Po dangaus žydrynės skliautu, apgaubtas didžiosios žvaigždės šviesos ir šilumos skraiste, paprastoje smėliadėžėje sėdėjo vaikiukas. Jis vis sėmė rankutėmis šiltą smėlį, ir, pamažu leisdamas jį iš pakeltų saujelių, šitaip bebalsiai kalbino laisvąjį klajoklį vėją.
Greta jo, ant smėliadėžės krašto, tik sau pačiai tematoma, sėdėjo Mirtis, stebėdama taurųjį vaikiuko, smėlio, ir vėjo bendravimą. Jai tai buvo gražu, netgi labai gražu, kad nepajuto, kaip pravirko, tyliai ir be ašarų. Pravirko, nes suprato, jog negali nebūti tuo, kuo esanti...
2019.04.19