Akimirkų romansas

Mane visada žavėjo istorija apie džiazo pianistą, kuris dar prieš man akimirksnį ateinant į šį pasaulį atliko vieną iš gražiausių, mano nuomone, džiazo improvizacijos koncertų. Į didžiulę salę sugužėt pasiruošusi publika laukė šedevrų, bet muzikantas terado suklerusį pianiną - klavišai neveikė, kai kurių net nebuvo. Akimirksniu jo vienintelis sprendimas buvo atsisakyti groti, viską mesti. Vienok kitas akimirksnis atnešė iššūkį, - jei tai, kas yra priešais tave, nėra tai, ką maneisi rasiąs… tai nebūtinai reiškia nesėkmę.

Tos akimirkos, kai atpažįsti likimo dovaną, pridengtą nesėkmės šydu ir yra tos, kurios dažnai pakeičia tiek tave, tiek akimirkas, kurios atkeliauja vėliau. Koncerto įrašas iki šiol yra vienas populiariausių džiazo įrašų pasaulyje.

Situacijos ir jose užstrigusios akimirkos. Kartais tai gražiausia dovana sau ir pasauliui. Tavo ar kitų. Panašiai kaip Maria Callas, kuri artėjant gyvenimo saulėlydžiui vis dar dovanojo savo balsą publikai ir pasauliui, tačiau tuo metu ji jau buvo per daug išvarginta gyvenimo, patirčių bei jas atspindinčio laiko: Paryžiuje atliekant operą Norma, jos balsas suvirpėjo ir pirmą kartą operos istorijoje, solistas sustabdė visą orkestrą, kad pradėtų iš naujo - nes klaidos atskleidžia brangiausią mūsų turtą - gebėjimą keistis, tapti geresniais. Būti žmogiškais, tikrais ir pažeidžiamais.

Tokios akimirkos pasilieka amžinybėj. Amžinybė pasilieka akimirkose.