Sinkretizmo problema atskirų epochų bei kultūrų sandūroje. Dalykiškas žvilgsnis į heideggerišką būtį

Nagrinėjamos problemos metodo originalumas ir šios problemos aktualija XX – XXI a. filosofijoje

Straipsnyje keliami klausimai savo esminiu turiniu nėra nauji, nes XX a. Vakarų filosofijoje su empirinių (biologijos, fizikos ir kt.) bei humanitarinių mokslų žinias sintezuojančiu intelektualiniu proveržiu buvo ieškoma pirmapradės pasaulio priežasties - ypač pasaulio „gyvosios būties“ prado ir tikslo. Iš ankstesnių ieškojimų šis straipsnis radikaliai išsiskiria tuo, jog jame mokslo pasiektos pažangos dėka tapo įmanoma pirmiausiai konceptualiai atskirti materialią bei nematerialią tikroves ir tik po to imti kalbėti apie galimą tų tikrovių sąlytį, argumentuotai išskiriant nematerialios tikrovės prioritetą. Toks būtinas eiliškumas (kaip tam tikras algoritmas) leidžia pasiekti mąstymo proveržį – išsiveržti iš uždaro materialaus pasaulio sampratos rato ir konstruktyviau pažvelgti į pastarojo šimtmečio religijos, filosofijos ir mokslo santykį bei dedamas filosofijos pastangas paaiškinti gyvybės bei sąmonės evoliuciją, pagrindžiant materiją struktūrizuojančią  antgamtinę jėgą. Tad naujausių mokslo žinių kontekste straipsnyje nelieka nepastebėtas esminis tam tikros nūdienos filosofijos trūkumas: norint paaiškinti žmogaus fizinę ir dvasinę vienovę, remiamasi fizikos mokslo atskleista medžiagos kvantine prigimtimi, tad neišvengiama sąmonės bei žmogaus dvasinio pasaulio nemoksliško  tapatinimo su materija – energija idėjos. Dėl tokios klaidinančios idėjos poveikio tam tikro žmogaus protas    nepajėgia išsiveržti iš energijos tvermės dėsniu apibrėžto bei mechanistiniu principu aiškinamo pasaulio vaizdinio, kuris daro įtaką naujosios materialistinės – panteistinės  pasaulėžiūros formavimui. Deja, šiandieną šia idėja pagrįsti ne tik mokslo atžvilgiu primityvūs naujieji religiniai mokymai bei tam tikri tikėjimai, bet ir kuriama  „mokslinė“ transhumanizmo ideologija.  Būtina pastebėti, kad paminėtos idėjos ištakos siekia  XIX a. pabaigą ir atsiranda  kaip  filosofijos santykio su mokslu pasekmė. Reikalas tas, kad to meto fizikos mokslas vadovavosi nuostata, jog visa kurianti gamta negali atlikti  tik vieno proceso - tai materijos ir energijos maišymosi. Filosofams tai padarė įtaką kalbant apie materialųjį pasaulį, energiją, sąmonę ir Dievą.  Kaip žinoma, nūdienos fizikos moksle  energijos samprata   neatsiejama nuo materijos bei jos sąveikos jėgų. Taigi mokslas, apibrėždamas visatos materialią (medžiaginę) tikrovę kaip visa,  kalba apie vieną ir tą patį dalyką, t.y., materiją – energiją.  

Vakarietiško panteizmo filosofinę - mokslinę raidą nesunku išryškinti pasitelkiant pagrindinį Henri Bergsono veikalą „Kūrybinė evoliucija” (Bergson, 2004) bei jo filosofiją. Jos panteistinę esmę galima užčiuopti garsiojoje H. Bergsono ištaroje: „Visata – tai dievus kurianti mašina“.  (Nematerialumo sąvokos dėka galima atskira diskusija dėl H.Bergsono arba pvz., P. Tejaro de Šardeno  panteistinės ar tai  panenteistinės Dievo sampratos).  Iš savo akiračio turime neišleisti, jog to meto gamtamokslio žinios apie materiją - energiją ir visatą šiandieniniu atžvilgiu buvo sąlyginai labai kuklios ( pvz., buvo manoma, jog žmogaus mintis tėra vien tik tam tikra fizinė energija, visata traktuojama kaip nekintanti ir amžina, o to meto biologijos mokslo tyrinėtos smulkios molekulinės struktūros iš nūdienoje stebimų subatominių dalelių perspektyvos yra gigantiški materijos dariniai). Naujasis modernus panteizmas nepranoko principinės materializmo koncepcijos, jog žmogaus sąmonė tarsi savaime išsivystė iš materijos. Tuo pagrindu buvo atmetama biblinė antgamtinė Dievo - Kūrėjo samprata. Kita vertus, radikaliam materializmui buvo mestas iššūkis, įrodinėjant, jog pati materija nėra „akla“, bet savyje turi tam tikrą užprogramuotą „intelektualumą“ - materiją struktūrizuojančią jėgą. Tokia materijos raidos koncepcija nebuvo siejama su Ch. Darwino evoliucijos teorija. Tad grįžtant prie H. Bergsono filosofijos galima pastebėti jos dviprasmiškumą: „kūrybinė evoliucija“ neturi tvirto pagrindo – ji tarsi pakimba ore „tarp tradicinės spekuliatyvios metafizikos ir moderniojo empirinio mokslo“ (Radžvilas, 2008, 375). Be to, „vitalinę jėgą“ sutapatinus su fizikos moksle naudojama energijos sąvoka, H.Bergsono filosofija savo esme nesunkiai paverčiama materialistine. Analogiška nematerialios dvasios ir materialaus pasaulio tapatinimo problema („protingos energijos“ sudarančios visatos „audinį“) akivaizdi ir  Tejaro de Šardeno filosofijoje (Tejaras, 1995).
Išliekant pastebėtų filosofinių paieškų aktualijai, turime paminėti modernų nūdienos mokslą - sinergetiką. Dėl šio mokslo įtakos pastebimi akivaizdūs bandymai mechanistiniu principu paaiškinti dvasinius žmonijos sąveikavimo procesus. Bet tai neišlaiko šiandieninių fizikos žinių testo. Todėl Lietuvos mokslininkų pastangomis siūlomas originalus sinergetinės būties modelis (Kanišauskas, 2008,15). Nors šiame modelyje sinergetika  vertinama įvairiapusiškų žinių kontekste,  tačiau  galutinėje  autoriaus idėjoje  išsaugomi pagrindiniai panteistinio pasaulio vaizdinio bruožai, suponuojantys materijos „kūrybinę potenciją“, bei jos egzistavimą energijos tvermės dėsnio apibrėžtyje.  Aiškiai matydamas fizinio ir dvasinio pasaulių tapatinimo problemą, mokslininkas ją sprendžia panenteistine Dievo samprata, t. y., paaiškina, kad visata egzistuoja Dieve (čia Dievas su visata netapatinamas)  (Kanišauskas, 2008, 400). Kitaip tariant, nepaisant panaudotų milžiniškų  intelektualinių  pastangų, autorius pripažįsta, jog filosofine esme siūlomas modelis nepranoksta hegeliškos dialektikos (Kanišauskas, 2008, 400) išrutuliotos ir filosofiniam ateizmui vėliau panaudotos minties, kurioje Dievo dvasia prilyginama žmonijai ir žmonija evoliucionuoja žadinama savo pačios dvasios. O tai reiškia, kad siūlomame modelyje nuo žmogaus sąmonės nepriklausomas aristoteliškas pirminis Intelektas (sukuriantis materiją ir  teikiantis pirminius žmogaus  sąmonės apibrėžties aktus) neegzistuoja.

Panaudotos literatūros įvertinimas:

Iš Vakarų pasaulyje bei Lietuvoje vertinamos ir straipsnyje naudotos literatūros sąrašo (trys autoriai yra Nobelio premijos laureatai) reikia išskirti autorių Jurgen Neffe. Jo knygoje „Einšteinas” pateikiami daugelio fizikų, pasižymėjusių savo moksliniais nuopelnais, pokalbiai - fizikos mokslo raidos komentarai, kurie iš esmės parodo žinomiausių pastarojo šimtmečio pasaulio fizikų protų skverbimąsi į materijos bei visatos paslaptis. Moksliniuose ginčuose, kilusiuose tarp pačių įžymiausių pasaulio fizikų, detaliai atskleidžiamas bendros reliatyvumo teorijos prieštaravimas dar tik gimstančiai kvantinei fizikai (kvantinei mechanikai), kuri medžiagos dalelių sukurtame mikropasaulyje konstatuoja tų dalelių sieties faktą. Šis faktas mokslui tampa neperžengiama riba, norint tikrovę apibrėžti objektyviai. (Kaip žinoma, reliatyvumo teorija ir kvantine fizika grindžiama šiandieninė mokslinė kosmologija). Galiausiai knygoje pateikiamas pokalbis su fiziku Antonu Zeilingeriu, kurio vadovaujamoje laboratorijoje dalelių sieties reiškinys ne tik patvirtintas eksperimentiškai, bet ir tam tikrų atradimų dėka įvaldomas bei panaudojamas šifruojant bei perduodant informaciją.

Įvadas

Aristotelis ir Martinas Heideggeris vadinami idealistinės filosofijos atstovais, neretais atvejais atidžiau nekreipiant dėmesio į tai, jog aristoteliška Būtis yra visa ko kūrėja, t. y. materijos, taip pat ir žmogaus sąmonės, galinčios kurti žmogiškąją būtį, o Heideggerio būtis išplaukia tik iš jo sąmonės. Analogiškas nesusipratimas iškyla kalbant apie klasikinės ir moderniosios filosofijų idealizmą. Todėl tokiam neaiškumui pašalinti tam tikros nūdienos filosofinės mokyklos (pvz. Fribūro universitetas, Šveicarija)  (Philippe, 2009,126). Aristotelio filosofiją vadina ne idealistine, o realistine, t. y. apie Būtį kalbama kaip apie realiai egzistuojančią bei nepriklausomą nuo žmogaus sąmonės, o žmogiškąją – kaip jo sąmonės kuriamą bei vertinamą tos Būties atžvilgiu.

Šiuolaikinė  vyraujanti nuomonė teigia, jog susieti mokslą su visu sudėtingu religiniu pasauliu yra neįmanoma užduotis. Labai dažnai ta pati mintis pakartojama, kai kalbama apie galimą mokslo ir filosofijos ryšį. Tačiau graikų filosofija gimė visuotinai religingos civilizacijos aplinkoje kaip gamtos mokslas, gebantis tą aplinką aiškinti ir kartu atrasti tai, jog, jei žmogus neieško tiesos, tampa savo idėjų, iš jų išplaukiančių ideologijų bei susikurtų dievų, ir prietarų vergu.

Taigi pamirštama, jog graikų filosofija yra gamtamokslio motina, kad tas pats besivystantis mokslas atmetė būties metafiziką ir taip tapo pastarųjų šimtmečių materialistinio pasaulėvaizdžio bei jį aiškinančios materialistinės – ateistinės filosofijos kertiniu akmeniu. Tačiau mokslas nestovi vietoje. Nūdienos mokslo ir religijos bei filosofijos santykis tarsi analogiškas Antikos laikams. Prieš šimtmetį A. Einšteinas pateikia Reliatyvumo teoriją, vėliau padedami pamatai kvantinei fizikai, medžiagos raidos teorijai, Didžiajam sprogimui (suteikusiam pradžią medžiagos raidai), t.y. materialiai egzistencijai (materialiai būčiai)  bei atveriama perspektyva Vieningo lauko teorijos kūrimui. Tad ar šiandieną galėtume pagristai kalbėti apie religijos, filosofijos  ir gamtamokslio susivienijimą?

Deja, dabartinė moderni filosofija su antikine epocha mažai ką turi bendra. Esmių esmė ta, jog Antikos filosofijos dėka buvo sukurta racionali kalba, leidusi konstruktyviai formuluoti klausimus, galinčius atverti duris žmogaus bei pasaulio pažinimui. Pastaraisiais amžiais, mokslui įgaunant vis didėjantį vystymosi pagreitį, kartu žengianti filosofija privalėjo kurti ir naują kalbą. Toks intensyvus koja kojon žengimo tempas galiausiai baigėsi tuo, jog šiandieninis mokslas turi racionalią kalbą ir jos dėka gali aiškinti žmogų bei pasaulį, o tam tikra dominuojanti modernioji filosofija nuėjo priešinga kryptimi, t. y. atitrūko nuo mokslo ir sukūrė tokią sudėtingą bei neracionalią kalbą, kad bet koks diskursas, nagrinėjantis esminius žmogaus ir pasaulio klausimus, tapo nebeįmanomas, tad filosofai užsidarė savo teikiamų idėjų kiautuose. Kita vertus, tokia filosofijos padėtis tarsi pateisinama, nes filosofai deda pastangas pranokti akivaizdžiai ribotą žmogaus atžvilgiu gamtamokslio piešiamą materialistinį pasaulėvaizdį ir prasiskverbti į pasaulio arche. Tačiau pripažįstama, jog modernizmas yra praradęs mąstymą jungiančias universalijas („vientisus objektus“)  tad ir su tokia užduotimi nėra pajėgus susidoroti (Mickūnas,2004,59). Todėl vakarietiška mąstysena nukreipiama į Tolimuosius Rytus, o heideggeriška„ būtis“, apipinant ją plačių filosofinių paieškų kontekstu, - tarsi bandymas apvainikuoti filosofų pastangas. Taigi galbūt tikrai M.Heideggerio filosofijoje slypi proveržis į pasaulio arche, nes jo ištara „būtis“ tarsi magnetas geležį pritraukia buitinius klausimus pranokstantį žmogaus protą?  Deja, iš akiračio išleidžiamas labai svarbus dalykas – pastarųjų dešimtmečių filosofijoje nebeieškoma skiriamosios ribos tarp idealizmo ir materializmo. Tariamai išspręstas idealizmo ir materializmo ginčas, kuriame idealistai būtį supranta kaip idealią, o materialistai kaip materialią, nieko bendra nebeturi su graikišku idealizmu, sugebėjusiu kalbėti apie nuo žmogaus sąmonės nepriklausomą pasaulio tvarką bei jos veikiamąją galią į žmogiškąją būtį. Tam tikras nūdienos idealizmas remiasi sąmonės refleksija į iš jos pačios išplaukusias idėjas ir nebekelia sąmonės atsiradimo klausimo. Kitaip tariant, filosofavimas pradedamas ne nuo klausimo, o nuo tikėjimo, jog sąmonė yra materijos raidos pasekmė. Padėtį apsunkina ir tai, jog į diskursą įtraukiama Tolimųjų Rytų filosofija, kuri neatsiejama nuo tikėjimo bei religijos ir tuos dalykus apibrėžiančių žodžių bei sąvokų. Jų dėka žmogus suranda realiai egzistuojančią pasaulio tvarką, kaip tam tikrą gamtos dėsnį, turintį veikiamąją galią į žmogiškąją būtį. Todėl modernaus idealizmo kontekste rytietišką mąstyseną vadinti idealistine yra mažų mažiausiai nesusipratimas.(Čia teisūs tie ideologiniai ateistiniai materialistai, kurie išskirtinai vertino Antikos filosofiją ir ją priskyrė prie intelektualinės srities ieškančios tiesos, todėl gebančios kritiškai vertinti žmogaus tikėjimą bei religingumą).Taigi akivaizdu, jog Rytai ir Vakarai turi suformuotas skirtingas kultūrines sąmones, suponuojančias skirtingus kosmologinius pasaulėvaizdžius bei iš jų išplaukiančias pasaulėžiūras. Jų sampratų aiškinimas turi kitokią vaizdinio bei minties sklaidą nei Vakaruose, todėl kultūriniame sąlytyje vakarietišką mąstyseną veda į sinkretizmą.(Pastarasis sąlygojo naujųjų religinių mokymų suklestėjimo bangą). Deja, tokios apgailestautinos padėties nepagerina ir Heideggerio švarios būties paieškos kuriant naują žodyną. Todėl akademinėje šiandienos visuomenėje pasigirsta teiginių, jog, nepaisant filosofinių ieškojimų, tokie žodžiai kaip būtis, nebūtis, vienis, tuštuma ir pan. tėra niekam tikusios abstrakcijos, negalinčios turėti jokio prasmingo turinio. Tai akivaizdžiai byloja, jog nebesuprantama, apie ką kalbama. Taigi, naujai neapibrėžus idealizmo, materializmo bei pačios materijos, filosofinės diskusijos negali būti vaisingos, juolab kad pastarosios sąvokos turi sudėtingą genezę, neatsiejamą nuo platesnių materialumo ir nematerialumo sampratų. Jų dėka žmogaus sąmonėje kuriamas jo ir jį supančio pasaulio vaizdinys. Tad norint siekti mąstymo pažangos būtina suprasti, ką apie žmogų ir pasaulį sako pastarųjų dešimtmečių mokslas. Nematerialumo sąvokos įsisavinimo dėka galima atrasti esminius Vakarų ir Rytų kultūrinių sąmonių skirtumus bei atsakyti į dar Antikos laikais keltą „idėjos“ prioriteto sąmonės atžvilgiu klausimą. Neabejotina, kad tai tiesiogiai paliečia filosofines ir religines Dievo sampratas.

                                                 _____________________

Pasak vėlyvojo Heideggerio, filosofijos užduotis yra paprastus dalykus paversti vis sudėtingesniais bei keblesniais. Reikia pripažinti, jog, jam parašius bemaž šešiasdešimt tomų, tokia filosofinių ieškojimų užduotis - sėkmingai nueitas etapas. Ką tai bendra turi su pačiu Heideggeriu? Ar jis tuo nenori pasakyti, jog ankstyvuoju laikotarpiu atmesdamas krikščionišką teologiją, kaip žlugusią metafiziką, padarė klaidą, todėl savo vėlyvajame filosofinių paieškų kelyje priverstas teigti, kad išgelbėti gali tik Dievas? Kita vertus, tokiu atsakymu jis galbūt tarsi numato netinkamą savo filosofinių ieškojimų interpretaciją bei bandymą jį patį įsprausti į tam tikrus rėmus, pvz., ideologijos, idealizmo, materializmo ir pan.

O galbūt Heideggeris, kalbėdamas apie būtį ir Dievą, nori ištrinti skiriamąją liniją tarp idealizmo ir materializmo suformuotų skirtingų sąmonių?

Tačiau įvairiapusiškų nūdienos žinių kontekste skiriamoji linija yra išryškėjusi labai  aiškiai, tad jos negalima nepastebėti. Šiandieninis gamtamokslis apie graikišką trūnųjį pasaulį yra pasakęs tiek daug, jog akivaizdu, kad nūdienoje vien tik materialia tikrove paaiškinti žmogų bei pasaulį tapo nebeįmanoma (mokslas tai bando daryti naudodamas informacijos sąvoką).  Šiandieninė žmogaus sąmonė naujai pajėgi suvokti ir sugebėti atskirti materialų ir dvasinį pasaulius, kaip tai buvo padarę graikai. Taigi skiriamoji linija būtina ir ji tarsi tam tikra atramos pakopa konstruktyvių klausimų kėlimui bei jų apmąstymui, norint tikrovę apibrėžti objektyviai.

Todėl būtina giliau pažvelgti į pačias materializmo ir idealizmo sąvokas, nes nūdienoje akivaizdu, jog jos suponuoja platų tam tikrų nesusipratimų spektrą. Neįsigilinus į filosofavimo pradžios pagrindus bei įvykusius mąstymo virsmus, dažnai atsitinka taip, jog nebesuprantama, apie ką kalbama, o iš čia tik vienas žingsnis į eklektiką. Todėl galbūt ne be reikalo Heideggerio mokiniai teigia, kad tie, kurie nėra girdėję gyvo Heideggerio žodžio, niekada negalės suprasti jo, kaip asmenybės, nei jo filosofijos.

Tačiau, atidžiau pažvelgus į pagrindines Heideggerio ištaras, galima atrasti raktą į sudėtingą filosofinių ieškojimų kelią bei jo iškeltą esminį būties klausimą. Tas raktas yra žodis laikas. Šis žodis – ne tik nūdienos mokslinių teorijų ir filosofinių idėjų sankirta, bet ir vakarietiškos krikščioniškos kultūrinės mąstysenos išskirtinumas Tolimųjų Rytų civilizacijų atžvilgiu. Laiko sąvoka leidžia grįžti prie kalbos, galinčios konstruktyviai formuluoti tokius klausimus, kurių fone atsiskleidžia tam tikros iki šiol mažai tyrinėtos graikų ir Tolimųjų Rytų filosofijų esmės. Šiandien mokslinė laiko problema išspręsta – laikas atsiranda kartu su materija, t.y., laikas yra materijos egzistencijos matas (tiksliau, laiko sąvoka sukurta žmogaus proto kaip materijos stebėjimo bei apibrėžimo instrumentas). Kita vertus, eksperimentais patvirtindamas elementariųjų dalelių Standartinį modelį, paaiškinantį materijos gimimą, nūdienos fizikos mokslas priėjo tam tikrą savo galimybių ribą. Be to, kvantinei fizikai kalbant apie dalelių savybes (atrastas fotonų sieties ir medžiagos struktūrizacijos dėka), eksperimentinis mokslas priverstas pripažinti, jog tos savybės tėra tam tikro poveikio pasekmės, kurių pirminės priežasties negalima paaiškinti mokslinėmis žiniomis, apibrėžiančiomis visatos materijos kaitą. Taigi mokslas neturi jokių galimybių prasiskverbti už materijos egzistencijos pradžią apibrėžiančios Planco Ribos ir paaiškinti stebimų materialių reiškinių pirminę priežastį. Kitaip tariant, anapus Planco Ribos esanti priežastis, daranti poveikį materialiai egzistencijai, negali būti paaiškinama einšteinišku  erdvėlaikiu  bei kvantine fizika, galinčia aiškinti materiją ir jos sąveikos jėgas. Todėl pastarųjų dešimtmečių mokslo žinių kontekste atsiranda būtinybė įvesti nematerialumo  sąvoką, kurios dėka įmanoma išsivaduoti iš anachronistinės žmogaus bei pasaulio materialistinės sampratos. Prieš egzistencinio nematerialumo negalima painioti su materijos sąveikos jėgomis (gamtos jėgomis) arba su fizikiniu vakuumu, kuriame gausu atsirandančių ir išnykstančių subatominių dalelių. Kitaip sakant, prieš egzistencinio nematerialumo negalima tapatinti su Didžiuoju sprogimu bei po jo sekusia medžiagos raida. Tačiau oficialaus eksperimentinio mokslo atžvilgiu prieš egzistencinis nematerialumas - tai tik mokslinę fantaziją žadinanti vizija; moksliniu požiūriu jis niekam tinkamas, nes mokslas neturi jokių galimybių apie jį kažką išsamaus pasakyti. Nepaisant to, kai kurie mokslininkai bando žadinti savo vaizduotę, todėl grįžta prie laiko sąvokos ir taip atsiranda tam tikros painiavos. Pavyzdžiui, žymus fizikas ir chemikas, Nobelio premijos laureatas I. Prigožinas teigia, jog laikas ankstesnis už egzistenciją ir lemia medžiagos struktūrizacijos  raidą  (Prigogine, 2006, 201). Bet tai ne kas kita, o mokslininko metafizinė pretenzija, bandant tikrovę apibrėžti objektyviai, ir todėl laikui norima suteikti nematerialios būties ar nebūties prasmę. Kita vertus, tokia savo priešegzistencinę esmę išreiškianti laiko samprata sutampa su aristoteliška  Būtimi, iš kurios prasideda visa materiali egzistencija.  Akivaizdu, jog naujai kalbėdamas apie laiką, I. Prigožinas ieško tinkamos sąvokos nematerialiam veiksmui apibūdinti. Taigi nūdienoje nematerialumo sąvokos įsisavinimas (apie tai bus kalbama tekste) praplečia iš žmogaus sąmonės išplaukiančias mąstymo galimybių ribas tiek, kad konstruktyviai būtų galima kalbėti ne tik apie materialią tikrovę, bet ir apie dvasinę, t. y. nuo žmogaus sąmonės nepriklausomą realiai egzistuojantį nematerialų dvasinį pasaulį bei jo veikiamąją galią į žmogiškąją būtį.

Kaip yra su Heideggerio laiku?

Heideggeris sako: „Būtis ir laikas“. Jam būtis ir laikas koekstensyvūs, t.y. būtis egzistuoja laike, o tai reiškia, jog, atsakius į klausimą, kas yra laikas, galima bandyti apibrėžti ir būties egzistenciją. Akivaizdu, jog vartojant pragmatišką kalbą negalima kalbėti apie laiką kaip apie abstrakciją, t.y. laiko nesusieti su tam tikrais įvykiais bei reiškiniais. Heideggeris laiką sieja su būtimi. Būties paieškos tarsi suponuoja tiesos apie žmogų ir pasaulį ieškojimą bei norą pabėgti nuo materializmo teikiamo žmogaus ir pasaulio paaiškinimo su iš esmės daugybe neatsakytų klausimų. Deja, Heideggeriui to padaryti nepavyksta ir priežastis labai paprasta: Heideggeris suplaka Aristotelio metafiziką su krikščioniška teologija ir, apkaltinęs Aristotelį, jog šis pateikia klaidingą Būties sampratą, nulėmusią Vakarų filosofinę nuostatą, grįžta prie Parmenido. (Capelle, 2010). Tačiau grįžta ne kaip viskuo abejojantis ir taip ieškantis tiesos filosofas, o kaip tarsi žinantis atsakymą, jog žmogus bei jo sąmonė tėra materijos produktas, t.y. sąlygotas materialistinės - ateistinės ideologijos bei darvinistinės antropologijos. Kitaip tariant, Heideggeris iš anksto atsisako parmenidiško kelio į anapusinį priešegzistencinį pasaulį, todėl Heideggerio laikas prikaustytas prie materijos (laiko atžvilgiu materija pirminė). Tai reiškia ne ką kita, o tai, jog būtis ir laikas gali egzistuoti tik materialioje egzistencijoje, t.y. laikas, kaip ir moksliškai dera, užima atitinkamą vietą einšteiniško erdvėlaikio materialiam paaiškinimui. Toks požiūris atitinka radikalųjį materializmą, atmetusį aristotelišką būties metafiziką kaip niekam tikusią. Aristotelio laiko samprata taip pat sutampa su einšteiniška, tačiau aristoteliška Būtis priešinga heideggeriškai. Anot aristoteliškos filosofinės mąstysenos, kai Dievas (čia Dievas tapatinamas su Būtimi) panoro sukurti pasaulį, tuomet pasirodė tapsmas, o kartu ir laikas, kaip fizinio pasaulio tapsmo matas (t.y. laikas, kaip materijos egzistavimo matas). Taigi, aristoteliškoje mąstysenoje Būtis nepavaldi laikui, ji yra anapus laiko, o tapsmas priešingai – visuomet vyksta laike. Kitaip tariant, Aristotelio Būtis yra ankstesnė už materialią egzistenciją, o Heideggerio priešingai – būtis randasi egzistencijoje, t.y. būtis atsiranda žmogui mąstant bei kalbant. Tad stulbinantis paradoksas: naujausių mokslo žinių kontekste Heideggerio mąstysena yra anachronistinė ir todėl nepajėgia aprėpti objektyvios tikrovės, o Aristotelio, gyvenusio daugiau kaip prieš du tūkstančius metų, – geniali ir atitinka nūdienos mokslo pasaulėvaizdį, talpinantį nematerialų veiksmą. Heideggeris kalba tik apie žmogiškąją būtį, o Aristotelis pateikia tokią filosofinę pasaulėvaizdžio įžvalgą, kurios to meto pasaulyje neturėjo jokios tautos mitologija, išskyrus judėjišką religinę tradiciją. Deja, ši esmių esmė praslysta pro orientalistikos atstovus, teigiančius, jog pasaulinės filosofijos kontekste graikų filosofija nūdienoje nėra reikšminga.

Teiginys, kad iš kultūrinės Tolimųjų Rytų perspektyvos graikų filosofija nėra išskirtinė, yra didžiulė klaida šiandieninio mokslinio pasaulėvaizdžio atžvilgiu. Paradoksalu, bet tas pats besivystantis mokslas padarė neginčijamą įtaką nusigręžimui nuo metafizikos ir suteikė impulsą naujam pasaulio vaizdiniui. Tam tikra Naujųjų amžių filosofija (ta, kuriai įtaką padarė inercijos dėsnio atradimas) išsirutuliojo iki vakarietiško materialistinio - panteistinio mąstymo, sąlygojusio pastarųjų dviejų šimtmečių Vakarų civilizaciją bei tam tikrus jos ideologinius aspektus. Filosofijos dėka vis aktyviau iš Tolimųjų Rytų į Europą naujai skverbėsi panteistinė sąmonė. Tokia sąmonė reflektavo bet kokį materijos būvį, kaip dvasią turintį, todėl susiformavo vakarietiška panteistinė pasaulėžiūra, kurioje Dievo – Dvasios – Kūrėjo samprata tapo nereikalinga. (Naujam vakarietiškam panteizmui postūmį suteikia, pvz. B. Spinoza bei A. Šopenhaueris, nuo kurio įtakos neatsiejamas, tarkim, F. Nytsche). Rytietišką materijos ir dvasios tapatinimo religinį - filosofinį pasaulėvaizdį nesunkiai galima paaiškinti tuo, kad Rytų religinė tradicija grindžiama save išliejančio Dievo (Brachmano) samprata, kurioje nėra aiškaus materijos ir nematerialios dvasios atskyrimo, todėl Tolimųjų Rytų mąstytojai pasilieka panteistais. Kitaip tariant, rytietiškame panteizme filosofinė nematerialumo sąvoka nebuvo atitinkamai plačiau išrutuliota, tad ir vakarietiškas nūdienos panteizmas nepranoksta radikalaus materializmo teiginio – sąmonė išsivystė iš materijos. (Kaip žinoma, materializmui priešinga filosofinė koncepcija teigia, jog sąmonė atveriama būčiai pirminio Intelekto, kuris nuo materijos nepriklauso, dėka). Kaip pamatysime vėliau, nematerialumo sąvokos dėka filosofijoje vartojami žodžiai, pvz., būtis, nebūtis, tuštuma, vienis ir pan., įgauna labiau konstruktyviai apibrėžtą prasmę, kuri neatsiejama nuo radikaliai skirtingų panteistinės ir aristoteliškos mąstysenos kuriamų vaizdinių.

Žvelgdami į Tolimųjų Rytų filosofijos įtaką Vakarams bei Heideggerio filosofinių ieškojimų kelią, iš akiračio privalome neišleisti pagrindinių dalykų, padariusių įtaką žmogaus pasaulėžiūros formavimui: graikai pasaulio ir žmogaus pažinimui naudojosi jusliniu sąlyčiu su aplinka bei tą sąlytį aiškinančiais proto sprendiniais. Be to, buvo pripažįstamas analoginis Aristotelio filosofavimo metodas. Descartes‘o  įtakoje tam tikra Vakarų Europos filosofija tokio pasaulio pažinimo būdo atsisakė, dėmesį sutelkdama tik į proto sprendinius. Pastarojo filosofavimo negalima tapatinti su rytietiška sotereologine mąstysena, t.y. tam tikrais proto sprendiniais, siekiant sąmonės išvalymo  (Eliade, 1996,108). Reikia pastebėti, jog rytietiškas pasaulio ir žmogaus pažinimas neprilygo Aristotelio mokyklai, kuri nesitenkino postulavimais, o ieškojo paaiškinamos pirminės pasaulio bei gyvybės atsiradimo priežasties, todėl buvo kaupiami zoologijos, botanikos bei kiti įvairūs faktai apie žmogų ir jį supančią aplinką, t.y. samprotavimai ir mokslas žengė koja kojon (Hadot, 2005,99).      

Heideggeris, kaip ir Descartes‘as, mano, jog būtent mintis, o ne sąlytis su išorinėmis tikrovėmis leidžia vėl atrasti būtį (Philippe, 2009,126). Tam būtina atsiskirti nuo visų tampančių tikrovių. Heideggeris nori atrasti visiškai nauja, todėl kuria naujus žodžius bei jais apibrėžiamas sąvokas. Bet tai ne kas kita, o naujai tampanti heideggeriška tikrovė. Taigi heideggeriška tikrovė gali gimti tik konfrontacijoje, tad, norint atsiskirti nuo visų tampančių tikrovių, Heideggeriui būtina jo mąstymą supanti erdvė, t.y. būtinas jo proto sąlytis su religine, filosofine bei moksline žmonijos sąmone. Iš tokios sąmonės sąlyginai vaduojantis gimsta heideggeriška būtis. Ką dar esminio byloja Heideggerio mąstysena? Norėdamas atsiriboti nuo tampančių tikrovių ir pranokti materialų pasaulėvaizdį, Heideggeris atmeta nuo žmogaus sąmonės nepriklausomą pirminį aristotelišką – krikščionišką Intelektą (Heideggeriui jis tėra psichologizmu pagrįsta žmogaus idėja)  ir reflektuoja į savo bei kito žmogaus idėjas. Taigi, suteikdamas prioritetą žmogaus minčiai, galinčiai apibrėžti pasaulį, Heideggeris pasilieka vienintelėje likusioje materialistinio pasaulėvaizdžio prielaidoje - materija pirminė. Be to, nuo žmogaus sąmonės nepriklausančio pirminio Intelekto atmetimas reiškia ir tai, jog, jei kalba eitų apie panteizmą, tai tokio panteizmo teiginiuose būtų išsaugoma materialistinė materijos pirmumo koncepcija. Apibendrinant galima teigti, jog Heideggerio atsisakymas pripažinti pirminį Intelektą reiškia, jog tas Intelektas, suteikęs žmogaus sąmonei pirminius jos apibrėžties aktus, tėra iš tos pačios sąmonės išplaukusi idėja, prieš tai jai išsivysčius iš materijos. Tai byloja, kad pasaulio ir žmogaus pažinime Heideggeris tvirtai atmeta klasikinį idealizmą bei visus su juo siejamus religinius mokymus. Bet ar tokiu savo žingsniu Heideggeris neatsiriboja nuo galimybės į tikrovę pažvelgti objektyviai?

Pažvelkime, ką nūdienos mokslas gali pasakyti apie iš žmogaus sąmonės išplaukiančią mintį bei apie Heideggerio minties dėka formuojamą pasaulėžiūrų pagrindą, t.y. apie jo paties suvokiamą pasaulėvaizdį. Tai būtina padaryti, nes kaip buvo minėta, mokslo vartojama racionali kalba leidžia konstruktyviai formuluoti klausimus, galinčius aiškinti žmogų bei pasaulį. Neabejotina, jog iš to seka platesnis apmąstymų ratas, galintis paaiškinti skirtingas mąstysenas bei jomis grindžiamas kultūrines tradicijas. Ypač tai būdinga Rytų civilizacijos sandūrai su Vakarais.

Mokslininkams kuriant dirbtinį intelektą, pagrįstą informacijos apdorojimu, kaupimu bei perdavimu, lygiagrečiai iškilo klausimas: „Ar žmogaus mintis yra energijos tvermės dėsniu apibrėžtos materialiosios visatos dalis?“ Šis klausimas agresyvaus ideologinio materialistinio pasaulėvaizdžio fone nuskambėjo kaip iššūkis materializmo pateiktai žmogaus sąmonės koncepcijai. Joje žmogaus psichikos veikimo mechanizmas buvo aiškinamas mechanistiniu principu, o minties dėka vystomi dvasiniai bei tam tikri jų apmąstymo procesai priskiriami idealizmo sričiai, kuri gali būti vystoma tik tuomet, kai fiziškai funkcionuoja žmogaus smegenys. Negalėjo būti nė kalbos apie kokį nors nepriklausomą nuo žmogaus sąmonės dvasinį egzistavimą bei tokio  dvasinio egzistavimo įtaką žmogaus evoliucijos procesui, t.y. buvo kategoriškai atmetamas nematerialus dvasinis pasaulis, kuris nepriklauso nuo materijos - žmogaus smegenų veiklos. Kitaip tariant, dirbtinio intelekto klausimas suponuoja visą grandinę jau žiloje senovėje iškeltų pasaulio tvarkos bei paties žmogaus ir jo santykio su pasauliu filosofinių klausimų. Tęsiant materialistinės mąstysenos liniją, akivaizdu, jog vartojant informacijos sąvoką bet kokį materijos būvio egzistavimą galima pagrįstai vadinti tam tikra materialia informacija, o ją reflektuojančią sąmonę - tam tikra materijos pasireiškimo forma. Taigi materija paverčiama nematerialia informacija (nematerialia tam tikra būtimi) tik tuomet, kai ją reflektuoja iš sąmonės kilusi nemateriali mintis. Akivaizdu, jog nūdienoje refleksijos proceso neįmanoma paaiškinti vien mechanistiniu principu, nes minties negalima apibrėžti fizikinėmis konstantomis, kuriomis apibrėžiama materialioji visatos dalis. (Tiksliau, šiandieninis fizikos mokslas minties net nesiima apibrėžti, nes su fizikinėmis konstantomis ji neturi nieko bendra. Tiesa, praėjusio amžiaus materialistai puoselėjo perspektyvą, jog ateities mokslas, besiskverbdamas į materijos paslaptis, besąlygiškai patvirtins demokritišką mechanistinį sąmonės veikimo mechanizmą). Tačiau tai tik antimaterialistinių  apmąstymų pradžia. Reikalas tas, kad pastarųjų dešimtmečių eksperimentinis mokslas patvirtina moksliniu faktu tai, jog žmogaus fizinė energija negali pavirsti psichine, t.y. nematerialia.  Pradžią tam padaro neurofiziologijos  mokslas. (Eccles,1994,38). Tai reiškia ne ką kita, o tai, kad tam tikra nemateriali informacija gali egzistuoti visur vienu ir tuo pačiu metu bei nepriklausyti nuo materijos.(Tiesa, Eccles kalba apie psichinę energiją, o juo sekantys fizikai ją aiškina kaip kvantinę informaciją. Taigi ir čia išsaugomas spinoziškas panteizmas). Kitaip tariant, tampa neįmanoma moksliškai paneigti, kad be mokslo apibrėžtos visatos materijos - energijos kaitos bei jos sąveikos jėgų (gamtos jėgų), gali egzistuoti nemateriali mintis, t.y. egzistuoti kažkas nematerialaus, kas nepriklauso nuo žmogaus smegenyse vykstančių materialių procesų. Tačiau lieka materijos arba minties pirmumo klausimas. Todėl vėl grįžkime prie materialistinės būties koncepcijos, teigiančios, jog pati materija sąmonės atžvilgiu įgyja tam tikrą prasmę (tampa materialiai apibrėžiama būtimi, egzistavusia dar iki sąmonės atsiradimo) iš sąmonės kilusios nematerialios minties dėka, kartu teigiant, kad sąmonė išsivystė iš materijos (sąmonė antrinė). Šiuo mąstymo pagrindu atsiranda filosofinių teiginių, kad iš materijos išsivysčiusios žmogaus sąmonės dėka materija (gamta, visata) apmąsto pati save (filosofinė pasaulio savimonės koncepcija). Tai tarsi moksliškai pagrįstas naujas vakarietiškas filosofinis panteizmas (materijos ir nematerialios minties sutapatinimas, pasiliekant materijos pirmumo filosofinėje koncepcijoje),pranokstantis radikalųjį materializmą (teigiantį materijos „aklumą“ ir gyvybės atsiradimo atsitiktinumą). Tokį panteistinį mąstymo postūmį diktuoja fizikos mokslas, nes jis stebi naujai atrastus mikropasaulio reiškinius, pranokstančius eksperimentinio mokslo galimybes nustatyti jų priežastį, todėl ji patvirtinama postulatiškai – kaip egzistuojanti gamtos jėga. (Taigi  atveriamas kelias materijos determinizmo klausimui). Be to, nuo XX a. antrosios pusės mokslas pateikia vis daugiau neginčijamų faktų, kad visata turėjo pradžią ir šiuo metu plečiasi. Tai vėlgi pažadina panteistinę mąstyseną, darant paraleles su rytietiško, save išliejančio Dievo (Brachmano) samprata. Tokioje naujojo panteizmo koncepcijoje prioritetas suteikiamas materijai – energijai bei jos sąveikos jėgoms, t.y. ši koncepcija radikaliai skiriasi nuo aristoteliškos, kurioje išskiriamas visa kuriantis nematerialus pirminis Intelektas. Tačiau materialistinis – panteistinis pasaulėvaizdis neišlaiko nūdienos eksperimentinio mokslo testo. Paminėsime mokslinį akibrokštą, skirtą tokiam neobjektyviam panteistiniam pasaulėvaizdžiui: maždaug prieš trisdešimt metų fizikai, pasinaudodami dalelių sieties reiškiniu, iškėlė holograminės visatos idėją todėl  tapo būtina ir nematerialaus informacinio lauko sąvoka, kurios dėka būtų galima paaiškinti materialią visatą einšteiniško erdvėlaikio  kontekste. Čia esmė ta, kad be šios sąvokos nebuvo įmanoma paaiškinti subatominių dalelių pasikeitimo tarpusavio informacija (tam tikro dalelių tarpusavio ryšio, apsprendžiančio jų  elgesį), nes tos informacijos sklidimo neribojo nei šviesos greitis, nei erdvė, o tai reiškia, jog dalelių tarpusavio ryšys prieštaravo materialistinio pasaulėvaizdžio koncepcijai, t.y., kad informacija gali būti perduodama tik mechanistiniu principu, kuriam galioja ribinis šviesos greitis. 

Taigi mokslininkai, puikiai žinodami eksperimentinio mokslo galimybes apibrėžiant visatą energijos tvermės dėsniu bei fizikinėmis konstantomis, buvo priversti priimti postulatinį sprendimą1 (t.y. atsisakyti bet kokių metafizinių įrodymų paieškų) ir teigti tokią esmę: Kadangi oficialus fizikos mokslas gali kalbėti tik apie materialią egzistenciją, o apie nematerialią pasakyti nieko negali, todėl dalelių informacijos tarpusavio pasikeitimo reiškinys vertinamas kaip dalelių tam tikros turimos savybės (Neffe, 2010, 387).  Postulatiškai priimama ir medžiagos raida vis sudėtingesnei struktūrizacijai, t.y. ji taip pat paaiškinama tam tikromis turimomis dalelių savybėmis. (Pvz., eksperimentinis nūdienos mokslas neginčijamai žino, jog niekada negalės pateikti fizikinės teorijos, paaiškinančios, kas nulėmė subatominių dalelių savybes, kurių dėka atsirado atomai ir jų jungtys, nulėmusios medžiagos atsiradimą, būtiną gyvybiniams procesams, bei reikiamą materialią tikrovę, užtikrinančią tų procesų galimumą. Tai liečia ir Prigožino laiką. Prigožino pasiūlymas neišlaikė oficialaus mokslo kritikos, nes buvo bandoma išplėsti laiko sampratą siūlant prieš egzistencinį laiką, kaip neapibrėžiamą gamtos jėgą, t.y. laikui buvo siūloma suteikti antgamtinę jėgą).  Paminėti dalykai yra ne kas kita, o tai, kad nūdienos eksperimentinio mokslo faktų kontekste neginčijamai yra išspręstas religinis bei filosofinis nematerialios dvasios pirmumo klausimas 2. Tiesa, šio klausimo konstruktyvi plėtotė neatsiejama nuo nematerialumo sąvokos įsisavinimo. Akivaizdu, jog mokslinių žinių bendras kontekstas pagrindžią kalbėjimą apie egzistuojančią nematerialią Būtį, kuri nepriklauso nuo žmogaus sąmonės.

Taigi, mokslo faktams kalbant, kad objektyvi tikrovė pranoksta materialią tikrovės sampratą bei žmogaus fizinė energija negali pereiti į psichinę (nematerialią), reiškia ne ką kita, o būtinybę filosofijos plotmėje grįžti prie aristoteliškos būties metafizikos.  Joje vyrauja aiškus materijos ir dvasios atskyrimas ir pripažįstamas visa kuriantis pirminis nematerialus Intelektas. Tiesa, filosofijos sritis būties metafiziką jau seniai patikėjusi religinei filosofijai bei teologijai. Kaip tik tokius mokslus Heideggeris laikė niekam tikusiais. Taigi atmesdamas būties metafiziką, bet kartu keldamas būties klausimą, Heideggeris nesutinka nei su klasikiniu idealizmu, nei su radikaliu materializmu. Tai byloja apie tam tikrą jo asmeninį materialistinį – panteistinį pasaulėvaizdį. Kitaip tariant, ankstyvojo Heideggerio neįtikina nei Aristotelio teiginiai apie pirminį Intelektą 3.,  nei Nukryžiuotojo mokymas apie nematerialiąją tikrovę – anapusinę pirmapradę Būtį, kurioje slypi atsakymai apie žmogaus egzistencinę – evoliucinę prasmę. Jėzaus Kristaus mokymas neatsiejamas nuo judėjiškos mąstymo tradicijos, kurioje, pavyzdžiui, žodis pažinimas reiškia ne tik išorinį pažinimą bet ir buvimą kartu, o žodis išminčius reiškia pažinti pasaulio tvarką ir taip eiti Dievop (Vorgrimler, 2003). Visgi prie Nukryžiuotojo vėlyvasis Heideggeris grįžta, prieš tai pažvelgęs į Tolimųjų Rytų dvasinių ieškojimų kelią, neatsiejamą nuo jame pripažįstamos pasaulio tvarkos bei žmogaus santykio su ja. (Tiesa, prie Nukryžiuotojo Heideggeris grįžta ne kaip prie nuo žmogaus sąmonės nepriklausomo pirminio Intelekto bei tam tikru būdu iš to Intelekto gautų žinių apie  nematerialią  Būtį, o kaip prie iš evoliucionuojančios žmogaus sąmonės išplaukusios idėjos).Tačiau kelias Dievop rytietiškoje mąstysenoje labai skiriasi nuo krikščioniško. Tikrovės pažinimui kelio metafora yra tarsi visas kultūras jungianti grandis, tad žodis kelias suponuoja tas kultūras suformavusias skirtingas mąstymo mokyklas. Norėdami tokias mokyklas suprasti, privalome esmingai pastebėti, kokią įtaką joms turėjo bei turi filosofinės materialios ir nematerialios tikrovių sampratos.

Akivaizdu, jog pirmasis žmogaus mokytojas buvo jį supantis pasaulis - gamta. (Tiesa, tai sąlyginai apribota žmogaus sąmonės raidos koncepcija, tačiau ją plėtojant galima rasti kultūrų vystymosi skirtumų).Tai liečia tiek Rytų, tiek Vakarų civilizacijų ištakas bei jų raidą. Mokantis iš gamtos, apmąstymų pradžia prasideda nuo pastebėtų dalykų, kuriuos perkeliant į žmogiškąją būtį dominuoja galios siekimo (fizinio išlikimo) ieškojimų kelias. Einant tokiu keliu dvasiniai žmogaus poreikiai tarsi negali pranokti fizinių.
Tačiau prieš du tūkstančius metų Vakarų civilizacija ima radikaliai keisti mąstymo kryptį, suteikusią galimybę objektyviai vertinti žmogaus sukurtas idėjas bei jo atsakomuosius veiksmus pasaulio atžvilgiu. Ta kryptis graikiškos erdvės mąstysenoje - tai sokratiškas vertybinio apsisprendimo kelias ir būties metafizika, susiliejanti su religiniu objektu – monoteistiniu pasaulėvaizdžiu bei nuo jo neatsiejamu Nukryžiuotuoju, kaip tobulo žmogaus siekiamybės paveikslu. Jame pagonims graikams (bei jų sekėjams romėnams) atskleidžiami nebūdingi dvasiniai procesai, nulemiantys žmogaus laikyseną  kito atžvilgiu (pvz., gailestingumas ir pan.). Taigi žmonijos istorijoje prasideda naujas sąmonės evoliucijos etapas - žmogaus kritinio savęs apmąstymo objektyvaus kriterijaus atžvilgiu kelias, suponuojantis tamsiąsias ir šviesiąsias Vakarų civilizacijos puses, išryškinančias Dievo ir žmogaus valios susikirtimą. (Apgailestautina, jog tekste prisitaikyta prie nūdienoje vartojamų žodžių civilizacija ir kultūra reikšmių sutapatinimo. Pagal reikšmę žodį kultūra turėtume vartoti kalbėdami apie žmonijos pasirinktą gėrio kelią, tačiau ne apie jos bendrą istoriją). Kitaip tariant, žmogaus sąmonei projektuojantis į monoteistinį Dievą – Kūrėją – Dvasią, Vakarų civilizacija patiria radikalų postūmį. Žmogaus pasaulėžiūra formuojama sąmonei reflektuojant į materialiai ir dvasiškai apibrėžtą objektą - Jėzų Kristų, kurio mokymas pripažįstamas kaip universali Tiesa, apibrėžianti atsakomuosius žmogaus veiksmus pasaulio atžvilgiu.

Tolimuosiuose Rytuose analogiško Vakarams mąstymo posūkio, kur judėjiška religinė mąstysena surado sąlytį su idealistine graikų filosofija, neįvyko ir sąmonės refleksijos objektas liko žmogų supanti gamta bei iš jos besimokančio žmogaus idėja. Vertinant aristotelišku požiūriu, galima teigti, kad žmogus savo žvilgsnio nepajėgė nukreipti į vertikalę, pranokstančią horizontalę, t.y. materialų gamtos pasaulį 4.

Palyginus Rytų ir Vakarų civilizacijų raidas negalima nepastebėti, kad jų skirtumai – tai tam tikrų mąstysenų pasekmės, o jų giluminės priežastys glūdi materijos arba dvasios pirmumo sampratose. Tačiau kalbant apie šias sampratas yra neįmanoma ką nors išsamesnio pasakyti nesuformulavus bei nesukūrus materialios ir nematerialios tikrovės vaizdinio, t.y. sąvokose bei vaizduotėje aiškiai neatskyrus materialaus ir nematerialaus pasaulių. Nors tam tikrus graikų filosofus pagrįstai galėtume priskirti prie panteizmo teoretikų, tačiau jie veržėsi pranokti dvasios ir materijos tapatinimą. (Pavyzdžiui, priešingai Parmenidui, Herakleitas sako: ,,Iš visų viena ir iš viena visi”, bet pripažįsta, kad visa valdo logas, kuris yra dėsnis ir pasaulio tvarka. Parmenidas yra pažengęs žymiai toliau - jis savo vaizduotėje aiškiai skiria būties pasaulį nuo tapsmo, kuris yra trūnus, t.y. materialus. Tačiau platoniškas idėjos ir daikto sutapatinimas – mąstyseną kreipia panteizmo link).

Rytietiškoje panteistinėje mąstysenoje nematerialumo sąvoka nepranoksta archajiško pasaulėvaizdžio, kuris paaiškinamas tam tikrais jį sudarančiais materialiais elementais, juos tapatinant su dvasinėmis jėgomis. (Kaip žinoma, ikisokratikai pasaulį taip pat bandė paaiškinti tik tam tikrais jį sudarančiais materialiais elementais). Kaip buvo minėta, taip pažinta tikrovė aristoteliškoje bei šiandieninėje tam tikroje mokslinėje mąstysenoje 5 yra nepilna.  Iš panteistinės mąstysenos seka tam tikros archajinio religinio tikėjimo objektų apibrėžtys bei iš jų išplaukiančios kultūrinės ritualinės tradicijos, neatsiejamos nuo tam tikrų aš ir kitas bendrabūvio taisyklių 6. Todėl ypač svarbu suprasti esminius realiai egzistuojančios tikrovės materialumo ir nematerialumo filosofinius skirtumus ir jais grindžiamus mąstymo ypatumus, sąlygojančius visuomenės prietaringumą arba jo atmetimą. Neabejotina, jog tai esminis faktorius, pasirenkant vertybinius prioritetus nuo jų neatsiejamai tos visuomenės  raidai.
Taigi, pereikime prie pastarųjų paminėtų dalykų esmių plėtotės, skverbdamiesi  į skirtingas kultūrines sąmones bei Heideggerio filosofijos santykį su jomis.

Rytų panteizme tikima, kad gyvybė radosi tarsi savaime – sąmonei iš gamtos absorbuojant jos dvasią.  Žmogus, tam tikrų pastangų dėka sukuria fizinę bei dvasinę savo vienovę. Galiausiai sąmonė pasiekia evoliucinį tikslą – atsiskiria nuo fizinio kūno ir sugrįžta atgal į gamtą (t.y. susijungia su Absoliutu, Vieniu, pasiekia nirvaną ir pan.). Aristoteliškoje – krikščioniškoje mąstysenoje tokia sąmonės raida nepriimtina ir teigiama, jog gamtą, kaip ir žmogų, sukūrė Dievas - Kūrėjas – Dvasia, tad po žmogaus kūno fizinės mirties jo dvasia (siejama su jo sąmone bei mąstymu) Dievo atžvilgiu išlieka tam tikroje hierarchinėje priklausomybėje. Taigi, matome dvi skirtingas religines tikėjimo doktrinas, kur panteizme žmogus gali būti tapatinamas su Dievu.

Dabar grįžkime prie būties ir kelio. Akivaizdu, kad be platesnio konteksto šie žodžiai nieko aiškesnio apibrėžti negali, tad išsamesnės jų sąvokos neatsiejamos nuo tam tikrų mąstymo pradžios pagrindų. Čia reikia paminėti ir dvasingumą, kuris taip pat gali būti aiškiau apibrėžtas tik tam tikroje kultūrinėje erdvėje. Pažvelkime į kultūrinę Kinijos sąmonę ir atraskime esminį jos skirtumą nuo heideggeriškos mąstysenos. Tebūnie šis skirtumo pastebėjimas universaliu pavyzdžiu, kalbant apie būtį, kelią bei dvasingumą.

Dao kinų filosofijoje reiškia tobulą, nejuntamą, nekintamą, neapibūdinamą amžiną, visų kitimų, visos egzistencijos pagrindų priežastį. Dao ir žmogus santykis išreiškiamas taip: žmogus priklausąs nuo žemės, žemė — nuo visatos, visata — nuo dao, o dao — nuo paties savęs. Nesunku pastebėti, kad Dao samprata savo kosmologine esme atitinka indų Dievą – Brachmaną ir Parmenido bei Aristotelio Būtį (krikščioniškoje filosofijoje sutapatintą su judėjišku Dievu– Kūrėju). Tačiau viskas radikaliai pasikeičia, jei kalbama apie žmogaus ir Dievo arba Būties santykį. (Tiesa, Aristotelis buvo nereligingas, nes tikėjo, jog santykis su Dievu neįmanomas, kadangi Dievas žmogumi nesidomi).Čia esmių esmė ta, jog Rytų kosmologinis pasaulėvaizdis pagrįstas save išliejančio Dievo samprata, o aristoteliškas  grindžiamas Kūrėjo, sukūrusio visą Kūriniją, įvaizdžiu. Tai iš pagrindų keičia mokymą apie žmogaus santykį su Dievu, suponuojančiu santykį su kitu žmogumi bei tolimesnę dvasinę žmogaus egzistenciją po jo fizinio kūno mirties. Krikščionybėje vyrauja šis hierarchinio santykio principas: galiausiai viskas priklauso nuo Dievo, kuris yra nemateriali Dvasia - aukščiausia Būtis, tačiau gali save sieti su materialiuoju ir dvasiniu žmogiškos būties pasauliu. Žmogus savo fizinėje ir dvasinėje vienovėje turi laisvą valią kurti žmogiškąją būtį, tačiau atsakomybė už jos pasekmes priklauso nuo Dievo. Svarbiausias akcentas tas, kad atsakomybės linija tęsiama po fizinės žmogaus mirties nematerialiame dvasiniame pasaulyje, iš kurio į fizinį nebegrįžtama. (Tiesa, mokyme kalbama ir apie tam tikrą tų pasaulių sąlyčio galimybę). Heideggeriška būtis nepatenka ne tik į krikščioniškos Būties sampratos kontekstą, bet ir nieko bendra neturi su daoizmu. Čia esmė ta, kad Heideggeris atmeta visus religinius matmenis, suponuojančius tam tikrą egzistuojančio pasaulio tvarką, kurią pripažįsta daoizmas  bei kurią norėdami atskleisti plušo ikisokratikai. Taigi, kaip ir buvo minėta anksčiau, heideggeriška būtis tėra kuriama žmogaus, kuris neturi dvasinio tęstinumo ir atsakomybės perspektyvos prieš daoizme pripažįstamą egzistuojančią pirminę pasaulio priežastį bei iš jos išplaukiančią tvarką. Daoistinė dangiškoji tvarka (suponuojanti priežasties - pasekmės veikiamąją jėgą į žmogiškąją būtį) Heideggeriui tėra tam tikrą būties esmę atskleidžiančios asmeninės emocinės būsenos, o joms suteiktas religinis matmuo (santykis, buvimas kartu bei iš to išplaukiančios įvairios pasekmės) – žmogaus psichologizmu pagrįsti mitai, kuriuos galima paaiškinti atitinkama hermeneutika7. O daoizme,  priešingai, dangiškoji tvarka –tai dominuojantis religinis dėmuo, siejamas su žmogaus dorybėmis, jo santykiu su kitu, parodant jautrumą, pagarbą ir kitas dvasines savybes. Kitaip tariant, pasaulio priežastis bei tvarka (dangiškoji Būtis) nėra abejinga žmogaus būčiai, jo dvasinėms savybėms, dvasiniams vertybiniams apsisprendimams, todėl jie laikomi aukščiausiu Būties absoliutu bei turi galią bendraujant su šventuoju Dao. (T.y. norint sukurti sėkmingą žmogiškąją būtį, kino sąmonė privalo reflektuoti dangiškąją tvarką, ją realizuodama savo dvasinių savybių dėka). Heideggeriui dvasinės savybės neatsiejamos nuo būties esmės, tačiau jos tėra žmogaus sukurtos bendrabūvio idėjos, išrutuliotos jo evoliucijos eigoje ir rūpi tik pačiam žmogui. Neabejotina, jog nūdienos mokslinių faktų akistatoje rytietiškos kosmologinės dvasios ir materijos tapatinimo sampratos tėra tam tikras ypač intelektualus materija – energija apibrėžtas  antropomorfizmas. Tačiau tokius klausimus reikėtų palikti aiškintis patiems Rytų mąstytojams, o mums pažvelgti į iš tų sampratų išplaukiančias žmogaus dvasines bei tam tikro tikėjimo išraiškas, suponuojančias sąmonės refleksijos objektus. Jie parodo žmogaus mąstysenos pasiekiamos vertikalės aukštį bei nuo jos priklausomą sąmonės atsparumą įvairiems prietarams ir tam tikroms ideologijoms.

Kino sąmonė neatsiejama nuo dangiškojo rūpinimosi žmogumi idėjos - gamtos harmonijos, Konfucijaus mokymo ir daoizmo bei budizmo filosofijų. Kitaip tariant, žmogiška būtis kuriama sąmonei reflektuojant į kitą – objektą, kurį sudaro kultūrinis paveldas. Juo remiantis rutuliojamos religinė, filosofinė, meninė, politinė bei kitos sritys. Konfucijaus mokymas labai parankus ideologinei, totaliai autokratiškai erdvei sukurti, nes tokiame mokyme žmogaus santykis su Dangumi realizuojamas per santykį su imperatoriumi. Kitaip tariant, daoistinis šventybės atvėrimas sau tarsi negali pranokti imperatoriaus asmens iškeltų idėjų (kartu išreiškiančių ir jo valią valstybės valdymui), suponuojamos pasaulio tvarkos. (Tiesa, imperatorius nebuvo paliekamas vienas – jo mąstymas sąlygojamas išminčių patarimų, padedančių išlaikyti teisingą santykį su Dao). Budos mokymo esmė yra sąmonės išvalymas nuo įvairiapusiškų kūniškų – dvasinių potyrių, kuriuose svarbiausią vietą krikščionybėje užima meilė, gailestingumas ir pan. (Omenyje turimas autentiškas Budos mokymas). Tiek Konfucijaus, tiek Budos mokymas yra priešingas Kristaus, nes, anot pastarojo mokymo, imperatoriaus valia turėtų būti ne tapatinama su Dievo, bet kritiškai vertinama Dievo valios atžvilgiu, t.y. paliekama erdvė kritiškam imperatoriaus asmeninių dvasinių savybių bei iš to išplaukiančių valdymo principų apmąstymui. Radikaliai nepriimtinas Budos siekiamas tikslas išvengti asmeninių bei aš ir kitas bendrabūvio iššūkių, nes krikščioniškas mokymas teigia, jog būtent tai yra žmogiškosios būties tobulumo siekis, galintis tiesiogiai atspindėti teisingą santykį su Dievu ir tokiu būdu tapatybei aš pratęsti pozityvią dvasinę egzistenciją. Buda nepaaiškina, kas yra nirvana, t.y., kas įvyksta su sąmone po fizinės kūno mirties: ar tai tapatybės aš tolimesnė egzistencija ar susinaikinimas? Neturint nematerialios sąmonės dėmens sampratos, neaiški ir sąmonės perspektyva jos susitapatinime su Brachmanu, Absoliutu ir pan. (Rytietiškuose budistiniuose mokymuose vartojamos įvairios sąvokos savo esme atitinka neapibrėžiamą, tačiau tapatinamą su materialiuoju pasauliu Brachmaną, pavyzdžiui, Vienis, Absoliutas ir pan.). Taigi budizme lieka neatsakytas klausimas: Ar žmogus tėra tik materija – energija, kuri niekur nedingsta, o tik pakeičia savo būvį, t.y., visi dvasiniai procesai vyksta tik apibrėžtoje materialioje egzistencijoje, kaip tai, remdamiesi energijos tvermės dėsniu, paaiškina materialistai? Tačiau moksliniai nūdienos faktai byloja, jog materiali tikrovė nėra objektyvi, o fizinė žmogaus energija nepereina į dvasinę (t.y. be materialios tikrovės egzistuoja ir kita – nemateriali, kuri nepavaldi po Didžiojo sprogimo atsiradusiai materijai). Taigi, budistinis mokymas, besiremiantis dvasios ir materijos tapatinimo kosmologine samprata, nėra pajėgus išsiveržti iš materialios tikrovės ir imti pažinti nematerialią. Tai paaiškina, kodėl Buda, kalbėdamas apie tai, kaip atsiriboti nuo dvasinių potyrių, apie nirvaną, nieko išsamesnio nekalba, tad apsiriboja postulavimais. Pasak aristoteliškos – krikščioniškos filosofijos, nemateriali žmogaus dvasia (siela) siejama su jo mąstymu, t.y. iš sąmonės išplaukusiomis nematerialiomis mintimis, kurios po fizinio žmogaus kūno mirties priklauso nematerialiam pasauliui. Taigi aristoteliška – krikščioniška sąmonė veržiasi pranokti Dievo Kūriniją - gamtos pasaulį, o rytietiška - su ja susitapatinti. Kitaip tariant, krikščionybėje žengiama toliau - reflektuojama į materialią būtį pranokstantį, tačiau tuo pačiu metu  materialiame pasaulyje gyvenantį ir apie anapusinę Būtį kalbantį Jėzų Kristų. Tokiu būdu žmogaus sąmonei padedama patekti į dieviškąją Būtį. (Arba, kaip pasakytų mokslinę terminologiją vartojantys mąstytojai, sąmonė veržiasi pažinti nematerialų informacinį lauką, o ne postulatiškai su juo susitapatinti).Todėl, priešingai aristoteliškai, rytietiška mąstysena, pasiekusi tam tikrą vertikalės aukštį, tampa statiška. Kodėl rytų mąstytojai sustojo ties materialios tikrovės riba, nesunku paaiškinti pažvelgus į  kosmologinius skirtumus ir nūdienos mokslo žinias bei bendrą jų apmąstymą.

Su Indijos religijomis bei filosofija susijusiuose mokymuose visata gimsta iš garso Om, kuris turi ir geometrinį atitikmenį, išreikštą tam tikru rašytiniu simboliu. Nors paties skiemens Om tarimas ir tam tikras geometrinis atitikmuo įvairiose religinėse mokyklose aiškinami skirtingai, jo esmė bendra - pirminė visatos atsiradimo priežastis, sukurianti jos tvarką, yra garsas. Kosmologinėse krikščionybės ištakose teigiamas analogiškas visatos atsiradimas, tačiau pabrėžiama, kad žodis (kartu ir garsas) buvo pas Dievą, o visatą Jis sukūrė savo mintimi ir žodžiu. Todėl žmogus tėra kūrinys ir savo mintimi bei žodžiu negali sukurti nei materialaus pasaulio, nei dieviškosios Būties, tačiau kuria žmogiškąją būtį. Krikščionybėje pasaulio arche  pažįstama Dievo kalbėjimo žmogui bei to žmogaus dvasinės - fizinės vienovės raidos dėka. Aristotelizme sakoma, jog Dievas yra pirminis Intelektas, t.y.,  Mintis pirmesnė už žmogaus mintį. Nūdienoje žinome, kaip fizikos mokslas apibrėžia materialią visatą ir ką tegali pasakyti apie žmogaus mintį. Taip pat žinome, jog garsas gali sklisti tik nuo tam tikro materijos būvio neatsiejamoje erdvėje, o mintis nepriklauso materialios visatos tikrovei. Taigi garsas aristoteliškos Būties atžvilgiu yra antrinis (jau nekalbant apie geometriją) ir jis gali atsirasti tik tuomet, kai jau egzistuoja materija (prisiminkime analogišką nūdienos mokslinę laiko sampratą), o mintis gali egzistuoti nepriklausomai nuo materijos, t.y. ji yra anapus materialios tikrovės. Tad sąmonės ir būties apibrėžtis Rytuose nepranoksta materialaus pasaulėvaizdžio, todėl indų, kinų arba ikisokratiškoje mąstysenoje, pavyzdžiui, sąvoka tuštuma suprantama visiškai kitaip nei aristoteliškoje 8 .

Rytietiška tuštuma neatsiejama nuo materijos (ji analogiška moderniai vakarietiškai filosofinei – mokslinei erdvei, kurią apibrėžia daiktai), o aristoteliškoje - krikščioniškoje mąstysenoje tuštuma nuo materijos nepriklauso, ji egzistuoja anapus laiko ir erdvės, tad materijos atžvilgiu suprantama kaip nemateriali mintis, intelektas (nemateriali informacija), todėl gali pranokti fizinę horizontalę 9. Paminėti dalykai suponuoja skirtingas kultūras. Todėl vakariečiams bandant kopijuoti rytietiškas kultūrines tradicijas, tačiau nesuvokiant tų tradicijų genezės, nulėmusios žmogaus atsakomuosius veiksmus pasaulio atžvilgiu, toks badymas pavirsta rytietiškos kultūros karikatūra. Tai sąlygoja vakarietiškos kultūros savitumo išderinimą ir veda į prietarais 10 apraizgytą nūdienos tam tikros visuomenės dalies eklektišką mąstyseną.

Išvados

Istorinėje žmonijos civilizacijos tėkmėje religijos ir filosofijos dėka atrandama dvasinė bei fizinė pirmapradė pasaulio tvarka, turinti veikiamąją galią į žmogiškąją būtį.

Dėl besivystančio mokslo įtakos žmogaus vaizduotėje pasaulėvaizdis buvo susiaurintas iki fizinio ir galiausiai pasaulis ir žmogus bei jo sąmonė imta aiškinti remiantis energijos tvermės dėsniu, t.y., materija – energija bei jos sąveikos (gamtinėmis) jėgomis, kategoriškai atmetant bet kokį nematerialų dvasinį, antgamtinį galios veiksmą. Vakarų civilizacijos erdvėje ideologiniais tikslais buvo supriešintas mokslas ir religija.

Įvairiapusiškos pastarųjų dešimtmečių mokslinės žinios mąstantį protą įgalina ir įpareigoja pasaulio bei žmogaus pažinime sukurti vaizdinį, atitinkantį bendrą tų žinių kontekstą.

Kalbant apie didžiulį autoritetą turinčio fizikos mokslo santykį su religija bei filosofija, būtina kalbėti ir apie šio mokslo galimybių ribas norint tikrovę apibrėžti objektyviai. Nors apie ribotas fizikos galimybes pažinti objektyvią tikrovę kalba atskiri mokslininkai, tačiau oficialus fizikos mokslas tam ir yra toks mokslas, kad kompetentingai galėtų kalbėti apie materialią, gamtinę egzistenciją (materialią būtį), o ne apie dvasinę. Tačiau mokslas visiškai pagrįstai privalo padaryti vieną dalyką – viešai ir labai garsiai ištarti, jog už tam tikrų postulatų slypi veikimas, kurio priežastis nemateriali – antgamtinė. Ir dar tai, kad apie tokią priežastį eksperimentinis fizikos mokslas nieko išsamesnio niekada negalės pasakyti. Tokia oficialaus mokslo pozicija išreikštų mokslo ir religijos bei filosofijos susivienijimą.

Būties kelias - apie kurį Graikijoje pirmasis prakalbo Parmenidas, filosofiniuose ieškojimuose reiškė ir buvimą kartu su antgamtine dvasiškai apibrėžta deive, suteikiančia jo sąmonei išorinius tam tikrus apibrėžties aktus, kurių dėka formuojamos bei ugdomos žmogaus asmens dvasinės savybės.

Martinas Heideggeris atmeta bet kokį antgamtišką veikimą, t.y. jis nepripažįsta nuo žmogaus sąmonės nepriklausančios Būties egzistavimo, todėl atmeta ir išorinį dvasinį veikimą į žmogaus sąmonę, tokiu būdu atmesdamas ir buvimo kartu kelią.
Nūdienos mokslo faktai byloja, jog už gamtinę tvarką apibrėžiančių postulatų slypi antgamtinis veikimas. Toks veikimas žmonijos dvasinių ieškojimų kelyje paaiškinamas kaip realiai egzistuojantis dvasinis pasaulis, todėl žmogaus dvasinio tobulėjimo kelias yra centrinė pagrindinių pasaulio religinių mokymų ašis.

Nuorodos ir paaiškinimai

1 Dalelių sietis imta aiškintis  gimstant kvantinei fizikai. Tokį  dalelių elgesį, pranokstantį fizikos mokslu apibrėžiamą  mechanistinį principą Einšteinas pavadina alegoriškai – „vaiduoklišku veikimu per atstumą“. Neabejotina, jog tokios sąvokos fizikos moksle nepriimtinos, todėl Einšteinas ir kiti fizikai šitokį reiškinį priversti vertinti postulatiškai – kaip  iš anksto turimą dalelės savybę (Neffe, 2010, 386).

Būtina pastebėti, jog  kvantinės fizikos žinių kontekste, tam tikri  mokslininkai  nematerialumą  aiškino  bangine šviesos prigimtimi, t.y. nuo  materialios dalelės  atsiejant  bangą.  Tad  jų  moksliniai darbai apie fizinės ir psichinės energijų santykį (psichinę energiją  bandant   aiškinti  bangine prigimtimi, kurios, iš fizikos mokslo perspektyvos  sklidimo greitis negalėjo būti  atsiejamas nuo dalelės, o tuo pačiu ir nuo energijos tvermės dėsnio)  sulaukdavo  oficialaus fizikos mokslo pagrįstos kritikos.   Todėl mokslininkai plėsdami nematerialumo sąvoką naudodavosi religija bei filosofija ir taip  įžengdavo  į metafizikos sritį. Pvz. (Eccles, 1989,1994).  Tačiau  nūdienoje,  sieties reiškinys pagrįstai   perkeltas  į makropasaulio  holograminį  paaiškinimą  nes pranokstą mechanistinį veikimo principą, apribotą šviesos  greičiu ir tai neatsiejama nuo   sąmonės  būties  bei iš sąmonės kilusios  nematerialios minties  platesnių sampratų. (Neabejotina, jog pažįstant žmogų bei pasaulį, yra apie ką pamąstyti filosofams, besiremiantiems vien mechanistiniu sąmonės refleksijos principu ir todėl teigiantiems, kad tikrovė nepažini nes sąmonė negali spėti jos pasivyti).   

2  Holograminė visatos idėja naujai pažadino tam tikrų mokslininkų vaizduotę, todėl atsirado žinomų fizikų parašytų populiarių straipsnių bei knygų, kur bandoma paaiškinti žmogų ir pasaulį. Tačiau tai neprilygsta religiniams ir filosofiniams bandymams prasiskverbti į pasaulio arche. Nors savo teikiamų idėjų esme mokslininkai pajėgūs sukurti nematerialios visatos dalies veikimo vaizdinį pranokstanti  mechanistinį jos paaiškinimo principą. tačiau be religinių ir filosofinių žinių platesnio konteksto, įgalinančio kelti nematerialios minties prioriteto bei būties klausimą, žmogaus sąmonė suprantama kaip materijos pasekmė ir tarsi pati savaime įsibūtinusi, o ne įbūtinta. Kitaip tariant, mąstymas apribotas sąlyginai siauru žinių kontekstu, todėl pasiliekama materialistiniame – panteistiniame pasaulio vaizdinyje. Kita vertus, tokį vaizdinį tarsi bandoma pranokti, parodant tam tikrą nematerialų veikimą, kuris religijose atrandamas žmogaus dvasinių savybių dėka kaip anapusinė dvasinė veikiamoji jėga į žmogiškąją būtį. Tokie asmeniniai nūdienos mokslininkų bandymai apsiriboja tik antgamtinio veiksmo pastebėjimu ir yra analogiški I. Prigožino pastangoms laikui suteikti prieš egzistencinę, antgamtinę savybę. Kaip žinoma, oficialus fizikos mokslas pagristai atmeta bet kokius bandymus sujungti gamtines ir antgamtines jėgas. Fizikos mokslui antgamtinės jėgos paprasčiausiai neegzistuoja. To priežastis elementariai paprasta: eksperimentinis mokslas pagrįstas materialių eksperimentinių priemonių panaudojimu, todėl puoselėti mintį, jog tokių priemonių dėka galima fiksuoti arba sujungti tai, kas nematerialu, yra absurdas. (Eksperimentuose subtiliausias matavimo įrankis yra šviesa, kuri  paaiškinama  dalės ir bangos vienove – tam tikru dualizmu. Tai nieko bendra neturi su nematerialumo sąvoka  ir tuo pačiu su nematerialios  minties samprata). Tačiau apie žinomą ir visuotinai pripažįstamą materialių žmogaus smegenų bei su jais siejamą nematerialios minties vienovę, pagrįstai gali kalbėti religija, filosofija bei medicinos, psichologijos ir pan. mokslai.

3  Tam tikros filosofinės interpretacijos, teigiančios, jog  Aristotelis kalba tik apie žmogaus intelektą, bendrame Aristotelio filosofijos kontekste neišlaiko kritikos (Aristotelis, 1990, 343).

4  Kalbant apie Tolimųjų Rytų religijos ir filosofijos santykį, būtina kalbėti apie Indiją, kurios įtaka kitoms aplinkinių šalių kultūroms nekelia abejonių. Be to, reikia pastebėti, jog graikų mąstysena, susijusi su tikėjimu tam tikrais dalykais, labai skyrėsi nuo indų. Pavyzdžiui, vienos reikšmingiausių indų kultūros knygų „Bhagavadgytos“ (Gytos), personažas Krišna sako: „Kad ir kaip žmonės artinasi prie manęs, aš juos priimu, nes mano yra kelias, kuriuo žmonės ateina iš kiekvienos pusės“. Deja, to ir vėlesnio laikotarpio indų visuomenės socialinėje tikrovėje Krišnos tolerantiškos „meilės“ idėja negailestinga: liaudį valdo įstatymų saugotojai brahmanai ir kariai – princai, tad žmonių atėjimas prie Dievo reiškė, jog žmonės turi sąmoningai taikstytis su savo esama vergiška padėtimi, o nesitaikstantys nepasieks išsivadavimo ir reinkarnuos į blogesnę nei esama. Sąmoninga vidinio žmogaus apsisprendimo vergystė buvo nesuvokiama bei nepriimtina homeriškoje tiesos ieškančioje ir laisvę mylinčioje to meto graikų sąmonėje (Beresnevičius, 1997, 175).

5 Omenyje turimi mokslininkai, eksperimentinių mokslinių žinių kontekste įsisavinę nematerialumo sąvoką, todėl savo vaizduotėje pranokstantys materialią tikrovę bei pripažįstantys, jog materija ir jos sąveikos jėgomis apibrėžta tikrovė nėra objektyvi. (Polkinghorne, 2014).

6 Tarkim, rytiečiams labai svarbūs prisilietimo prie žmogaus ir pan. papročiai, suponuojantys dvasios cirkuliaciją mechanistiniu principu. Analogiškas anachronizmas akivaizdus ir astrologiniuose mokymuose.

7  Heideggerio dėmesys, skiriamas daoizmui,  astrologijai, kabalistikai  ir pan., byloja apie dedamas jo pastangas surasti tam tikrus dėsningumus tarsi gamtos jėgas, galinčias padėti skverbtis į pasaulio arche. Tačiau, neįsisavinus nematerialumo sąvokos, bandymas atrasti esminį minėtų dalykų paaiškinimą negali būti vaisingas.

8 Prieštaraudamas ikisokratikams Aristotelis tuštumą atmetė, kadangi ji neatsiejama nuo atomistinės teorijos, o tuo pačiu ir nuo  mechanistiškai veikiančio pasaulio vaizdinio  (Caratini, 2007, 142).

9 Tiksliau, apie mintį mokslas nieko išsamesnio pasakyti negali, tačiau pripažįsta minties ir garso poveikį jau egzistuojančiai medžiagai (pvz., medicinos moksle įrodytas placebo efektas). Kaip žinoma, sąmoningai ištartas garsas kyla minties dėka. Nors galima   pagrįsti minties - garso poveikį medžiagai, tačiau pirminė priežastis išvedanti iš chaoso  yra  sąmoninga mintis. Taigi religinėje arba filosofinėje plotmėje kalbant apie darną, būtina kalbėti ir apie sąmoningumą.

10  Žvelgiant iš šiandieninių mokslinių žinių perspektyvos, pagrįstai galima kalbėti apie nematerialaus informacinio lauko veikiamąją galią materijos atžvilgiu. Tai savo esme atitinka aristotelišką – tomistinę Dievo sampratą. Tolimųjų ir Artimųjų Rytų mokymuose tokia veikiamoji galia į žmogiškąją būtį neatsiejama nuo žmogaus fizinės - dvasinės asmens vienovės bei aš ir kitas bendrabūvio. Poveikio pasekmės priklauso nuo žmogaus mąstymo bei jo ugdomų dvasinių savybių, todėl dvasingumo klausimas sudaro tų mokymų esmę. Kita vertus, mokslinių žinių dėka apibrėžus mechanistinio veikimo ribas bei tokio veikimo santykį su nematerialios jėgos (antgamtinės jėgos) prioritetu materijos atžvilgiu, išryškėja daugybė religinių – kultūrinių prietarų, kuriuos, kaip neteisingą santykį su pasauliu, savo mokyme atskleidė Jėzus Kristus. Vertinant iš įvairiapusiškų nūdienos žinių perspektyvos bei neišleidžiant iš akiračio supančios to meto pagoniškos religinės erdvės (taip pat ir monoteistų judėjų teikiamo prioriteto „Dievui –Įstatymui“), galima teigti, jog Jėzaus Kristaus mokymas nepaaiškinamu būdu ženkliai pranoko to meto žmonijos sąmonę. (Tiesa, pats Jėzus Kristus paaiškina iš kur jam minėti dalykai yra žinomi).

Literatūra

   Aristotelis. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1990.
   Beresnevičius  G. Religijų istorijos metmenys. Vilnius: Aidai, 1997.
   Bergson H. Kūrybinė evoliucija. Vilnius:  Margi raštai, 2004.
   Capelle P.  Filosofija ir teologija Martino Heideggerio mąstyme. Vilnius: Aidai, 2010.
   Caratini R. Filosofijos įvadas. Kaunas: Aušra, 2007.
   Dekartas R. Rinktiniai raštai. Vilnius:   Mintis, 1978.
   Eccles J. C.  Evolution of the Brain, Creation of the Self. Rautledge, 1989.
   Eccles J. C  How the Self  Controls Its Brain. Springer – Verlag,1994.
   Eliade  M. Amžinojo sugrįžimo mitas. Vilnius: Mintis, 1996.
   Radžvilas V.  Gyvybinis polėkis: Bergsono filosofijos interpretacijos. Vilnius: Versus aureus,  2008.
   Hadot P. Antikos filosofija-kas tai? Vilnius: Aidai, 2005.      
   Heideggeris M. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1992.
   Kanišauskas S.  Sinergetinio pasaulėvaizdžio kontūrai.  Vilnius: MRU leidybos centras,  2008.
   Mickūną A. kalbina Sverdiolas A. Visa aprėpianti dabartis. Vilnius: Baltos  lankos, 2004.
   Neffe J.  Einšteinas. Vilnius: Alma litera, 2010.
   Philippe M.D. Trys išmintys. Vilnius: Agapetos, 2009.
   Polkinghorne J.  Kvarkai, chaosas ir krikščionybė. Kaunas: Vox  Altera, 2014.
   Prigogine  I.  Tikrumo pabaiga. Vilnius: Margi raštai, 2006.
   Steiner G. Heideggeris. Vilnius: Aidai, 1995.
   Tejaras de Šardenas P. Žmogaus fenomenas.  Vilnius: Mintis, 1995.
   Vorgrimler H. Naujasis teologijos žodynas. Kaunas: KIT, 2003.