NES PASAULIS YRA NE JŲ

NES PASAULIS YRA NE JŲ

Tirono karūnavimo dieną
atsibudau po lietaus
pradėti dienos
varganos savo elegijos iš naujo iš naujo
/tebūnie Tavo valia/
bet mažas paukščiukas
bet vėjas bet mirganti medžio šaka
priminė man kaip vaikystėje
veikimas be tikslo
buvo pats tikslingiausias tikslas
o pavėsis po serbentų krūmais ne mistika
ne apgaulė
o tikras prieglobstis
ten nesuras manęs tironai
net ir savo
karūnavimo dieną
neprivers kraipytis šokti vaipytis - -

neprivers nekęsti pasaulio
nes pasaulis
yra ne jų

2018.07.06

xxx

Tą naktį miesto varpinėj
paskambins man vienai
lopšinę
dangaus pilkšvoj žydrynėj
kruvinas aušros
brūkšnys
kai žmonės atsibudę bėgs visais keliais
tik aš viena klausysiuosi lopšinės
pasidėjus karštą galvą
ant nemigos išvargintų paklodžių
juk aš kalbėjau tau
dangau
tave regėjau ar neregėjau –
nebe taip svarbu -
ir vis tik tau kalbu kalbėjau tyliai
kaip tyliai kalbasi tarpusavyje
du skraidantys tarp obelų strazdai
taip ošia debesys
kaip tyliai miršta žvaigždės
sukniubusios po savo sunkumu
kaip šnabždasi vanduo
o paskui staiga sukyla
ir įnirtingai ryja užkardas krantų
niekas neišgirs nei mano priesaikų
tuščių
nei tylaus
atsitraukimo
kaip gera pasislėpti ten
kur vien tik išmintingas vėjas dykumų
užglosto mano šypseną akis
ir aš žinau
mirties nebus nebus
- nes vėjas
nes tiktai jis ir aš buvau
daugiau nebuvo nieko

xxx

Neklausk kada gimiau
neturiu supratimo neatsimenu
aš šiaip vaikštinėjau
kažką parašydavau paraštėse
kažką pastebėdavau gal ir nelabai
svarbaus
paskui stengiausi pamiršti
išgerdavau kartais liepsnojančių gėrimų
kad nesuledėčiau
bijojau suledėti
neklausk ar mylėjau kada ir kodėl
nes aš neturėjau laikrodžių niekad niekad
mylėjau be laiko
viskas ką dariau buvo amžinai
amžinai gimiau
amžinai mylėjau
amžinai mirsiu

xxx

Vieną vasaros rytą
jau po to
jau po visko -
po žole pelenai
medinės bažnyčios mėlynuose
šešėliuose -
aš nuslydusi nuo pačios
aukščiausios minties -
ir tada net tada
jokiu poilsiu aš netikėsiu
tik tarp smilgų ir debesies
ankstyvo laivelio aš plauksiu
virš žemės gyvos
o šiltos vasaros pirštai laibi
pabudę žiogai
upės laumės ir vėjas
džiaugsis
mano džiaugsmu
nieko nereikia daryti po to
visiškai nieko
tik šlovinti šlovinti šlovinti

xxx

Gėlių – ji visada norėjo tik gėlių –
galiausiai jų buvo per mažai
mylimieji per mažai dovanojo žiedų
jaunikis ne tas – ir gėlių per mažai -
priskynė ne tų gėlių jaunikis visai ne tas
- per mažai -
stebėjo ji pati gėles
širdyje stengėsi jas užantspauduoti
irgi manė per mažai grožėjausi gyvenimu
per mažai uosčiau ir glosčiau
kol uoslės netekau
keista - vėliau nieko nebe prisiminė -
nei vienos spalvos
net lelijų net rožės žiedlapio vieno - -
keista nei vieno kvapo -
gėlių ir gėlių ji troško
kol galiausiai nurimo
užversta kalnais gėlių
kurių nebe atkelsi
jau niekada
kurių nebe nublokši
ji šitaip troško viso kalno gėlių -
Himalajų aukštybėse
stikliniam grabe
skambanti kaip vienatvė
varpu vienišu

2018.06.07