PRO MEMORIA KAZYS KAKTAVIČIUS (1924-2018). DIDŽIAUSIA ATGAIVA BUVO LIETUVIŠKA VEIKLA

Kazys Kaktavičius gimė 1924 m. gegužės 15 d. Šiauliuose. Tėvynę prarado 1943-ųjų gegužyje, kai vokiečiai jį su grupe devyniolikmečių išvežė darbams į Vokietiją. Tėvai ir artimieji laikė žuvusiu, kasmet užpirkdavo šv. Mišias, o beveik po pusės amžiaus paaiškėjo, kad Kazys gyvas ir nuo 1947 m. gyvena Didžiojoje Britanijoje.

Kodėl tik prasidėjus Atgimimui, pranešė apie save, paaiškinimas buvo labai suprantamas: “Nenorėjau pakenkti. Turėjome Stalino laikų pamoką: panašaus likimo bičiulis parašė artimiesiems laišką, ir jiems jis tapo kelialapiu į Sibirą.“ Dėl tų pačių priežasčių Anglijoje tapo Kaziu Stewart.

Bradfordo lietuvių klubo „Vytis“ sekretorius Kazys Kaktavičius (kairėje) šventės vakarą su tautiečiais.

Apie patirtas odisėjas Kazys Kaktavičius yra palikęs 116 puslapių anglų kalba rašytų atsiminimų, kurie užsibaigia atvykimu į Angliją. Tas pragaras Žemėje, kurį jaunam žmogui teko patirti, aprašytas labai profesionaliai, išspausdinus šį tekstą, turėtume galimybę sužinoti nemažai iki šiol dar neužfiksuotų aplinkybių ir tautiečius lydėjusių pergyvenimų.

Kam teko bendrauti su Kaziu Kaktavičiumi, turėjo galimybę pajusti šalia savęs tikrą aukštos kultūros žmogų, nuo jo sklindanti ramybę ir pasitikėjimą teigianti šiluma dar labiau sustiprėdavo kartu pakeliavus. Apie tokius žmones sakoma: „Tikras anglas“, o Kazys visada ir visur didžiavosi esąs lietuvis.

Keturiasdešimt vienerius metus išdirbo tekstilės pramonėje, kuri dominuoja Vakarų Jorkšyre (West Yorkshire) ir kuri savo vilnonių medžiagų gamyba yra žinoma visame pasaulyje. Mokė šito amato kitus, kaip pats Kazys yra sakęs, „ramaus būdo, tvarkingus, gerų akių ir lengvų pirštų asmenis“, teko būti ir instruktoriumi, ir pedagogu, ir psichologu.

O didžiausia atgaiva jam buvo lietuviškoji veikla, kuriai skyrė visą laisvalaikį. Kartu su kitais tautiečiais sukūrė Bradfordo lietuvių klubą „Vytis“, į kurį iš aplinkinių apylinkių susirinkdavo savaitgaliais ir per šventes, buvo pastovus valdybos narys ir sekretorius. Ne kartą atstovavo lietuvių ir pabaltijiečių reikalus miesto savivaldybėje, dalyvavo tautų mažumų, socialinių tarnybų atstovų posėdžiuose. Vadovavo demonstracijoms, skirtoms pasmerkti Lietuvos okupaciją. Jo gražus balsas skambėjo įvairių renginių metu, dainavo ir oktete, kuriuo garsėjo bradfordiečiai. Buvo aistringas šokėjas, ir ne tik tautinių šokių grupėje.

Be to, nemažai laiko skirdavo savo iš abiejų pusių prie namų sukurtam darželiui, kuriame jautėsi lietuviška dvasia. Jo dėka čia buvo gražiausia gėlių ir žydinčių krūmų oazė visame miestelyje.

Kai į „Europos lietuvį“ nusiuntė pirmąją informaciją, sulaukė dienraščio redaktoriaus rašytojo Kazimiero Barėno laiško-paraginimo tapti pastoviu korespondentu. Juo ir tapo. Per keturis dešimtmečius Kazio Kaktavičiaus plunksna daug papasakojo apie panašaus likimo tautiečius. Nenustojo rašyti į „Europos lietuvį“ ir tuomet, kai jį pradėjo spausdinti Vilniuje.

Į Lietuvą kartu su 163 lietuvių grupe pirmą sykį po beveik pusės amžiaus atvyko 1992 m. liepos 25 d. Tai buvo pirmas lietuvių vizitas iš Didžiosios Britanijos. 1991 m. pabaigoje Londone gyvenantys lietuviai sumanė organizuoti tokią ekskursiją, tačiau tam, kad nusamdyti lėktuvą (tuo metu L. A. L. dar nebuvo), reikėjo surasti mažiausiai 160 po visą šalį išsiblaškiusių tautiečių.
Buvo daug širdžiai mielų susitikimų. „Nors buvau mėtytas ir vėtytas, bet be ašarų ir aš neapsiėjau“, - taip sugrįžimą į Tėvynę vėliau aprašė Kazys Kaktavičius. Lietuvoje sužinojo ir apie tai, kad vyriausiojo brolio Gustavo (g. 1916 m.) – nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininko, partizano likimas nežinomas.

Vėliau beveik kasmet Kazys Kaktavičius su savo žmona Marjorie lankėsi Lietuvoje, pabuvojo daugelyje jos kampelių, kaip pats sakė, atjaunėjo Tėvynės dėka visu pusamžiu.

Nelengva būtų atspėti, kaip Kazio Kaktavičiaus likimas būtų susiklostęs, jei nebūtų patekęs į vokiečių rankas. Turbūt neabejotina, kad kartu su broliu Gustavu būtų atsidūręs miške ir už Lietuvą paguldęs galvą.

Tegu būna lengva Anglijos žemė tauriam Lietuvos patriotui, prieš išėjimą Anapilin prašiusiam antkapyje būtinai iškalti lietuvišką pavardę.

Dėdei Kaziui Kaktavičiui buvo malonu sužinoti, kad monografijos „Kazimieras Barėnas“, kurioje daug lietuvių išeivių gyvenimo Didžiojoje Britanijoje smulkmenų, autorius Leonas Peleckis-Kaktavičius – artimiausias giminaitis. Iš kairės – Kazys, Marjorie, Silvija ir Leonas Kaktavičiai. Žemaitija, 1996 m.