PASKUTINIS LIETUVIS

Aš pasakysiu, kas man reikia,

vėliau išeisiu, netrukdysiu jūsų -

turiu darbų tų begalybes, rūpesčių -

savų, net skurdo - tiktai ne duonos plutos,

bet dvasios nykumų bekraščių, pompasto mažaraščių,

kurie pavertė jauną šalį perlojom ištisom beraščių

ir paukštė vartuose įstrigus turi šnekėt mandrybes,

kitaip ji pasiliks prie vyrių - paskendę svetimybėse

gražuolių saksomenų, vėliau germanų - ach, tuštybės...

Kalbu visai be raštų, kalbu aš iš kemsynų,

tik kuo toliau nuo triukšmo, nuo tų orų teršimų -

kalnai kažkur nuplikę, ten imperatoriai užmigę

nebegirdės griuvimų, pilių savų nykimų,

nebematys kalbos pamintos, kitos, kitų mandrintos -

gerai, kad amžiams mirė, kitaip širdis nebylė,

prakalbtų iš po žemės, dirvožemių,

kur trąšos kitus javus augina, žmogui skūras nuima -

na, mes dabar kitokie, kemsynuose dar suokia

sena dvasia išlikus, mūs rankos ąžuolinės,

bet ten jau kitas garsas, šaižus bliovimas keistas -

balsai ten svetimtaučių, liepimas tapt bebalsiu -

kalbės - tu nesuprasi - lietuvis paskutinis rastas.

2017, Niujorkas