Pradžia / Radikaliai
 

Akimirkos erdvė VII

Akimirkos – tuščios it seni, įskilę ąsočiai

Algimantas Lyva
2018 m. Kovo 21 d., 09:13
Skaityta: 63 k.
(C) Mindaugo Peleckio nuotr.
(C) Mindaugo Peleckio nuotr.

70

aukšti langai
neslepia spalvų griūties
dar nesutemus
galerijoje
iš senų portretų  
pradingsta istoriniai žvilgsniai
- - -
į dabartį atsivėrusiame akių plyšyje
blizga aštrus dangoraižių stiklas

71

apgultos sniego
sudegė medinės pilys
ramu
į dangų atsirėmė tolimas slėnis
tik dūmai ties miško kraštu
dingstis
įspėjančiam varnos riksmui

72

salą
saugo
ežero gelme
neiškirsti krūmai
dirvonas

73

pritvinkęs žaibų
grėsmingai šniokštė lietus
reikėjo vytis varlę
bet žolė tarsi sustingo
užlieta skystu metalu

74

užvaldė baimė
dar nebuvo visai nušvitę
rausva ryto kaukė
vis dar slėpė dienos veidą
kažin ar reikia aiškinti
apie nakties lūkesčius
gal iškeliauti
nebegrįžti su žvaigždėmis
- - -
eglių viršūnėmis rieda debesys
pievoje skęsta ežeras

75

debesų jūros
nesuturi lietaus užtvanka
ežere kur kas daugiau ištirpusių upių

76

nepašauktas
atsigręžė užakęs vandens malūnas
ketindamas kerais sumalti
pamestas girnas

77

jei esi laisvas
gali laukti kada ateis tvora
ir tvirti basliai sukalbės dar kietesnius užkeikimus

78

virš toli pažengusio kelio
ta pati bala

79

išvengęs saulės pilnaties
taip ir nesužinosi
ar pavojus buvo tikras

Vilnius, 2018 m.

Komentarai