ir pražūtingas, jeigu tokiam maistui jų organizmas nebūtų paruoštas. Tinklalapyje technologijos.lt parašyta: „tačiau genai padėjo žirafoms prisitaikyti.“
     Jeigu dabar pasakyčiau, kad puikų bažnyčios projektą sukūrė ne gabus architektas, bet statinio brėžinys vargu ar mane palaikytumėte protingu. Todėl antrą kartą cituoju, kas buvo išpranašauta daugiau nei prieš 2,1 tūkstančius metų. „3Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų krūvą, kad tie dūzgentų ausyse (kitur versta: kad tie pataikautų jų ausims – aut. past.); 4jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms.“ (Šventasis Raštas. V., 1998. 2Tim 4.)
     Mums žinomu pavidalu Biblija yra populiariausia pasaulio knyga jau daugiau kaip du tuksančius metų. 1947 metais beduinų piemuo prie Negyvosios jūros rado visos Izaijo knygos ritinį. Senovinių rankraščių specialistai radinį priskyrė laikotarpiui 125 – 100 metams prieš mūsų erą. 1990 metais pagal anglies – 14 skilimą ritinys datuotas 202 – 107 metai pr. m. e. Nors šiam ritiniui daugiau kaip 2100 metų jo tekstas labai tiksliai atitinka šiandieninį hebrajišką Biblijos tekstą. Biblija kaip ir DNR - taip pat kodas, kodas į tolimą praeitį ir ateitį.
     Bet grįžkime prie pagrindinės temos. Nėra ilgo kaklo, sparnų ar plaučių geno. Kiekvienas genas atsakingas už savo baltymą, kuris tik daugiau ar mažiau įtakoja vieną ar kitą struktūrą. Netgi nedideli kūno (fenotipo) pokyčiai (pvz., plaukų spalva) yra susiję su daugelio baltymų veikla. Kai žiniasklaida paskelbia, kad atrastas nutukimo, intelektualumo ar dar kažkieno genas, tai reiškia, kad nustatytas dar vienas genas galintis turėti įtakos konkrečiam požymiui.
     Nepamirškime, kad bet kuris, bet kurio organizmo baltymas visų pirma turi išlikti gyvas, kitaip tariant gebantis atlikti vieną ar kelias gyvybines funkcijas. Todėl visai nelogiška kalbėti apie naudingus atsitiktinius azoto bazių sekos pokyčius.
     Šiandien tikrai niekas nepasakys kaip reikėtų perprogramuoti ožkos ar briedžio genomus, kad jie įgytų panašaus ilgio kaklą. Bet tai bandant padaryti aklai su kiekvienu prie to vedančiu pokyčiu sekančio teisingo pokyčio tikimybė mažėtų daugiau kartų nei tai vyktų geometrine progresija!!
     Pavyzdžiui paimkime dviejų nukleotidų (raidžių) CG mutacijas su T. Galimi variantai: 2+2+1=5. T pastatymas prieky, tarpe ir gale: TCG, CTB, CGT; keitimai: TG arba CT.
     Jeigu darysime antrą mutacijų ciklą (pvz., su A) galimų variantų skaičius ženkliai išauga, o tikimybė padaryti teisingą žingsnį beviltiškai mažėja. TG ir CT duos po 5 versijas, TCG; CTB ir CGT - po septynias (3+3+1) versijas. Viso 36 galimybės su pirmu keitimu. Jeigu darytume trečią mutacijų ciklą gautume 212 galimybes su pirmu ir antru keitimu.
     Dėl DNR specifikos skaičių 212 reiktų koreguoti. Mat 4 skirtingas azoto bazes visada keis tos pačios 4 skirtingos azoto bazės. Todėl beprasmiai keitimai bus keturi: A į A; C į C; G į G ir T į T. Jeigu seka bus AAAA, tai beprasmiai keitimai (A į A) vis tiek bus keturi.  Formulė būtų: (Y-1)+(Y-1) + 1 = 2Y-2+1 = 2Y-1, kur Y nukleotidų skaičius.
Pvz., keičiant ATCG vėl su A bus du pokyčiai neturintys praktinės reikšmės (išskirti gulsčiu šriftu). A pastatymas prieky: AATCG; į tarpus: AATCG, ATACG, ATCAG ir gale: ATCGA; keitimai: ATCG, AACG, ATAG, ATCA.  
     Eksperimentavome tik su dvejomis raidėmis ir trimis keitimų ciklais. Aklai keisdami genomą iš karto susidurtume su milijardais kombinacijų.
     Čia tas pats kas aklai redaguoti baigtą knygą. Pvz., sugalvotume įvesti pagrindinio herojaus brolio siužetinę liniją ir tai darytume atsitiktiniais klavišų paspaudimais. Taip savo plano niekada neįgyvendintume. Žinoma, viską darydami ne aklai, o protingai pasakojimą pakeisime nesunkiai.
     Atsitiktinumai neveda į jokį tikslą. Jeigu kažkuris žingsnelis bus link jo, tai kitas bus tolyn nuo jo. Atsitiktinumų virtinė negali duoti prasmingo rezultato. Niekas aklai dėliodamas plytas nepastatė namo,  mėtydamas per nugarą teptuką nenutapė paveikslo, užrištomis akimis „grodamas“ nežinomą klaviatūrą neparašė romano... Aklai spaudant klavišus gal būt pasiseks surinkti vieną kitą trumpą žodį, bet ne baigtą kūrinį. Joks gyvas sutvėrimas, t. tarpe ir žmogus, negali būti aklo evoliucijos proceso, „kuris rutuliojasi be jokio tikslo padarinys“.
     DNR nėra lošimų automatas nuolatos keičiantis savo versijas (azoto bazių kombinacijas). Priešingai, tai konservatyvi struktūra labai gerai apsaugota nuo atsitiktinių pokyčių. DNR yra chemiškai stabili molekulė, jos aktyvios bazės yra invertuotos į dvigubos spiralės vidų ir apsaugotos inertišku fosfatų ir deoksiribozės karkasu, sujungtu fosfodiesterinėmis jungtimis. Pati DNR saugoma eukariotų branduolyje - savotiškoje ląstelės tvirtovėje. Laikas įrodė, kad DNR struktūra gerai išsilaikiusiuose kauluose nesuiro per šimtus ir net tūkstančius metų.
     „Mutacijos, atsirandančios dėl klaidų, DNR replikacijos metu (kai daroma genomo kopija – aut. past.), yra labai retos. (...) Praslysta vos viena klaida milijonui kopijuojamų bazių porų.“ (Sylvia S. Mader. Biologija. I knyga. V., 1999. P. 247.) Bet tai nereiškia, kad mutacija įsitvirtins. Klaidą nesunkiai pašalina nesuporuotų nukleotidų reparacija (lot. reparatio – atitaisymas, nesumaišykite su replikacija). Reparacijos fermentai nuolatos stebi DNR ir taiso visas jos pažaidas. Jeigu reikia specialus fermentas iškerpa blogąją DNR dalį, o kitas fermentas pagamina iškirptosios dalies teisingą kopiją. Tam tikslui jis naudoja kitą DNR grandinę kaip matricą. Trečias fermentas ištaisytą seką įstato į vietą.
     „DNR ypatingo stabilumo priežastis ne tiek jos cheminė sandara ar sintezės ypatumai, kiek  jos pažaidų atitaisymo mechanizmai. Vienu metu genetikai net labai rimtai svarstė, kaip atsiranda mutacijos, jeigu DNR pažaidų šalinimo sistemos yra tokios galingos.“ (Rančelis V. Genetika. V., 2000. P. 501.) Kodėl atmetė faktus, o ne XX amžiaus religiją??
     Žinoma, kiekviena apvaisinta senovės žirafos kiaušialąstė galėjo dalyvauti evoliucijos loterijoje, bet tai turėjo būti be galo ilgas procesas. Juk žirafos nėštumas trunka 450 – 470 dienas (metus ir tris mėnesius). Be to ji atsiveda tik vieną jauniklį, o laisvėje gyvena trumpai. Pagal Kauno zoologijos sodo informaciją tik 10 – 16 metų.
     Vadinasi iki DNR mutacijos, kurią tėvai gal būt perduos palikuonims, praeis daugiau kaip du metai. Kadangi besilaukiančių senovės žirafų buvo ne viena, tai tą laikotarpį reikia dalinti iš jų skaičiaus. Bet ar ta mutacija turėjo būti susijusi su kaklo pailgėjimu? Tikrai ne. Lygiai tokia pati tikimybė, kad senovės žirafai pradės formuotis sparnai, žvynai, iltys, pelekai ar panašiai!! Juk pagal Darvino teoriją evoliucija vyksta be tikslo – kaip neprognozuojamų (atsitiktinių) įvykių aibė. Tad kodėl kažkuris genomas turėjo savaime keistis tokio ilgo kryptimi? Juk žirafa galėjo ir mažėti – tuomet jai nereikėtų tiek daug maisto. O kam išstybti tiek, kad būtų sunku pasiekti tai, kas yra po kojomis? Tik gabus Bioinžinierius galėjo suprojektuoti tokį įdomų gyvūną.
     Ilgo kaklo atsiradimas atsitiktinių naudingų pokyčių ir jų natūralios atrankos būdu savaime suprantamas spėjant, kad pranašumą turės ilgakakliai gyvūnai. Tačiau kaip atrankos faktoriai gali lemti nereikšmingas detales? Štai ką apie šią problemą rašė pats  Čarlzas Darvinas. „Kadangi natūralioji atranka veikia per gyvybę ir mirtį, kai geriausiai prisitaikę individai išgyvena ir mažiau prisitaikę sunaikinami, tai man kartais būdavo labai sunku suprasti, kaip atsirado arba susidarė ne itin svarbios dalys; šis keblumas, nors ir kitoks, yra beveik toks pat didelis, kaip ir pačių tobulųjų ir komplikuotųjų organų atveju. (...) Žirafos uodega primena lyg kokį dirbtinį tauškutį musėms, ir iš pirmo žvilgsnio atrodo visai neįtikinama, kad šis organas būtų galėjęs prisitaikyti prie savo dabartinės paskirties daugeliu nuosekliai vykusių nežymių pakitimų, kurių kiekvienas kaskart būtų jį daręs vis tinkamesnį tokiam menkam reikalui, kaip musių nuvaikymas.“ (Rūšių atsiradimas. K., 2017. (1859.) P. 276, 277.)
     Žirafos uodega - tikras musių traiškytuvas, siekiantis net 2,5 metro. Jis baigiasi ilgų, storų, juodų plaukų kuokštu. Štai ką apie tokios uodegos atsiradimą spėliojo Darvinas. „Nėra taip, kad musės stambius keturkojus galėtų tiesiog sunaikinti (išskyrus keletą atvejų), bet šie priešai gyvulius nuolat vargina, juos nusilpnina, ir jie pasidaro ne tokie atsparūs ligoms arba menkiau beįstengia susirasti maisto nepritekliaus metu ar, kilus pavojui, pabėgti nuo plėšriųjų žvėrių.“ (Ten pat. P. 277.)
     Kiekvieną gyvūno kūno ar funkcijos dalelę (nekalbant jau apie jausmus) evoliucijos mokslas gali paaiškinti tik vienu būdu: atsitiktiniais naudingais pokyčiais ir tokių pokyčių nepatyrusių individų greitesne mirtimi. Net jeigu tai būtų blakstienų ilgis, storis, spalva ar įvairūs tuoktuviniai atributai: patinų ragai, tam reikalui skirti šokiai, meilės garsai ar gundančios spalvos.
     Žirafos yra vieninteliai žinduoliai gimstantys su ragais. Iš tikrųjų tai unikalios ataugos esančios po galvos oda. Žirafų ragų išskirtinumas tame, kad jie kaulėja nuo viršaus žemyn. Patelėms kaulėjimas sustoja maždaug septintais gyvenimo metais, o patinams šis procesas praktiškai nesibaigia, nes ima augti vidurinis ragelis. Jeigu Darvino paklaustume kodėl žirafoms atsirado tokios ataugos, neabejoju, kad Jis atsakytų, jog tai suteikia pranašumą poruojantis - vyksta vis įspūdingesnių ragėjančių gumbų atranka.
      Nesunku suprasti kokį pranašumą žirafai duoda ilgesnis kaklas. Bet kalbant apie išgyvenimui daugiau ar mažiau svarbių  detalių visumą toks aiškinimas praranda prasmę. Kaip gali veikti atrankos faktoriai kai iškart sumuojasi ne vienas geras ir blogas pokytis? Kas bus jeigu gims žirafiukas su ilgesniu kaklu, bet žemesniu kraujo spaudimu; su trumpesne uodega ir priekinėmis kojomis, bet didesniais rageliais ir jautresniu liežuviu..? O jeigu jo plonosios žarnos gaurelių glikokalikso ragelių bus mažiau? O jeigu sutrumpės jo spermatozoido uodegėlė, varanti jo lytinę ląstelę į priekį? Ar toks žirafiukas turės pranašumą lyginant su nepakitusiais arba dar kitaip pakitusiais savo broliais?
     
     Kai kuriamas naujos rūšies gyvūnas, vienu metu keičiami šimtai (na pavadinkim bazinio gyvūno) kūno detalių ir milijonai jo baltymų. Tuo tarpu evoliucijos teorijos logika paremta vieno akivaizdaus pokyčio (pvz., ilgėjančio kaklo) išskyrimu. Tačiau tai ne be galo sudėtingos tikrovės atskleidimas, o tik jos parodija.
     Natūralioji atranka tikrai vyksta, bet ji nieko nekuria, ji tik atrenka - su sąlyga jeigu yra iš ko atrinkti. Tai kas tuomet kuria? Atsitiktinumai? Meskite monetą. Jei iškris kapeika ženkite vieną žingsnį pirmyn, jeigu herbas – ženkite vieną žingsnį atgal. Po tokio ilgesnio žaidimo Jūs liksite toje pačioje vietoje.
     Atsitiktinumai negali užtikrinti, kad iš karto visoms organizmo struktūroms, funkcijoms ir pojūčiams vyktų pokyčiai, vedantys į naują gyvybės rūšį. Jeigu dar netikite mano žodžiais tuomet pasodinkite nemokantį rašyti vaiką prie kompiuterio klaviatūros ir laukite kol jis suspaudys ką nors prasmingo. Jeigu DNR netektų savo stabilumo rūšys ne kurtusi, bet nyktų, kaip nuo prasmingo teksto byrančios raidės virsta nesąmoningu raidžių kratiniu. Jeigu DNR pradėtų bet kaip keistis tokiu atveju gyvybė apskritai būtų neįmanoma. Pabandykite nors vieną mechaninio laikrodžio dantratuką pakeisti atsitiktiniu...
     „Negi gamta tokį svarbų reiškinį, kaip organizmų kintamumas, „patikėjo“ tik atsitiktinumų valdomiems įvykiams? „Tyliąja“ sensacija būtų galima pavadinti tai, kas dabar neabejotinai įrodyta: kintamumas yra genetiškai užprogramuotas ir perduodamas palikuonims. Šis vienas reikšmingiausių nūdienos atradimų „įslinko“ be mokslinei sensacijai būdingo triukšmo. Be to, tai ne vienas atradimas, o visa jų serija...“ (Rančelis V. Neatsitiktiniai atsitiktinumai / Mokslas ir gyvenimas. 1986. Nr. 2. P. 15.) Kodėl tyliai nesunku suprasti. Nes iš karto peršasi mintis apie kažkieno užprogramuotų pokyčių diapazoną!
     „Ironiška, kad Darvinas, savo knygą pavadinęs „Rūšių atsiradimas“, visai nepajėgė paaiškinti to vienintelio dalyko - kaip rūšis atsirado. Darvino teorija leido spręsti, kokiems mechanizmams veikiant rūšys stiprėjo, tobulėjo ir greičiau vystėsi – vienu žodžiu, darėsi pranašesnės – bet tame veikale nėra nė užuominos, iš kur atsiranda nauja rūšis.“ (Bill Bryson. Trumpa istorija beveik apie viską. V., 2017 (2003). P. 399.)
     Darvinas paaiškino kodėl toks ilgas žirafos kaklas: jai reikėjo kuo aukščiau pasiekti. Bet mes norėtume sužinoti kodėl susiformavo pati žirafa? Beje, jeigu tikime evoliucijos teorija tokio klausymo užduoti neturėtume - juk Darvino prielaidos remiasi atsitiktinumais, o atsitiktinių įvykių seka tikslo neturi.
     Tačiau stebina ne Čarlzas Darvinas, o  „viską suprantantis“ dr. Yuval Noah Harari. Tuo metu kai Darwinas rašė „Rūšių atsiradimas“ dar daug kas buvo nežinoma. 1859 metais genetikos mokslo apskritai nebuvo. Tik 1865 metais čekų tyrinėtojas Gregoras Johanas Mendelis  suformulavo paveldimų požymių perdavimo iš kartos į kartą mechanizmą. Tuo metu niekas nė nenumanė apie milžiniškos mikrobų armijos teikiamą naudą aukštesniesiems gyvūnams. Realybė tokia, kad pvz., žinduolių (t. tarpe ir mūsų) be mikrobų paprasčiausiai net nebūtų. Mikrobai sukūrė Žemės atmosferą ir dirvožemį. Jeigu mums plika akimi nematomas mikrobų pasaulis staiga išnyktų mes negalėtume suvirškinti maisto. Gyvų organizmų bendradarbiavimas ir abipusė nauda, pavadinta simbioze, nelengvai prasiskynė kelią pro Darvino konfliktinį ir konkurencija grindžiamą gyvybės egzistavimo modelį.
     Šiame skyrelyje cituojamas dr. Yuval Noah Harari tiki evoliucija, neigia Kūrėją, o savo knygą baigia taip. „Savo pačių pastangomis tapę dievais ir nepripažįstantys jokio kito autoriteto, tik fizikos dėsnius, nesijaučiame prieš nieką atsakingi. Siekdami patogumų ir pramogų beatodairiškai naikiname kitus planetos gyventojus, niokojame mus supančią ekosistemą, taip vis neatrasdami pasitenkinimo.
     Ar yra kas pavojingiau už nepatenkintus ir neatsakingus dievus, kurie patys nežino ko nori?“ (Sapiens. Glausta žmonijos istorija. V., 2016. P. 384.) Dievai turėtų būti kabutėse, juk mes net nesugebame valdyti Žemės rutulio, to laivelio kuriuo skriejame kosmoso toliais.
     „Mokslo atradimai daugelio žmonių sąmonėje suformavo požiūrį, kad Dievui nėra vietos Visatoje. Taigi, vystantis mokslui tikėjimas virsta tik tam tikra ritualų bei tradicijų forma, o ne moraliniu imperatyvu (įsakymu – aut. past.)“ (J. Grudzinskas. Prarasto rojaus beieškant. V., 2015. P. 18; 19.)
     Tuo tarpu Šventojo Rašto Dievas yra Visatos Kūrėjas ir Istorijos Viešpats, mylintis savo kūriniją, tame tarpe ir žmogų, išskirtinai sukurtą pagal savo paveikslą (genomą) ir panašumą.

APIE MAŽUS IR LĖTUS ŽINGSNELIUS
 
KAMBRO SPROGIMAS

     
          Darvinas Žemės gyvybės istoriją aiškino didžiulio medžio augimu. Jaunas medelis turėjo vieną stiebą – paprastas pirmykštes ląsteles. Vėliau jo kamienas šakojosi į augalų ir gyvūnų karalystės. Galiausiai susiformavo mažosios šakelės – tai dabartinės rūšys.
     Ką patvirtina šių dienų mokslo faktai? Darvino spėjimą ar Biblijos žodžius apie gyvybės sukūrimą? Buvo tikėtasi, kad vienaląsčių organizmų, augalų ir gyvūnų genetinių kodų lyginimas atskleis kaip šakojosi „gyvybės medis“. Tačiau panašu, kad gyvybė kilo iš skirtingų daigų ir jų buvo daug.
     Ir fosilijos byloja ne apie laipsnišką, bet apie staigų rūšių atsiradimą, - padarai su savita išvaizda ir elgsena atsiranda iš karto. Fosilijos (lot. fossilis 'iškastinis') – suakmenėjusios, suanglėjusios, mumifikuotos arba sušalusios organizmų mikro ir makro liekanos, jų atspaudai ar veiklos pėdsakai Žemės sluoksniuose.
Atsiverskime Darvino knygos VI skyrių Teorijos sunkumai. „Jeigu vienos rūšys yra atsiradusios iš kitų rūšių, tai kodėl nematome visur daugybės pereinamųjų formų? Kodėl gamtoje nėra painiavos, bet, priešingai, matome, kad rūšys aiškiai atsiskyrusios, apibrėžtos. Ar įmanoma, kad gyvūnas, tokios sandaros ir įpročių kaip šikšnosparnis, galėjo susidaryti pakitėjus kuriam kitam gyvūnui, visiškai skirtingos sandaros ir įpročių“ (Rūšių atsiradimas. K., 2017 (1859). P. 247
Evoliucijos teorija pastatyta ant kelių aksiomų (gr. axioma) - teiginių pripažįstamų be įrodymų. Darvinas įtikėjo, kad atsitiktinumų sekos veikiamos atrankos gali viską sukurti. Tačiau tai nėra savaime suprantama tiesa. Pirmame skyriuje aiškinomės, kad yra priešingai - atsitiktinumai nieko negali sukurti.
     Antra evoliucijos teorijos aksioma – tai naujų rūšių susidarymo nepastebimumas. Darvinas spėjo, kad gyvybės formos keičiasi taip lėtai, kad mes, gyvenantys trumpai, tų pokyčių tiesiog negalime pastebėti. Iš tiesų mes nematome kaip sukasi laikrodžio valandinė rodyklė, kaip auga ir prinoksta obuolys... Gali būti, jog mes lygiai taip pat nematome, kaip formuojasi naujos rūšys? Tačiau skaudi statistika byloja, kad Darvino simbolinis gyvybės medis ne tik nustojo augti, bet ir vis sparčiau nyksta. Kasmet negrįžtamai prarandame vis daugiau gyvūnų ir augalų rūšių. Ir tai liečia ne tik laukinę fauną ir florą.
     „Kadangi natūralioji atranka veikia tik kaupdama nežymius, nuosekliai atsirandančius palankius kitimus, tai ji negali sukelti jokių didelių arba staigių pakitimų; ji tegali žengti į priekį tik mažais ir lėtais žingsniais.“ (Charles Darwin. Rūšių atsiradimas. K., 2017 (1859). P. 560.) „Tarpinių ir pereinamųjų grandžių tarp visų gyvenančių ir išmirusių rūšių turėjo būti neįsivaizduojamai daug. Ir jei mano teorija teisinga, tai jos visos neabejotinai anksčiau ir gyveno žemėje.“ (Ten pat. P. 393.)
     Tačiau daugelis gyvūnų yra tokios sandaros ir pasižymi tokiu veisimosi ar gyvenimo būdu, kad sunku suvokti kaip visai tai galėjo atsirasti „mažais ir lėtais žingsneliais“. Prisiminkite pirmame skyriuje aprašytą ungurių ir lašišų gyvenimą.
     Iki 2002 metų Australijoje gyveno varlė (Rheobatrachus silus). Šios rūšies patelė savo apvaisintus kiaušinėlius prarydavo. Mažos varlytės jos skrandyje vystydavosi apie šešias savaites, o po to išlysdavo per burną. Kad palikuonių nesuvirškintų motina turėdavo nesimaitinti. Matyt, kiaušinėlių, o vėliau buožgalvių cheminės medžiagos motinai duodavo signalą negaminti virškinimo fermentų. Toks reprodukcinis modelis turi iš karto veikti idealiai, kitaip rupūžė savo kiaušinėlius tiesiog suvalgytų. Jo atsiradimą nedideliais atsitiktiniais pokyčiais neįmanoma įsivaizduoti.
     Pietų Amerikoje, Amazonės ir Orinoko upių baseinuose gyvena Surinamo rupūžės (Pipa pipa). Surinamo rupūžės tūno vandenyje ir tyko grobio. Poravimosi metu kiaušinėliai apvaisinami ant patelės nugaros. Praėjus kelioms dienoms po apvaisinimo apie kiekvieną ant nugaros esantį kiaušinėlį susiformuoja jį sauganti kišenė. Išsiritę buožgalviai neskuba palikti motinos nugaros ir kol bręsta gyvena savo lopšeliuose.
     Kaip reikėtų paaiškinti Surinamo rupūžės evoliucija? Kartą šitų amfibijų pirmtakų kiaušinėliai pateko ant motinos nugaros ir nenukrito... Pirmą atsitiktinumą turėjo lydėti kiti atsitiktinumai, susiję su kiaušinėlių kišenėmis. Be to, toks dauginimosi būdas turėjo būti įrašytas į Surinamo rupūžių genetinį kodą. Kyla tradicinis klausymas, kas turėjo atsirasti pirmiau: kiaušinėlių apvaisinimas ant motinos nugaros ir kišenių išaugimas ar šitų įvykių scenarijus? Be abejo, pirmiausia turėjo būti parašyti abejų rupūžių gyvenimo scenarijai ir be klaidų suderinti su jų fiziologija ir biologija. Nei atsitiktinis kiaušinėlių prarijimas, nei atsitiktinis kiaušinėlių apvaisinimas ant nugaros neturi prasmės be atitinkamo genomo sukūrimo. Tai tikrai daug sudėtingesnis uždavinys nei padaryti šiuolaikinio automobilio ar lėktuvo brėžinius. Bet kurios rūšies genomas  turės be klaidų funkcionuoti ir atsinaujinti tūkstančius arba milijonus metų.
     „Kitas ypač sunkus  atvejis yra žuvų elektrinis organas, nes neįmanoma įsivaizduoti, dėl kokių laipsniškų kitėjimų šie nuostabūs organai buvo produkuoti. Tačiau nėra ko stebėtis, nes net nežinome, kam jie reikalingi. Neabejotina, kad Gymnotus ir Torpedo juos panaudoja kaip galingą priemonę apsiginti ir, gal būt, grobiui pagauti... (...) Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad dėl šių organų kyla dar kitas, daug rimtesnis keblumas, nes jie randami beveik tuzine įvairios rūšies žuvų, kurių daugelis yra tik labai tolimai giminingos. (...) Taigi, jei elektrinis organas būtų paveldėtas iš kokio seno protėvio, reikėtų laukti, kad visos elektrinės žuvys bus artimai tarpusavyje giminingos; tačiau iš tikrųjų taip nėra. Taip pat ir geologija neduoda pagrindo manyti, kad kadaise  daugumas žuvų būtų turėjusios elektrinius organus.“ (Charles Darwin. Rūšių atsiradimas. K., 2017. (1859.) P. 268-270.)
     Toliau Darvinas pastebi, kad elektros organai pas skirtingas žuvis randasi ne tose pačiose vietose, skiriasi savo konstrukcija ir elektros iškrovos sužadinimo būdu. „Vadinasi, nėra pagrindo manyti, kad jie paveldėti iš vieno bendro protėvio, nes jeigu taip būtų, tai jie visais atžvilgiais turėtų būti labai panašūs. (...) Kokiomis laipsniškomis pakopomis šie organai kiekvienai atskirai žuvų grupei išsivystė? (Ten pat. P. 270-271.)
     Darvino Rūšių atsiradimas palyginti stora knyga. Tam kuris jos neskaitė tikriausiai susidaro vaizdas, kad joje viskas nuodugniai išaiškinta. Iš tikrųjų joje vien neatsakyti klausymai ir daug pasikartojimų. Po 181-no puslapio vėl rašoma apie tą patį. „Be abejo, labai sunku net spėlioti, kokiomis pakopomis tobulėjo daugelio organizmų sandara, (...) tačiau gamtoje užtinkame tiek daug keisčiausių perėjimų, kad turėtume būti be galo atsargūs tvirtindami, jog kuris nors organas ar instinktas arba kuri nors visa sandara negalėjo pasiekti savo dabartinės būklės daugybe laipsniškų pakopų. Reikia pripažinti, kad yra atvejų, ypač keblių natūraliosios atrankos teorijai...“ (Rūšių atsiradimas. K., 2017 (1859). P. 552.) Vienas iš jų gali būti bičių vilko gyvenimas.

Bičių vilkas

     Bičių vilkas – didelė ir stipri vapsva. Ji gaudo bites ir jas gelia, bet jos nuodai bičių nenužudo, o tik paralyžiuoja. Pusgyves aukas bičių vilkas gabena į savo požeminį urvelį, kuriame sudėjo kiaušinėlius. Išsiritę jaunikliai, visada po ranka turės šviežio maisto. Tikrai originalus sprendimas, kaip pasirūpinti savo palikuonimis.
     Sunku įsivaizduoti, kaip toks gyvenimo būdas ir jam reikalingos anatominės bei fiziologinės prielaidos galėjo susiformuoti nedideliais atsitiktiniais pokyčiais? Toks gyvenimo būdas įgauna prasmę tik tada, kai nuodai savo darbą atliks šimtaprocentiniu tikslumu.
     Tačiau sudėtinga įvykių grandinė tuo nesibaigia. Kai bičių vilkų lervos suvalgo bites jos žiemos miegui susisuka į kokonus. Ilgus devynis mėnesius lervos turės praleisti aplinkoje, idealiai tinkančioje patogeniniams grybams ir bakterijoms. Jas apsaugos kokonų pluoštas, kuriame gyvena antibiotikus gaminančios bakterijos.
     Kai bičių vilkų motinos savo antenas prispaudžia prie žemės iš jų ištrykšta balta pasta. Kraipydamos galvą jos šia pasta ištepa urvo lubas. Pasta žymi kur „vilkiukams“ pradėti kasti, kai jie bus subrendę palikti urvą.
     „Kai Martinas Kaltenpothas ištyrė šią pastą mikroskopu, jis nustebo pamatęs, kad joje knibždėte knibžda bakterijų. Vapsva iš savo antenų išskiria mikrobus? Negirdėtas dalykas. O kas dar keisčiau, visos tos bakterijos buvo identiškos. Visi bičių vilkai antenose turėjo tą patį Streptomyces genties bakterijų kamieną. (...) Mikrobai Streptomyces ypatingi tuo, kad jiems puikiai sekasi žudyti kitus mikrobus. Vien iš šios mikrobų grupės gauname du trečdalius visų mūsų naudojamų antibiotikų. (...) Vos Kaltenpothas atėmė iš vapsvų mažylių baltą pastą, beveik visi jie per mėnesį išmirė nuo grybinių infekcijų. (...) Tokie aktai, kai gyvūnai perduoda mikrobus savo palikuonims karta iš kartos, yra vieni svarbiausių simbiozės atvejų pasaulyje, nes per juos susipina šeimininko ir simbionto likimai.“ (Ed Yong. Manyje gyvena milijonai. V., 2018. P. 188; 189.)
     Žinoma, bičių vilko gyvenimo būdas, fiziologija ir anatomija užrašyta jo genais. Tik šiuo atveju turime faktą kai reikėjo suderinti du genomus. Aišku niekas neuždraus manyti, jog ir tai susiformavo nedideliais atsitiktinais pokyčiais. Bet tai bus tik prielaida. Kas norės galės ja tikėti, nes paaiškinti kaip tai įvyko atsitiktinai, o juo labiau tai įrodyti eksperimentais niekas nesugebės.
     Būtina pabrėžti, kad šis atvejis nėra išskirtinis, bet vienas iš daugybes faktų, kai organizmai ne kovoja vienas su kitu, o vienas kitam padeda. Tokia abipusiškai naudinga partnerystė buvo pavadinta simbioze. Tai graikų kalbos žodis, reiškiantis gyvenimą kartu.

Kodėl ieškome tarpinių grandžių?

     Jeigu praėjusių laikų geologiniuose sluoksniuose atrasime nedidelius, bet kryptingai vykusius pokyčius, rodančius kaip susiformavo bent dalis šiandieninių arba anksčiau gyvenusių rūšių tai evoliucijos teorijos teisingumą privalėsime pripažinti. Tie radiniai turi būti lyg atskiri filmo kadrai, kurių visuma parodys gyvų organizmų vystymosi eigą. Tačiau jeigu to mes nerasime reikės pripažinti, kad Darvinas ir jo pasekėjai stipriai suklydo.
     Jau Darvino laikais ėmė aiškėti, kad gyvybės istorijoje nuoseklių pokyčių nebuvo. „Kodėl gi kiekviena geologinė formacija ir kiekvienas sluoksnis nėra perpildyti tokių tarpinių grandžių? Geologija mums iš tikrųjų neatskleidžia visai nenutrūkstamos organinės grandinės su smulkiais perėjimais ir čia, galbūt, yra akivaizdžiausias ir rimčiausias priekaištas, kurį galima pateikti mano teorijai. Tą aplinkybę, manau, reikia aiškinti tuo, kad geologinė kronika yra be galo neišsami.“ (Charles Darwin. Rūšių atsiradimas. K., 2017 (1859). P. 392.)
     Nepaisant to anglų mokslininkas neatsižada savo rūšių atsiradimo versijos ir mėgina paaiškinti kodėl tokių įrodymų niekas neranda. „Kadangi pagal mūsų teoriją vis dėlto turėjo egzistuoti nesuskaitoma daugybė pereinamųjų formų, tai kodėl daugybės jų nerandame glūdinčių žemės plutoje? Šį klausymą bus patogiau svarstyti skyriuje apie geologinės kronikos netobulumą, čia tik pažymėsiu, kad, pateikiant atsakymą, mano nuomone, reiktų bene daugiausia pabrėžti, jog geologinė kronika yra toli gražu ne tokia išsami, kaip paprastai manoma. Žemės pluta yra didžiulis muziejus, tačiau jo kolekcijos buvo renkamos labai prastai ir su ilgais laiko tarpais.“ (Charles Darwin. Rūšių atsiradimas. K., 2017. (1859.) P. 249.) Užsispyręs anglas nenori pripažinti savo teorijos klaidingumo ir toliau neigia akivaizdžius faktus.

Kodėl ne visos gyvybės formos yra nuolatiniame kitime?

     Evoliucijos teorija teigia, kad nesuskaičiuojami atsitiktiniai pokyčiai sudėliojo dabartinio biopasaulio įvairovę. Bet šalia „šiuolaikinių“ organizmų, atsiradusių santykinai neseniai, Žemėje apstu gyvybės formų mažai pasikeitusių per milijonus ir milijardus metų.
     Pvz., tokios pat kirmėliškosios sraigės (Vermetus forgoi) gyveno ir prieš 500 mln. metų. Krevetės egzistuoja 115 milijonų metų ilgiau nei manyta iki šiol. Tokia išvadą padarė paleontologai aptikę JAV, Oklahomos valstijoje, 360 mln. metų senumo suakmenėjusį egzempliorių. 7 cm ilgio krevetės fosilija nepaprastai gerai išsilaikiusi ir yra labai panaši į dabar gyvenančias.
     „Stulbinamas šiuolaikinės daugiašerės kirmėlės ir jos kambro periodo giminaitės panašumas byloja apie gyvenseną, beveik nepasikeitusią per 500 mln. metų.“ (National Geographic / Kaip gyvybė tapo sudėtinga. 2018. Nr. 3. P. 29.)     
„Iš fosilijų tyrinėjimų mokslininkai jau seniai žinojo apie stromatolitus, bet 1961-aisiais juos nustebino Ryklių įlankoje esančioje atokiame šiaurės vakarų Australijos krante atrasta gyvų stromatolitų sankaupa. Tai buvo labai netikėta – taip netikėta, kad, tiesa sakant, mokslininkams prireikė kelerių metų, kol suvokė, ką aptiko. (...) Jie neskaidrūs, pilki, panašūs į didelius karvašūdžius. Momentas, kai matai prieš 3,5 milijardus metų Žemėje prasidėjusios gyvybės pėdsakus, tikrai savaip intriguoja. (...) Niekad neateitų į galvą, kad šiose nuobodžiose uolose kunkuliuoja gyvybė, nors apskaičiuota, kad kiekviename kvadratiniame uolų jarde įsikūrę po tris milijardus organizmų. Labai atidžiai žvelgdamas į vandenį gali pamatyti į paviršių kylančias smulkutes burbuliukų virtines – tai išsiskiria deguonis. Per du milijardus metų (maždaug 40% visos Žemės istorijos) šie smulkučiai gyviai deguonies kiekį Žemės atmosferoje padidino 20 procentų, taip paruošdami dirvą kitam, sudėtingesniam gyvybės istorijos puslapiui. (...) Bet vos tik dirva buvo paruošta ir, ko gero, tai įvyko staiga, atsirado visiškai naujas ląstelių tipas – ląstelės su branduoliu ir kitais mažais dariniais, kurie vadinami bendru vardu „organelės“ (pagal graikų kalbos žodį „maži įrankiai“). Manoma, kad šis procesas prasidėjo, kai kokia nors klaidžiojanti arba nuotykių ieškanti  bakterija įsiveržė arba buvo pat sugauta kitos bakterijos, ir paaiškėjo, kad tokia situacija tinka joms abiems. Manoma, kad sugautoji bakterija tapo mitochondrija. (...) Tai davė pradžią sudėtingesnės formos gyvybei. Augalų pasaulyje panašus įsiveržimas sukūrė chloroplastus, kurie įgalino augalų fotosintezę. (...) Naujojo tipo ląstelės vadinamos eukariotais (tai reiškia „tikrai turinčios branduolį“), o senojo tipo ląstelės – prokariotais (“iki branduolinio pavidalo“), ir panašu, kad jos tokiu pavidalu, kokiu dabar randame fosilijas, pasirodė staiga. (Bill Bryson. Trumpa istorija beveik apie viską. V., 2017 (2003). P. 308; 309)
     Gyvybei svarbūs atsitiktinumai prasidėjo nuo žvaigždės, nuo Žemės atstumo iki Saulės, nuo planetos sukimosi greičio ir sukimosi ašies pasvirimo kampo savo orbitos plokštumai. Nuo stabilizuojančio mėnulio poveikio, be jo Žemė svirduliuotų kaip lėtėjantis sukutis. Nuo cheminių elementų proporcijos, pvz., anglis pagal gausumą yra penkioliktas elementas, sudarantis 0,048% Žemės plutos dalį, tačiau be jos gyvybė, kokią mes pažystame, būtų neįmanoma. Pirmoje vietoje pagal gausumą yra deguonis, antroje silicis, dešimtoje titanas...
     „Gyvename planetoje, kurios gelmėse kunkuliuoja išsilydęs turinys, bet labai gali būti, kad be tos magmos, verdančios po mūsų kojomis, ir mūsų čia dabar nebūtų. Mūsų gyvai judančios Žemės gelmės sukūrė ir tuos išmetamų dujų srautus, dėl kurių susiformavo atmosfera ir atsirado magnetinis laukas, saugantis nuo kosminės radiacijos. Dėl tų kunkuliuojančių gelmių atsirado ir plokščių tektonika, kuri nuolat atnaujina ir aplamdo Žemės paviršių. Jeigu Žemės paviršius būtų visai lygus, jis būtų padengtas 4 kilometrų gylio vandens sluoksniu.“ (Bill Bryson. Trumpa istorija beveik apie viską. V., 2017 (2003). P. 258.) Eilinį kartą laurai atiduodami aklam atsitiktinumui, bet ne Protui. Šią savybę išdidžiai priskiriame tik sau, nors patys galime būti tik didesnio Proto pasekmė.
    Akivaizdu, jog eilės organizmų evoliucija nevyksta? O kokių vyksta?? Kas ir kaip valdo pokyčių mechanizmą?

Latimerija

     Iki 1938 metų riešapelekės (būrys: Coelacanthiformes) žuvys buvo žinomos tik iš fosilijų. Jos evoliucijos mokslui buvo labai svarbios, kaip tarpinės grandies tarp žuvų ir sausumos gyvūnų įrodymas. Iki to laiko aiškinta, kad iš jų išsivystė sausumos stuburiniai, o jos pačios išnyko prieš 65 - 70 mln. metų kartu su dinozaurais. Tačiau gyvos latimerijos atradimas bent jau pabaigą tokio spėjimo paneigė.
     Pirmą karta mokslininkų pamatyta Latimerija chalumnae svėrė virš 50 kg ir buvo 1,5 m ilgio. Ji buvo pagauta Pietų Afrikoje vietinių žvejų. Narai latimeriją pirmą kartą užfiksavo tik 2000 metais. Mat dieną šios naktinės žuvys slepiasi povandeniniuose urvuose, kurie yra 95 – 120 m. gylyje. Tik vakare jos išplaukia ieškoti maistui nedidelių žuvų, kalmarų, aštuonkojų... Patelė atsiveda iki 26 visiškai išsivysčiusių jauniklių. Manoma, jog nėštumas trunka metus, o gal ir ilgiau. Šias žuvis nesunku atskirti dėl savitų baltų dėmių. Beje, latimerijos iškamšą galite pamatyti ir Lietuvos jūrų muziejuje.
     Buvo mokslininkų, negalėjusių patikėti riešapelėkės žuvies realiu egzistavimu, nes antroji tokia pati žuvis buvo sugauta tik praėjus keturiolikai metų. 1997 metais JAV jūrų biologas Indonezijoje šventęs medaus mėnesį turguje pastebėjo dar vieną Latimeria genties rūšį menadoensis. Su „gyvųjų iškasenų“ egzistavimu evoliucijos šalininkams teko susitaikyti.
          2011 metų National Geographic Nr. 3 yra gausiai iliustruotas straipsnis Priešistoriniai slapukai. Matydamas suakmenėjusį latimerijos anspaudą ir gyvos nuotrauką – supranti, kad abi žuvys panašios, kaip du vandens lašai. „Papildoma mentė uodegos centre, būdinga tik latimerijoms, yra matoma ir šiandien, ir milijonų metų senumo fosilijose.“ (P. 75.)
 „Latimerijos plaukimas nepanašus į jokios kitos žuvies. Ji judina kairįjį krūtininį ir dešinįjį pilvinį pelėkus – panašiai kaip eidami kojas deda keturkojai.“ (ten pat P. 77.) Toliau pateiksiu faktus apie Tiktaalik visų keturių pelekų virtimą kojomis tuo metu kai jos gyveno vandenyje. Kyla mintis, jog kažkas prieš kurdamas sausumos gyvūnus treniravosi su žuvų genomais.
     Tai kad latimerijos nepakito per 400 milijonų metų yra tik dar vienas rūšių pastovumo (nevirtimo viena kita) įrodymas. Tuo tarpu pagal evoliucijos teorijos logiką, vykstant konkurencinei kovai tarp sėkmingiau pakitusių ir ne taip sėkmingai pakitusių (arba visai nepakitusių) gyvybės formų lieka gyventi vis tobulesni gyvūnai. Mažiau tobuli išnyksta. „Naujos rūšys tampa pranašesnės už pirmtakus, kadangi kovoje dėl būvio joms tenka nugalėti visas senąsias formas, su kuriomis jos betarpiškai varžosi.“ (Charles Darwin. Rūšių atsiradimas. K., 2017 (1859). P. 437.)
     Pagal Darviną išeina, kad latimerija yra labai archaiška, primityvi žuvis. Tačiau kokie objektyvūs kriterijai rodo vieno ar kito gyvūno tobulumą arba netobulumą? Kadangi Žemėje latimerija gyvena jau šimtus milijonų metų galime būti tikri, kad jos ląstelėse replikacijos (DNR perrašymo) procesai vyksta idealiai. O tai ir yra pačios gyvybės ir jos tobulumo pagrindas, nepriklausomai nuo to apie kokį gyvį kalbame: bakteriją, augalą, žuvį ar sausumos gyvūną.
„Mėginti palyginti įvairių skirtingų tipų atstovų organizacijos tobulumą yra, rodos, beviltiškas dalykas. Kas gali nuspręsti, ar sepija yra aukštesnės organizacijos už bitę – tą vabzdį, kurį didysis fon Beras laikė esant „ iš tikrųjų tobulesniu už žuvį, nors ir priklauso kitam tipui.“ (Charles Darwin. Rūšių atsiradimas. K., 2017 (1859). P. 438.)
     Na gerai, tarkim vienos latimerijos šliaužė gyventi į sausumą, o kitos „kantresnės“ ir toliau gyveno po senovei. Tuomet kyla paprastas klausymas kodėl vienos latimerijos elgėsi taip, o kitos kitaip? Kadangi evoliucija niekieno nevaldomas, spontaniškas, neprognozuojamas atsitiktinių pokyčių procesas tai jis niekam negalėjo teikti išimčių. Bet jeigu šį procesą kažkas kontroliavo -  tuomet visai kas kita.
     Tarpine grandimi tarp žuvų ir roplių laikytos riešapelėkės  žuvys. Iki 1938 metų manyta, kad jos išnyko prieš 65 - 70 mln. metų kartu su dinozaurais. Taigi, apie jas žinota tik iš fosilijų kol vieną dieną paaiškėjo, kad latimerijos tebegyvena iki šiol. Tai leidžia manyti, kad ši žuvis nėra viena iš tų tarpinių netobulų grandžių, kokių pagal Darviną turėjo išnykti miriadai. Tikriausiai riešapelėkė žuvis yra eilinis unikalios informacijos vienetas, sėkmingai gyvenantis ir nekintantis jau milijonus metų? 25Dievas padarė visų rūšių laukinius žemės gyvulius, visų rūšių  galvijus, ir visų rūšių žemės roplius. Ir Dievas matė, kad tai gera.“ (Šventasis Raštas. V., 1998. Pr 1.) Plačiau apie riešapelėkes žuvis bus parašyta toliau.
     Net jeigu ir sutiktume, kad riešapelėkės žuvys yra tarpinė grandis tarp vandens ir sausumos gyvūnų – tai būtų tik vienas filmo apie roplių evoliuciją kadras. O kur kiti epizodai, kur tie nedideli pokyčiai, kurie žuvis pavertę į varles ar driežus??
Dabar siūlau trumpai apžvelgti paskutinio Dievo kūrinio istoriją. 26„Tuomet Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą: tevaldo jie ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“ (Šventasis Raštas. V., 1998. Pr 1.)
     Jau mokyklos laikais pradėjau domėtis žmogaus kilme. Skaitydamas įvairias knygas ir straipsnius susidariau vaizdą, jog viskas buvo kur kas sudėtingiau nei rašė to meto vadovėliai. Štai ką sako faktai? Antropologai tiriantys žmogaus raidą atrado kromanjonietį. Jų nuostabai paaiškėjo, kad tai nebuvo primityvus laukinis, o tikras menininkas, muzikantas, astronomas, matematikas, išradėjas, konstruktorius, dizaineris, statybininkas, žemdirbys, rašto pradininkas... atrodantį taip, kaip mes su jumis ir dar šiuolaikiškiau...
     Kromanjonietis – charakteringas šiuolaikinio tipo žmogaus atstovas. Jo kakta – statmena ir aukšta, smakras – smarkiai išsišovęs priekin, akys – šalia viena kitos, nosis – siaura ir smarkiai atsikišusi nuo neaukšto veido plokštumos, dantys – maži, lygūs, „nuostabiai talpi kaukolė. (...) Kromanjoniečių iš Mentonijos grotų ji siekia nuo 1715 cm3 iki 1880 cm3 (šių dienų žmogaus tik apie 1450 cm3, pagal kitą šaltinį). Kromanjoniečio ūgis, nustatytas pagal ilguosius Kromanjono I skeleto kaulus, gigantiškas – 182 cm (...) Ūgio duomenys pagal kitų suaugusių vyrų skeletus: Kaviljono – 179 cm, Barma Grande II – 182 cm, Bauso- da-Tore II – 185 cm, Barma-Grande I – 193 cm, Vaikų grota – 194 cm.“ (Roginskij J. J., Levin M. G. Antropologija. M., 1978. P. 277, 278.) Sungiriečio I – 181 cm. Lyginant su neandertaliečiu, kromanjonietis, vieno antropologo žodžiais, buvo priešistorinių žmonių Apolonas. Šiuolaikinis žmogus neginčytinai galėtų būti kromanjoniečio protėviu. Tokių mūsų protėvių staigus atsiradimas ir greitas jų paplitimas visuose žemynuose ir salose maždaug prieš 40 - 30 tūkstančių metų, be abejo, netinka evoliucijos teorijai.
     Tarp kromanjoniečių ir anksčiau gyvenusių primatų verkiant trūko tarpinės grandies. 1912 metų pabaigoje Londono geologų bendrijai pristatomas Piltdauno žmogus. Jis turėjo panašų į beždžionės žandikaulį ir žmogaus kaukolę. Mokslininkai liko sužavėti, kaukolė tobulai atitiko jų lūkesčius. Šis radinys laikinai išsprendė žmogaus kilmės paslaptį ir kurį laiką užtemdė ankstesnes iškasenas: 1856 m. Neanderio slėnyje netoli Diuseldorfo rąstą neandertalietį ir 1868 m. Dordonės upės slėnyje iškastą kromanjonietį. Tik 1953 metais buvo atskleista, kad piltdauno žmogus yra puiki, bet gėdinga klastotė. Kaltininkų nerasta iki šiol, bet aišku kad „be klaidų“ perdirbti orangutango žandikaulį galėjo tik patyręs antropologas. Plačiau rasite: Iliustruotasis mokslas / Meistriška klastotė. 2013. Nr. 7.
     Prieš 160 - 40 metų mėginta įrodyti, kad kromanjoniečiai (mūsų protėviai) evoliucionavo iš neandertaliečių. Tačiau šiandien antropologų mundurą gelbsti kardinaliai priešinga versija. Teigiama, kad šiuolaikinių žmonių grupelė paliko rytinį Afrikos regioną ir užkariavo visą pasaulį. „Iš Afrikos išėjusiems keliems šimtams mūsų protėvių prireikė 2500 kartų, kad žmogus pasklistų po visą pasaulį.“ – sakė „National Geographic Lietuva“ vyriausias redaktorius Frederikas Jansonas (2013. Nr. 11. P. 132). Tik niekas negali paaiškinti kaip ir kodėl Afrikoje atsirado protingos būtybės, sugebėjusios sukurti Žemės Civilizaciją?? Matyt ne veltui esame sukurti pagal Dievo genomą (paveikslą).
     Taigi, žmonijos lopšio vardas atiteko Afrikai, kur nuo senų laikų gyveno daug ir įvairių primatų. Tačiau kaip tropiniuose miškuose ar savanose vykstant atsitiktinėms mutacijoms gamta atrinko nervų sistemą, reikalingą ne jos (laukiniam), bet visiškai kitokiam (civilizuotam) gyvenimui? Jeigu jūs neprieštaraujate, kad kojos vandens gyviams negalėjo evoliucionuoti be sausumos, kaip tuomet civilizuoto pasaulio smegenys, galėjo susiformuoti be civilizuotos aplinkos?? Šį opų klausymą palikim mokslininkų sąžinei.
     Jeigu antropologai rimtai pasidomėtų priešistore, jie patikėtų Biblija, bylojančia, jog žmogus išėjo ne iš laukinės Afrikos gamtos, o iš Rojaus sodo (Edeno). Vėlesniuose šaltiniuose ši vieta pradėta vadinti Atlantida. Kad tai ta pati vieta apie kuria kalba ir Šventasis Raštas liudija, pvz., ir toks faktas. Atlantidos kraštovaizdžio aprašyme dominuoja derlingoji lyguma. Šumerų kalboje „derlingąją lygumą“ žymi ženklas „Edenas“ – tas pats simbolis, kuris hebrajiškame Šventojo Rašto tekste reiškia Rojaus arba Malonumų sodą! Čia Dievas (Procivilizacija) apgyvendino pirmuosius Žemės žmones, iš kur jie vėliau paplito po visą pasaulį!
 

Šikšnosparniai

Šikšnosparnių yra daugiau nei 1100 rūšių ir tai sudaro maždaug ketvirtadalį visų žinduolių rūšių. Šikšnosparniai paplitę visame Žemės rutulyje, išskyrus Pietų ir Šiaurės ašigalius. Jie gyvena didžiausiomis žinduolių kolonijomis, kartais viename urve susiburia iki 50 milijonų individų. Tai lyg paukščiai skraidantys žinduoliai išvystantys iki 50 km/val. greitį. Pvz., Tadarida brasiliensis šikšnosparniai keliaudami iš Teksaso pietų į Braziliją įveikia virš 1000 km., jie gali skristi net trijų kilometrų aukštyje. Mažiausias žinduolis yra Vokietijoje gyvenantis kamaninis kiaulianosis šikšnosparnis, jis sveria vos 1,8 gramo.
Šikšnosparniai ilsisi pakibę žemyn galva ir susisupę į sparnus lyg į antklodę. Tai ideali padėtis jei reikia staiga skristi. Galva viršuje būna tik tada kai gyvūnas šlapinasi arba veda jauniklius. Daugumos šikšnosparnių užpakalinės kojos baigiasi penkiais pirštais su ilgais nagais, reikalingais sučiupti grobį arba tvirtai įsikabinti. O trys diskakojų šikšnosparnių rūšys ant kojų turi siurbtukus, jais prisitvirtina prie slidžių paviršių, dažniausiai lapų ir stiebų. Tokios galūnės atrodo lyg dirbtinės, ir visa tai idealiai atsikartoja iš kartos į kartą.
Šikšnosparniai nuo pat savo pasirodymo Žemėje momento orientavosi echolokacijos principu. Nėra duomenų, kad jie kilo iš šiuo atžvilgiu primityvesnio sutvėrimo. Ir Darviną stebino „skraidančios pelės“, o jeigu Darvinas dar būtų žinojęs kokiu būdu šikšnosparniai lyg kregždės nardo tamsoje... Tik 1938 metais amerikiečių zoologas Donaldas Griffinas sugalvojo ultragarsui jautriais mikrofonais patyrinėti šikšnosparnių skleidžiamus garsus. Greitai mokslininkas įrodė, kad šikšnosparniams orientuotis aplinkoje ir pagauti grobį padeda aukšto dažnumo garsai, kurių žmogus negirdi.
Ši tobula navigacijos sistema nesiliauja stebinti iki šiol. Kai atstumas tarp šikšnosparnio ir kliūties mažėja – artėjantis aidas yra aukštesnio dažnio negu tas garsas, kurį gyvūnas išleido. O kai minėtas atstumas didėja šikšnosparnis girdi žemesnį garsą. Šis reiškinys vadinamas Doplerio efektu. Nesenai mokslininkai „pastebėjo, kad Micronycteris microtis rūšies šikšnosparniai geba nuo lapų paviršiaus praskrisdami nurinkti ir nejudančius vabzdžius, tokius kaip gyvalazdės ir žirgeliai. (...) Kaip šikšnosparniams tai pavyksta vis dar lieka paslaptis.“ (Iliustruotasis mokslas / Tamsos valdovas. 2008. Nr. 9. P. 62.) Juk augalija  turėtų trukdyti sklisti aidui?
Per vieną sekundę šikšnosparniai gali riktelėti iki 200 kartų. Jų garso stiprumu sunku patikėti – jis siekia 140 decibelų, kas prilygsta priešgaisrinės sirenos kauksmui. Šikšnosparnių garso impulsai sinchronizuoti su sparnų mostais, tuo metu krūtinės ląsta suspaudžiama ir oras stumiamas pro balso stygas minimaliai naudojant energiją. Net laikydamas laimikį burnoje, šikšnosparnis gali be vargo skleisti garsus. Varliaėdžiai šikšnosparniai Trachops cirrhosus garsus skleidžia per nosį. Joje yra tam tikri organai, vadinami nosies lapeliai, jie gali ir apsiversti ir pasisukti. Šikšnosparnių skleidžiamas garso spindulys yra palyginti siauras, analogiškas kišeninio žibintuvėlio šviesos pluoštui.
     „Jei paklaustume, kaip keturkojis vabzdžiaėdis galėjo pasikeisti į skraidantį gyvūną, šikšnosparnį, į tokį klausymą jau būtų daug sunkiau atsakyti.“ (Charles Darwin. Rūšių atsiradimas. K., 2017. (1859.) P. 255.) Šikšnosparniai minta ne tik vabzdžiais: varlėmis, žuvimis, krevetėmis, pelėmis nektaru, vaisiais... Todėl apdulkina balzamedžius, laukinius bananus, mangus, eukaliptus, afrikinius sviestmedžius ir kitus augalus. Vabzdžiaėdžiai šikšnosparniai žiemą miega, priešingu atveju neturėtų kuo maitintis.
„Šikšnosparniai sparnus tikriausiai įgavo iš pradžių sklandydami nuo vieno medžio ant kito, panašiai kaip voverės skraiduolės, tiek besigelbėdami nuo priešų, tiek ir vengdami nukristi.“ (Charles Darwin. Rūšių atsiradimas. K., 2017. (1859.) P. 303.)
     „Viena didžiausių paslapčių – iš kokio sausumos žinduolio, įvaldęs echolokaciją ir išmokęs skraidyti, išsivystė šikšnosparnis. (...) Būtų labai įdomu sužinoti, kaip natūraliosios atrankos būdu ši žinduolių grupė, kaip jokia kita gamtoje, taip puikiai prisitaikė gyventi naktį. Ne mažiau įdomu, kaip evoliucijos metu galėjo atsirasti ir išlikti tokia didelė šikšnosparnių rūšių įvairovė – gyvenančių greta ir nekonkuruojančių tarpusavyje. Mokslininkai intensyviai ieško atsakymų į šiuos klausimus. Nėra abejonės, kad trūksta dar daug dėlionės detalių, kad išryškėtų visas tamsos valdovo portretas.“ (Iliustruotasis mokslas / Tamsos valdovas. 2008. Nr. 9. P. 63.)
     Nemažai naktinių drugių turi radarus šikšnosparniams pastebėti. Kol šikšnosparnių garsas sklinda atgal jiems užtenka laiko kristi į aukštą žolę, padaryti akrobatinę kilpą ar tiesiog pasprukti iš garso bangų srauto.
     „Vietiniai varietetai neišplinta į kitus tolimus regionus tol kol jie žymiai nepasikeičia ir nepatobulėja: o kai išplinta ir atrandami kurioje nors geologinėje formacijoje, tai atrodo, lyg būtų staiga toje vietoje sukurti, ir jie tada tiesiog klasifikuojami kaip naujos rūšys.“ (Charles Darwin. Rūšių atsiradimas. K., 2017 (1859). P. 556.)
     Intriguojantis faktas: knygos pabaigoje Darvinas išreiškia nusivylimą ne savo sukurta teorija, bet... „Taurus geologijos mokslas praranda dalį savo vertės dėl nepaprasto kronikos nebaigtumo. Į žemės plutą su joje glūdinčiomis fosilinėmis liekanomis negalima žiūrėti kaip į gausų muziejų, verčiau žiūrėti kaip į skurdžią kolekciją, kuri buvo rinkta kaip pakliuvo ir retais tarpais.“ (Charles Darwin. Rūšių atsiradimas. K., 2017 (1859). P. 574.)
     Nuo sensacingos Darvino knygos išleidimo jau prabėgo 160 metų. Per tą laiką buvo sukaupta daugybė naujų mokslo faktų, kurie evoliucijos teorijos kūrėją tikriausiai nuliūdintų.
     Fosilijų tyrinėjimai atskleidė, sunkiai paaiškinamus evoliucijos šuolius. „Dabartinė gyvūnija ėmė rastis išnykus senosioms formoms daugiau nei prieš 600 milijonų metų. Netrukus Žemė buvo apgyvendinta nesuskaičiuojamos daugybės gyvūnų – šis periodas vadinamas kambro sprogimu...“ (Gamtos akibrokštai/Iliustruotasis mokslas. 2009. Nr. 2. P. 59.)
     Geologine prasme kambro sprogimas tai staigus didelio gyvūnų fosilijų kiekio atsiradimas maždaug prieš 542 mln. metų.
     „Manoma, kad gyvybė Žemėje pasirodė maždaug prieš 4 mlrd. metų. Pirmieji organizmai beveik nesivystė. Prieš 530 mln. metų dauguma jų išmirė. Tačiau pirmųjų organizmų vietoje atsirado beveik visi žinomi gyvūnų tipai. Kambro periodas stebina ir kitų organizmų, pvz., fitoplanktono, diversifikacija (įvairumu – aut. past.).
     Žemės biologinio vystymosi istorijoje žinomi ir kiti masinio išmirimo atvejai, tačiau Kambro sprogimo unikalus tuo, kad tarp senosios proterozojaus gyvybės ir naujosios kambro gyvybės nėra surasta tarpinių formų. Be to naujos rūšys atsirado per sąlyginai trumpą laiką – maždaug 5 mln. metų.“ Ši citata – iš Vikipedijos laisvosios enciklopedijos.
     Bet kurio gyvo organizmo tariamai tarpinės vystymosi formos atradimas kaip taisyklė tampa mokslo sensacija. Bet jeigu evoliucijos teorija teisinga nuostabą turi kelti ne tarpinių formų buvimas, o jų nebuvimas!
     „Jei žvelgsime į labai skirtingas formas, pavyzdžiui, į arklį ir į tapyrą, tai neturime jokio pagrindo galvoti, jog kada nors egzistavo tarpinės grandys tiesiog tarp šių dviejų rūšių, bet galime manyti, kad jos egzistavo tarp kiekvienos iš jų ir nežinomo bendro protėvio. Šis bendras protėvis visa savo esybe turėjo būti labai panašus į tapyrą ir į arklį, tačiau kai kuriais atžvilgiais galėjo žymiai skirtis nuo abiejų (...)
     Remiantis mano teorija, visiškai įmanoma, jog viena iš dviejų gyvenančių formų yra kilusi iš antros: pvz., arklys galėjo kilti iš tapyro, ir šiuo atveju tarp jų būtų turėjusios egzistuoti tiesioginės tarpinės grandys. Tačiau toks atvejis reikštų, jog viena forma labai ilgą laikotarpį liko nepakitusi, o jos palikuonys (o dalis jos palikuonių – aut. past.) ypač smarkiai pakito (...) toks atvejis būtų labai didelė retenybė, kadangi naujos ir tobulesnės gyvybės formos visada stengiasi išstumti senas ir nepatobulėjusias formas.“ (Charles Darwin. Rūšių atsiradimas. K., 2017 (1859). P. 392-393.)
     Henry Morton Stanley kelionėje po Kongo baseino miškus sutiko pigmėjus, kurie nesistebėjo jų arkliais. Šie pigmėjai paaiškino, kad panašūs žvėrys gyvena ir jų miškuose. Tik 1901 metais mokslininkai išsiaiškino, kad okapijos neturi nieko bendro su arkliais, o yra žirafų giminaičiai.

Pradžios pabaiga

     2018 metų Iliustruotojo mokslo Nr. 4 yra straipsnis Bakterijos gauna dirbtinius genus. „Kai F. Romesbergas nusprendė praplėsti „abėcėlę“ dvejomis naujomis raidėmis, reikėjo rasti derančias poras. Ir jam tai pavyko atradus NaM ir TPT3 bazes – dar žinomas kaip X ir Y.“ (P. 31.) Abėcėle vadinamos keturios bazės, koduojančios 20 aminorūgščių. Manoma, kai jų bus šešios, tada organizmai pagamins 172 aminorūgštis. Tačiau keturios skirtingos bazės sudaro 64 skirtingus trejetus.