Apie fizinį pasaulio pažinimą ir mokslinius teistų debatus su ateistais

       Kažkam toks klausimo formulavimas gali sukelti nemenką įtarimą  – ką apskritai, didžiulį  autoritetą turintis  fizikos mokslas turi su minėtais debatais?
 Bet  kaip pamatysime vėliau, norint  prasmingai  pasiaiškinti debatų raidą bei esmę ir jų santykį su mokslu,  klausimo formuluotė  visiškai tinkama.
           Kaip žinoma, mokslinio metodo bruožas  sieti  stebėjimą  ir eksperimentą su samprotavimais. Todėl  iš anksto būtina paminėti žmogaus proto sukurtus  instrumentus, kurie priskiriami  moksliniam pasaulio  pažinimui.
      Taigi kokie tie instrumentai?
       Pirmiausia tai  pažinimui skirta  turininga  kalba, kurioje, remiantis stebėjimo faktais galima  kurti   pasaulio vaizdinį.  Taip žmonijos kultūrinėje sąmonėje  atsirado laiko sąvoka, o išmokus skaičiuoti daiktus kaip tam tikros kalbos išraiška  skaičių simboliais, užgimė   matematika.  Jos dėka  galima ne tik išspręsti  žmonijos civilizacijos tam tikrus kūrybinius klausimus, bet ir aprašyti žmogaus  sąmonėje atsispindėjusią gamtinę simetriją1.  Žinoma, šiandieną reikia minėti ir visas technines priemones, kurios pažįstant  pasaulį  labai  reikšmingai išplėtė žmogaus jutiminių organų galimybes. Taigi stebėjimo faktai,  apie tuos faktus prote kuriamos loginės konstrukcijos, kurias galima išreikšti žodžiais ir matematiniais simboliais - tai  pagrindiniai dalykai pažįstant pasaulį bei  piešiant jo vaizdą.
       Paminėtus dalykus pakomentuokime šiek tiek  išsamiau.
      Religijų istorijos  byloja, jog tikėjimo ir netikėjimo klausimas (kaip santykis su Dievu), buvo keliamas  dar prieš  užgimstant graikų filosofijai. Tačiau, tik pasaulio (kaip daiktinės  išraiškos - gamtos)  pažinimo dėka,  išsirutuliojo moksliniai ginčai įrodinėjantys  Dievo kaip pirminės pasaulio atsiradimo priežasties  egzistavimą.
         Graikams, žemė, vanduo, ugnis ir oras buvo pagrindiniai elementai iš kurių susideda medžiaga. Jie  išrutuliojo  tokias sąvokos kaip  atomas, eteris, tuštuma, siela,  judėjimas, nejudėjimas ir pan. Talis, Aleksandras, Pitagoras, Euklidas,  Archimedas ir gausybė kitu garsių vardų, padėjo pagrindus šiandieninei matematikai, kuri apibrėžia skaliarinius ir vektorinius  fizikinius dydžius. Aristotelio indėlis į matematiką - tai logikos išvystymas ir atskirų aksiomų sistemų protegavimas kiekvienam mokslui.  Nuo graikų laikų iki šiandieninės fizikos, fizinio pasaulio klausimai sprendžiami nagrinėjant judėjimą, kurį galima apibrėžti anksčiau minėtų instrumentų dėka. Šiandieną žinoma, kad  judėjimas neatsiejamas nuo medžiagos esmės, todėl   judėjimo pažinimas yra raktas atrakinantis gamtos paslaptis.
          Nesinaudodamas bandymais, Aristotelis, dedukciniu  metodu suformulavo gausybę postulatų ir jais remdamasis  darydavo tolimesnes išvadas apie stebimus reiškinius.  Iškėlęs  pasaulio pirminio Judintojo, kuris pats nejuda idėją, Aristotelis, sumodeliuoja pasaulėvaizdį,  kuriame    materialusis  pasaulis  atskirtas  nuo jo atsiradimo priežasties. Kitaip tariant,  judėjimo atsiradimo priežastis glūdi ne pačiame judėjime, bet už jo ribų. Taigi  aristoteliško  pasaulėvaizdžio   pagrindimas arba atmetimas  - tai pasaulio pažinimo sritis, kurioje   talpinami teistų ir ateistų ginčai neatsiejami nuo fizikos mokslo raidos.  (Kaip žinoma,  teistams, pirminis Judintojas yra  išplėtotos  Dievo sampratos sinonimas, t.y.,  kaip grynojo Proto,  aukščiausios  Būties, visatos Kūrėjo ir pan.).
      Taigi teistinė pasaulėvaizdžio koncepcija sako, kad  gamta  yra  judėjimo procesas, kuriam pradžią bei raidą suteikia už žmogaus proto dėka apibrėžiamo  judėjimo ribų egzistuojantis Dievas.
         Nuo Antikos laikų,  teistinės koncepcijos oponentai,  epikūrininkai,  įrodinėjo  tuštumoje amžinai egzistuojančių atomų judėjimą tiesiomis linijomis. Kartu teigė ir tai, kad   dėl kažkokios tai  jėgos (clinamen)  veikimo, atomai nukrypsta  nuo  savo tiesių trajektorijų.  Tokiu būdu   įvyksta  jų  tarpusavio susidūrimas, kurio pasekmėje  gimsta nauja medžiaga.  Nors  epikūrininkai  palieka neatsakytą klausimą  apie  paslaptingą  jėgą ,tačiau  iškelia teiginį, jog    medžiaga gimsta iš medžiagos. Prie  šios teorijos  prijungus  demokritišką  atomistinį sąmonės  veikimo  aiškinimą, gauname  šiuolaikinę  materializmo  koncepciją, kad visa sudaro  nenutrūkstamai judanti medžiaga iš kurios savaime išsivysto gyvybė  ir galiausiai -  sąmoningas žmogus.  Nejudėjimas, o tai reškia ir antgamtiškumas, neegzistuoja – teigia materialistai.  
       Tad  gamtinis (kaip nenutrūkstamas judėjimas)  pasaulio  paaiškinimas, neįžvelgiant  nejudėjimo aspekto,  kartu yra  ir mokslinis ateizmo pagrindas nes tokiu būdu atmetama  antgamtiška  nejudančio Dievo  samprata.  
      Taigi kaip atsirado moksliniai teiginiai, kurie prieštaravo nejudėjimo aspektui?
       Galilėjaus atrasti inercijos ir kiti dėsniai ne tik sukrėtė  Aristotelio fiziką bei  pasaulėvaizdį, bet, ir suteikė mokslinį pagrindą  moderniai  (renesansinei) filosofijai.
Inercijos dėsnis,  iš judėjimo paaiškinimo išstūmė   pirminio Judintojo  sampratą.  Aiškinant visatą inercijos dėsnio dėka, tapo įmanoma  apseiti be pirminio Judintojo  nes daiktai savyje turi inercijos jėgą ir todėl juda  savaime.  Gamtinio judėjimo procesui  egzistuoti, nereikia jokios  jėgos esančios už  gamtos  ribų. Vaizdžiai tariant, inercijos dėsnis judėjimo bei medžiagos   pažinimą praplėtė tiek, kad  tapo „matoma“, jog pirminė  pasaulio atsiradimo priežastis slypi pačioje medžiagoje – jos judėjime.
Žinoma,  dėl filosofijos  bei pasaulėvaizdžio raidos  galima minėti Koperniką, Bruno ir kt., tačiau jie tiesiogiai nesusiję su minėto dėsnio atradimu. Kita vertus, jie kartu su Galilėjaus fizika, padeda pagrindus vakarietiškam panteistiniam pasaulėvaizdžiui, kurį galiausiai   sumodeliuoja  teistas Spinoza. Taigi  pasaulį aiškinant savaiminiu  judėjimu, mintis, kad pasaulis  randasi Dieve (kaip judėjime),  tapo tarsi  nepriekaištingas Dievo ir pasaulio santykio paaiškinimas. Spinozos pasaulėvaizdis buvo ir tebėra fizikos bei šiandieninės kosmologijos modeliavimo pagrindas  (tiksliau, buvo  iki pastarojo dešimtmečio).  Tiesa, pasaulio pažinimo raidoje,  žodis „Dievas“,  buvo vis labiau suprantamas kaip tam tikra gamtos jėga, t.y., jėga, kuri slypi medžiagoje. (Pvz., teistas Niutonas, savo „Optikoje“ išreiškė štai tokią  mintį: „Kūnų virtimas šviesa ir šviesos virtimas kūnais atitinka pačią gamtos prigimtį, kuri, matyt, linkusi kaitaliotis“. Taigi Niutonui, gamta kaitaliojasi pati savaime – be išorinės jėgos. Einšteino ir Boro pokalbiuose   dažnokai   minimas  žodis „Dievas“, ir  jų debatuose turi prasmę  jiems abiems priimtinas pamąstymas: Ką pasakytų Spinoza jei jis galėtų dalyvauti  kalbant apie  šviesos kvanto  neapibrėžtumą arba apie jo sąlyginį apibrėžtumą matematinės tikimybės požiūriu, t.y., požiūriu, prilygstančiu  į orą išmestos monetos kažkurios tai pusės atspėjimu – skaičius arba herbas?).
          Po  Niutono  klasikinių  mechanikos dėsnių suformulavimo, įsigali „fizikos mokslo idealas“, kuris suponuoja naujas mokslo galimybes paaiškinti pasaulį vien tik mechaniškai. Laplaso  determinizmas tai tarsi matematinės kalbos dėka mechanistiškai  veikiančio pasaulio galutinis pažinimas:  jei tam tikru momentu bus  žinoma visų dalelių padėtys ir greičiai (impulsai) visatoje, tai bus žinoma ir visatos būklė bet kokiu momentu.   Moderniame  pasaulėvaizdyje  vyravo  dar viena labai svarbi samprata – tai laiko ir erdvės absoliutumas. Tai reiškė, kad laikas ir erdvė aprioriniai, ir visi  vykstantys įvykiai atsitinka vienu tuo pačiu laiko momentu.
Taigi viena vertus. determinizmas teigė, kad visų dalelių padėties  koordinatės ir greičiai, nusako visatos būseną kiekvienu esamu ir būsimu momentais, o kita vertus,  absoliutumo samprata išreiškė nekintančius bei nejudančius visatos  dėmenis. Šie dėmenys  buvo neatsiejami nuo  nematerialaus, nejudančio ir  begalinio eterio hipotezės.
Fizikos  idealo  tvirti lūkesčiai  tesėsi iki XIX a. Jame,  energijos sąvoka tapo pačia svarbiausia  nes  XIX a. viduryje buvo  suformuluotas visuotinas energijos tvermės dėsnis2. Jis  tapo kertiniu akmeniu gamtos (kaip uždaros fizikinės sistemos) tyrinėjimams.  XIX a. buvo suprasta, kad dalelių poslinkiai negali atskleisti reiškinių esmės, t.y., gamtoje vykstantys procesai pranoksta klasikinę mechaniką. Laplaso determinizmą griovė termodinamikos statistiniai dėsningumai, o vienalaikių įvykių  teorija buvo suabejota  konstatavus   faktą, kad  garsas, nuo jo šaltinio nutolusį  klausytoją pasiekia  tik praėjus  tam tikram laikui. Nors vėliau buvo išmatuotas  šviesos greitis, bet  toks eksperimentas  nesugriovė pasaulio vaizdinio  su laiko bei  erdvės absoliutumu.  Kita vertus, pasaulėvaizdžio samprata, kuriame nieko daugiu nėra, o tik vienas kito atžvilgiu judantys kūnai, įgavo papildomus  kontūrus nes  pastebėta, jog kūnai ne tik juda, bet ir sąveikauja tarpusavyje.  Taigi  nepaisant atsirandančių prieštaravimų bei  naujų pažinimo  iššūkių, klasikinio  fizikos idealo lūkesčiai  liko nepakitę – į visus gamtos pažinimo klausimus bus galima atsakyti tik galutinai apibrėžus judėjimą, o kartu galbūt suprasti  ir tai kas sudaro materijos esmę.
          Iki XX a. pradžios, fizikos moksle  išsilaikė begalinio nematerialaus bei nejudančio  eterio  hipotezė, kuri suponavo  laiko ir erdvės absoliutumo sampratą, o drauge ir vienalaikius įvykius, kurie  išreiškiami  „toliveikos“ (kaip sąlyčio kūnas su kūnu)  sąvoka.  Kartu  tai buvo ir tam tikras  nejudėjimo aspekto pripažinimas nes nejudančio  eterio dėka  buvo aiškinama, kad visos jėgos perduodamos vienu, ir tuo pačiu  laiko momentu (pvz. jėga, suteikusi kūnui A postūmį,  tuo pat metu bus perduota  kūnui B, kuris yra nutolęs nuo kūno A begaliniu atstumu).  Taigi eteris buvo  suprantamas kaip tam tikra nemateriali ir  nejudanti terpė, kurios dėka, visatoje vyko visi  judėjimo bei jėgų perdavimo procesai.
Ir visgi  eterio hipotezė vis labiau   praradinėjo mokslinį statusą  nes nebepajėgė tinkamai  paaiškinti naujai iškilusių faktų.  Galiausiai  Einšteino reliatyvumo teorija pateikia erdvėlaikinį  pasaulio vaizdinį, kuriame  nebelieka  apriorinių laiko ir erdvės sampratų. Taip iš fizikos mokslo arenos buvo išstumta  vienalaikiškumą suponuojanti eterio samprata, o visas jėgas veikiančias per atstumą imta aiškinti lauko 3 teorija. Joje, laukas suprantamas kaip tam tikra materijos forma.   „Toliveikos“  sąvoka praranda fizikinę prasmę nes  jėgos perduodamos  ne vienalaikiškai ir tiesioginiu sąlyčiu, o  jas perneša  tam tikros  dalelės4, kurios negali judėti greičiau negu šviesos greitis vakuume.   (Pvz., elektromagnetiniame lauke  sąveikaujant kūnui A su kūnu B, sąveikos jėgą perduoda  fotonas).  
         Kaipgi suprantamas  erdvėlaikis ?   
Čia pagrindinė esmė ta, kad  kitaip nei  sąlyginai mažais greičiais  apribotoje Niutono mechanikoje,  reliatyvumo teorijose, šviesos greitis negali būti sumuojamas. Nors tam tikro žmogaus protas dar ir šiandieną  tokių dalykų negali  suvokti bei įsisavinti, tačiau  Einšteino mintiniai   eksperimentai  yra patvirtinti stebėjimais  bei techniniais eksperimentais (pvz., lėktuvais  buvo skraidinami specialūs laikrodžiai).   Erdvėlaikis  realus.  Jo  įsisavinimui  labai geras stebėtojo ir link jo iš dviejų priešingų  krypčių  atvykstančių traukinių pavyzdys. Tarkim,  du traukiniai iš priešingų krypčių,  artėja link stebėtojo šviesos greičiu. Niutoniškai skaičiuojant, likus vienai sekundei  iki traukiniai priartės prie stebėtojo, juos skirs  šeši  šimtai tūkst.  km. atstumas.  Tačiau realybė bus kita  - traukinius skirs tik   trys šimtai tūkst. km.  O jeigu  realybėje  juos   skirs  šeši  šimtai tūkst.  km., tai  iki  traukiniai pasieks stebėtoją   bus  užfiksuotas  dviejų  sekundžių  laiko tarpas, o ne vienos.  Taigi tikrovėje, laikas ir erdvė nėra aprioriniai ir nekintami, o reliatyvūs.  Štai  toks realus pasaulis – erdvėlaikis.  Šviesos greičiu   apibrėžiamo pasaulio realybė   bei vėliau kuriama  kvantinė mechanika, pradeda piešti pasaulėvaizdį, kuriame, nejudėjimo aspektui  tarsi nebepaliekama jokios vietos.
         Bet kaip paaiškinti kas yra šviesa?
          Einšteinas suformuluoja šviesos kaip dalelių srauto sampratą, kuri vėliau  tapo jo ir Boro ginčų sukuriu,  įtraukusiu  beveik visus  pagrindinius kvantinės mechanikos kūrėjus. Po de Broilio  teiginio (1924m.), kad  jei bangos turi dalelių savybių, tai dalelės  taip pat privalo turėti  bangos savybių,  šviesos aiškinimas vien tik dalelės sąvokos dėka nebeatlaikė kritikos. Nebuvo galima išsamiai  paaiškinti elementarus gardelės plyšio  eksperimento5 .   De Broilio bangos puikiai derėjo su jų matematiniu aprašymu - Šrėdingerio lygtimi. Tačiau su dalele buvo kitaip. Todėl  ginčų esmė – tai šviesos kaip  dalelės  (kvanto – tam tikros energijos porcijos) apibrėžimas  matematiniu tikimybių metodu. Taigi  buvo ginčijamasi apie  dalelės ir bangos  bendrą veikimą, kurio vietos  ir greičio vienu ir tuo pačiu laiko momentu neįmanoma tiksliai nustatyti. Banga ir dalelė – tai neatskiriama vienovė, ir  jų bendras veikimo dydis  niekuomet  negali  būti mažesnis  už Planko konstantą – teigia  Boras, gindamas neapibrėžtumo  ir jo paties pasiūlytą papildomumo principus. Toks paaiškinimas, Aristotelio logika bei  Spinozos pasaulėvaizdžiu besivadovaujančiam Einšteinui – tai nelogiškas „trečio“ egzistavimas. Einšteino fizikos mokslo idealas savo esme klasikinis –  judėjimą sukuria dalelių sąveika  ir tai nulemia viską kas vyksta visatoje. Todėl, anot Einšteino,  fizikos  užduotis –  dalelę apibrėžti tiksliai, o ne matematine tikimybe (sąlyginai tiksliai).  Bet Borui, neapibrėžtumas nėra nei spinoziško pasaulėvaizdžio, nei aristoteliškos logikos pažeidimas –  tiesiog  egzistuoja tokia fizinio pasaulio realybė  - pati mažiausia  gamtos energija (šviesa), pasireiškia kaip  virpančios  dalelės, kurių neįmanoma  apibrėžti  tiksliu   būdu, t.y.,  tuo pačiu laiko momentu bei tomis  pačiomis sąlygomis  nustatant  jų greitį ir padėtį erdvėje. Paprastai tariant, šviesa - tai matomos  visatos gimimas ir  visa esmė čia ta, kad žmogaus protas bei jo sukurti instrumentai   nėra pajėgūs idealiai tiksliai   identifikuoti gimimo vietos.  
Neapibrėžtumas, galutinai palaidojo Laplaso matematinį determinizmą. Kita vertus, kvantinė mechanika neteigia, kad Laplasas  neteisus – tiesiog  dalelių neįmanoma matematiškai tiksliai apibrėžti, t.y., jų apibrėžimas sąlyginis, tikimybinis.
Mokslo pasaulyje  prigijo kvantinės mechanikos apibūdinimas  kaip „keisto mokslo“. Iš tiesų ne kvantinė mechanika keista, bet žmogaus prote susikurtas tam tikras stereotipinis pasaulėvaizdis neatitinka  tikrovės. Keistumas pasireiškia tik žmogaus sąmonėje konfrontuojančioje   su realiu pasauliu, kuris nepriklauso nuo prote kuriamų įsivaizdavimų. Tai  akivaizdžiai rodo Einšteino ir Boro ginčai.
Esmių esmė ta, kad kvantinė mechanika buvo įprasminta naudojant tas klasikines sampratas, kurios nustato jų realaus pritaikymo ir fizinio įsivaizdavimo ribas (akiratyje turimos greičio, padėties erdvėje, energijos ir judesio kiekio tvermės  bei kt. sampratos).  
         Taigi   dar šiek tiek  apie kvantinę mechaniką ir jos dėka reabilituotą   klasikinį pasaulėvaizdį.
         1900 m., tyrinėdamas absoliučiai juodo kūno spinduliuotę, M. Plankas, tapo  kvantų sąvokos autoriumi.  Jis tuomet net negalvojo, kad jo apskaičiuotas energijos  kiekis taps universalia bei fundamentalia  fizikine konstanta, o kartu ir kvantinės  mechanikos atramine kolona. Suponuodama  pačią mažiausią medžiagos - energijos  mokslinę sampratą, ši konstanta, tarsi naujai  padalina pasaulį į matomą ir nematomą (fizikine prasme nieką).  Heizenbergui  suformulavus   neapibrėžtumo  principą, o siekiant  matematinio tobulumo  Šrėdingeriui  sukūrus  matematinę lygtį, pastatomos dar dvi kolonos.  Pauliui  pateikus draudimo principą (arba pagrindinį principą), -  įtvirtinama ketvirta kvantinės mechanikos kolona. Žinoma, dar prieš Paulio draudimo principą  sukurta elektrono sukinio sąvoka6  ir banginės funkcijos interpretavimas  tikimybiniu požiūriu, -  labai svarūs  įnašai į  kvantinės mechanikos pagrindus.
          Kuriant naują fiziką,  ne vienam mokslininkui kilo klausimas:  ar  kvantinė mechanika galės objektyviai  paaiškinti  visus visatoje vykstančius procesus, ar vis tik dar kažkas pasiliks  „už kadro“?
            Tai, kad  „už kadro“  kažkas pasilieka  į paviršių iškyla   praeito amžiaus  ketvirtame dešimtmetyje. Dar viename  karštame  Einšteino ir Boro  ginče  dėl atomo skilimo, Einšteinas,   galutinai pareiškia, jog kvantinė mechanika  negali tikrovės  paaiškinti  objektyviai.  Čia esmė  ta, kad  iškilo  štai toks klausimas: ar viena nuo kitos per atstumą  nutolę dalelės  gali  tarpusavyje keistis informacija nesugaištant  laiko? Jei gali, tai reiškia, kad toks reiškinys pranoksta   fizikinę tikrovę ir jos apibrėžimui  sukurtas  sąvokas bei dėsnius. Anot Einšteino ir jo  bendraminčių (Podolsky ir Roseno) tai negalimas dalykas  nes  prieštarauja specialiajai reliatyvumo teorijai.   Problema (kvantinis susietumas arba  sietis, t.y., kai viena nuo kitos nutolę dalelės   tarpusavyje pasikeičia informacija vienu ir tuo pačiu laiko  momentu) buvo išspręsta postulatu:  dalelės tokias  savybes  turi iš anksto.  (Iš esmės tai  fizikos  sąvokomis neapibrėžiamo nejudėjimo dėmens ir medžiagos sutapatinimas, kuris  suteikia visatoje vykstančių procesų  tam tikrų  aiškinimų pagrindimą. Pvz., aiškinant juodųjų bedugnių ir informacijos priklausomybę).  
Šiandieną aišku, jog ginče, Einšteinas buvo teisus tik tame, kad kvantinė mechanika tikrovės negali ir negalės  paaiškinti objektyviai. Maždaug prieš trisdešimtmečius,  remiantis  esančių per atstumą  fotonų  priklausomumu vienas nuo kito  nesugaištant  laiko eksperimentais,  fizikų grupė  (įžymiausias  iš jų  Alain Aspect)  iškelia holograminės visatos idėją. Taip pagrindžiama daleles apjungiančio  (bet su jų judėjimu niekaip nesusiejamo)   informacinio lauko sąvoka.  2003m. prestižiniame  mokslo žurnale „Nature“, į titulinį puslapį dedamas  tam tikros  Vienos fizikų  grupės vadovas  A. Zeilingeris  ir jo darbas. Darbas  apie tai kuo negalėjo patikėti Einšteinas. Pastaraisiais metais kvantinio susietumo  kaip nepaaiškinamo fenomeno   faktas  jau beveik  nestebina. Fiziko protas ima sugyventi  su  bangine funkcija nepaaiškinamu  reiškiniu ir nauja informacijos sąvoka, kuri nesuponuoja  fizikinę  prasmę turinčių sampratų. Lietuvoje, fenomenaliu  reiškiniu  ypač susidomėjo  lazerinių  technologijų  tam tikri fizikai.  Žinoma, kadangi   susietumas nepatenka į fizikinį turinį  turinčias sampratas, tai kuriant fizikinius procesus generuojančią įrangą, toks susidomėjimas nėra prasmingas.  Bet  kvantinis susietumas  nepaneigia galimybės manipuliuoti  dalelėmis, todėl  išlieka technologinė perspektyva informacijos srityje (pvz., kuriat kvantinį kompiuterį).
         Kaip reikia suprasti kvantinį susietumą ir jo suponuojamą nejudėjimą?
         Susietumo paaiškinimui  bei įsisavinimui,  labai geras vienos poros  (k. ir d. rankos) pirštinių pavyzdys.  Pirštinių porą išskiriame ir   nežiūrėdami  įdedame į atskiras  dėžes, kurias vieną nuo kitos  atskiriame, tarkim,  vieno   šviesmečio atstumu.  Pažvelgę  į  viena dėžę  iškart sužinome  kokios rankos  pirštinė randasi  kitoje  dėžėje. Tikrai, jokio nejudėjimo aspekto čia nėra. (Tai Einšteino pozicija. Šis pvz., iliustruoja  dalelės kaip fizinės realybės ir informacijos, kaip nematomos tikrovės  sutapatinimą).  Bet šiandieniniai  eksperimentai rodo  kitokį dalyką:  Jei vienoje  pirštinėje kažką  pakeičiame, tai  tuo pat metu   per šviesmetį  nutolusioje pirštinėje įvyksta analogiški pokyčiai (įrodyta Boro versija). Čia ir yra esmių esmė dėl egzistuojančio nejudėjimo aspekto (kaip nematomos tikrovės) pagrindimo,  kadangi, tokiam reiškiniui paaiškinti nebegalioja  fizikinį turinį  turinčios ir  fizinį pasaulėvaizdį konstruojančios   sąvokos (tai erdvė, laikas ir t.t.). Kitaip tariant, nejudėjimo aspektas suponuoja vienalaikių įvykių galimybę visatoje, tačiau  ne perduodant jėgą bei judėjimą (kaip tai buvo aiškinama eterio teorijoje),  o nemechanistiškai 7  veikiant  daleles. Taigi nejudėjimo aspektas pasireiškia išoriškai, t.y., iš už pasaulio fizinio veikimo  sampratos ribų.   

            Prieš pradedant išsamų  teksto apibendrinimą,  įtraukiant dar  jame neaptartus dalykus, pacituosiu „Fizika ir fizikinis pasaulis“ knygos autorių  Dž. B. Merioną (Jerry B.Marion) : „Visada reikia atsiminti, kad  fizikos teorijos iš esmės  aprašomos sąryšiais tarp tokių dydžių, kuriuos galima išmatuoti. Tik filosofai, o ne fizikai, gali, pavyzdžiui paklausti: Kodėl teisinga kvantinė teorija? (Kartais fizikas taip pat kelia tokius klausimus, bet tai nukrypimas nuo normos). Jei fizikui pavyksta suderinti keletą faktų ir išvesti juos siejančią formulę, pagal kurią galima apskaičiuoti naujų dydžių vertes, patvirtintas eksperimentu, tai jis mano, kad uždavinį jau yra atlikęs. Visai kas kita – sukurti visuotiną teoriją, kuri ne tik paaiškintų gamtos reiškinius, bet ir būtų filosofiškai teisinga.“
           Ką reiškia  filosofiškai teisinga visuotina teorija ?
            Pirmiausia  reiškia tai,  jog  turime  taip įsisavinti  pasaulio pažinimo žinias,  kad  sugebėtume  atskirti išmatuojamus dalykus nuo  tų, kurių  neįmanoma išmatuoti. Taigi  filosofiškai teisinga  visuotina teorija turi parodyti, kad  bet koks teorinis modeliavimas, kuriame neišmatuojami dalykai  sutapatinti su išmatuojamais, niekada negalės  sumodeliuoti  objektyvaus pasaulio vaizdinio. Kitaip tariant, objektyvus pasaulėvaizdis  yra toks,  kuriame mokslo dėka išmatuojami dalykai tampa matomais, o neišmatuojami pasilieka nematomais.
              Tad  kalbėdami apie  mokslo galimybes, visuomet turime  prisiminti šios citatos esmę. Neišleidžiant iš akiračio  citatos, bus išvengta   kraštutinių teiginių, pavyzdžiui, „mokslas nieko negali paaiškinti ir įrodyti“ , arba - „mokslas gali viską“. Užtenka pažvelgti į savo telefonus ir iškart  susiduriame  su faktu apie neginčijamas mokslo galimybes pažįstant ir įvaldant medžiagą. Kita vertus, mokslas  nepagrįstai suabsoliutinamas iki tokio laipsnio, kad net imama tikėti, jog nepriklausančią  fizikiniams išmatuojamiems  dydžiams sąmonės apsibrėžtą  tapatybę  „aš“,  mokslo dėka,  bus įmanoma  perkelti į  dirbtinį intelektą, kuris konstruojamas naudojantis    pilnai ir sąlyginai  išmatuojamais  dydžiais. Pavyzdžiui, tokiu fizinio nemirtingumo  tikėjimu yra pagrįstos transhumanizmo idėjos, kuriose  žmogaus sąmonė  besąlygiškai tapatina su fiziniu pasauliu. Štai ką reiškia  filosofiškai neteisinga teorija, kuria besivadovaujantys  mokslininkai tarsi  drugiai  besistengiantys   perskristi kiaurai stiklą, tikisi pasiekti  tapatybės „aš“  amžino išlikimo  kaip tam tikro fizinio būvio.
         Samprotaudami apie  išmatuojamus ir neišmatuojamus dalykus,  neturėtume suabsoliutinti matematikos galimybių. Jei   tam tikrame  modeliavime  atsiranda  matematiniais simboliais išreikšti dalykai, kurių negalima nuosekliai   suderinti  su fizikinę prasmę turinčiomis sąvokomis, ir  todėl jų ryšio  neįmanoma patikrinti eksperimentu, tai tokios  matematinės teorijos tėra intelektualiai ieškojimai,  įgaunantys  metafizinį dėmenį. Pastarąjį, tam tikra prasme  galima sieti su nulio (kuris suponuoja „nieką“)  pripažinimu skaičiumi8  matematikos moksle. Gamtos pažinimo  ir matematikos mokslų santykį ypač taikliai apibūdina Bertrano  Raselo mintis:  „Grynoji matematika, - rašė B. Raselas, - ištisai  susideda iš tokio tipo teiginių: jeigu tam tikras teiginys teisingas kurio objekto atžvilgiu, tai jo atžvilgiu teisingas kuris  kitas teiginys. Čia esmė yra, pirma, klausimo, ar teisingas pirmas teiginys, ignoravimas ir, antra, objekto prigimties ignoravimas ... Matematika gali būti apibrėžta kaip mokslas, kuriame niekad nežinome apie ką kalbame, ir niekada nežinome, ar teisinga tai ką kalbame“.  
            Fizikos moksle, yra šis labai svarbus   dalykas: užtenka vieno eksperimento ir teorija gali būti  sugriauta. Ar kvantinės mechanikos teorijas  sugriauna susietumo reiškinys ir, ar perspektyvoje reikalinga nauja fiziką?
Priešingai,  teorijos veikia gera, o eksperimentai  parodo, jog medžiagos  sąveika  nėra ir negalės būti  pilnai paaiškinta fizikinį turinį turinčių sąvokų dėka, t..y., objektyvi tikrovė pranoksta fizikines teorijas ir jas pagrindžiančius eksperimentus. Todėl šiandieniniame keturių  fundamentalių sąveikų aiškinime, kvantinė lauko teorija leidžia įvesti virtualų dėmenį (apie jį šiek tiek vėliau).   Erdvėlaikio ir kvantinės mechanikos apibrėžiamų  medžiagos sampratų dėka, atrandamas nemedžiagiškas,  ir todėl neišmatuojamas (kaip mokslui nematomas) dėmuo. Jo   neįmanoma sutapatinti su medžiagos – energijos moksline sąvoka, o kartu, su tiksliai ir sąlyginai tiksliai  apibrėžiamu judėjimu matematine prasme. Apie naują fiziką, kuri galėtų prasiskverbti į nejudėjimo sritį nė neverta svajoti nes pats subtiliausias skverbimosi bei  matavimo įrankis yra šviesa. (Akiratyje turima ne tik  regimosios šviesos  dažniai, bet ir visi  kiti, pvz., didesnio dažnio gama spinduliai. Šiuolaikinėje fizikoje yra žinoma ne mažiau kaip šimtas penkiasdešimt spinduliavimų).  Šviesa, kaip žinoma, fizinio pasaulio riba, kurios  neįmanoma nustatyti  tiksliai. Todėl  fizikos mokslas,  neturi ir neturės mokslinių sąvokų, kad galėtų  kalbėti apie  tokius dalykus, kurie  randasi už tos ribos (nubrėžtos neapibrėžtumo principu paaiškinamu spinduliavimu) ir nesudaro  fizinio pasaulio sampratos žmogaus prote. Tiksliau, nesudaro medžiagos – energijos sampratos, kurią  būtų įmanoma  apibrėžti  žmogaus proto sukurtų   gamtos pažinimo instrumentų dėka.   Kita vertus, moderniausias mokslas, į XXI a. pasaulėvaizdį sugražina nejudėjimo dėmenį kaip realiai funkcionuojantį nematomą pasaulį.     
            Moksle, nejudėjimo aspektą galima  susieti su gausybe neatsakytų klausimų. (Pvz.,  visatoje  užfiksuoti tam tikri spinduliuotės dažniai siejami su nematoma medžiaga, kuri tą spinduliuotę skleidžia. Žinoma, iškeliamas klausimas kaip tokią paslaptingą medžiagą paaiškinti. O galbūt galimybė paaiškinti  tėra bandymas  „išmatuoti“  tai kas vyksta už Planko ribos?).
 Todėl  prieš suformuluojant  galutinę išvadą, būtina  pastebėti dar vieną labai svarbų dalyką, kuris tiesiogiai susijęs su nejudėjimu. Tai rutuliojamo visatos kosmologinio modelio priklausomybė nuo kvantinių procesų aiškinimo progreso. Čia  esmė ta, kad  per pastarąjį dešimtmetį radikaliai  pasikeitė visatos pradžios, t.y.,  singuliarumo paaiškinimas.
       Iki 1980 m., o ir vėliau, visata buvo nagrinėta ne mažiau dešimtyje jos būsenų (statinė, besiplečianti, uždaroji, atviroji, izotropinė, homogeninė (vienalytė) ir kt.), tačiau, remiantis visuotinu energijos tvermės dėsniu, visatos singuliarumas, buvo aiškinamas tik vienu aspektu:  visatos pradžia, t.y., singuliarumas yra  visos visatos milžiniškos medžiagos bendro kiekio susitelkimas maždaug dešimtosios milimetro dalies matmenyse. Šiandieną, visata pažįstama kaip greitėjančiai besiplečianti, o singuliarumas apibrėžiamas  mikroapimties ir mikromąsės vienetais, į kuriuos talpinami  vos  „keli“  kvantai energijos. (Singuliarumo apimtis 10-33 cm, o masė apie 10–5 g).
         Kuo gi grindžiamas visatos  singuliarumo aiškinimo pasikeitimas – nuo milžiniškos šiandieninės visatos  energijos iki „kelių“ kvantų ?
         Niutonas, rašydamas apie medžiagos virtimą šviesa  bei atvirkščiai, galbūt šitą procesą suprato kaip tam tikrą  išmedžiagėjimą ir įmedžiagėjimą.  Taigi medžiagos kaitos   procesą, galima   vertinti  kaip to meto mokslininkui  „matomą“  reiškinį. Pastaraisiais  dešimtmečiais,  moksliniai „matymai“ tampa vis labiau nebegalimi.  Anihiliacija9 (tam tikrų  dalelių sąveikos ir jų virtimo  kitomis procesas), dalelių sąveikavimą  aiškina  griežtai remiantis energijos bei  judesio kiekio tvermės dėsniais ir neapibrėžtumo  principu.  (Paminėtų dalykų  dėka, moksle, fizinio pasaulio procesai yra „matomi“.  Idealiai tiksliai matyti neleidžia neapibrėžtumo principas). Tačiau, susidūrus su tam tikrais sąveikaujančių dalelių ir jų virtimo kitomis  paaiškinimo bei aprašymo  sunkumais, dėl  to, kad  nebūtų  pažeisti  energijos tvermės dėsniai ir neapibrėžtumo principas, lauko teorija,  leidžia naudotis virtualaus tarpinio sąveikavimo procesais.  Paprastai  tariant, fizinio pasaulio  sąveikavime  atsiranda mokslui  nematomų vietų.  Tačiau į jas  nekreipiama dėmesio nes mokslo požiūriu, nematomi dalykai trunka taip trumpai, kad dėsnių bei neapibrėžtumo principo nepažeidžia ir todėl    galutiniams  rezultatams įtakos negali turėti.
          XXa. antroje pusėje, buvo pastebėta, kad kosminėje erdvėje egzistuoja  gausybė atsirandančių ir išnykstančių  dalelių. (Kosminė erdvė sukurta laboratorijoje vadinama fizikiniu vakuumu – tuštuma. Fizikoje, žinomi ne mažiau kaip devyni vakuumai).  Tad iškilo klausimas: koks  tokio proceso  vaidmuo  fundamentaliose sąveikose?   Šiandieną, visa tai suprantama kaip  visatos vakuumo fliuktuacijos  (tam tikri  kvantiniai procesai).
Neišsiplečiant galima pasakyti, jog aiškinant minėtus kvantinius procesus, dėl tvermės dėsnių bei neapibrėžtumo principo nepažeidžiamumų,  yra laikomasi anichiliacijos esmės, tačiau išplečiamas  procesų  nematymo dėmuo. Visos keturios fundamentalios sąveikos aprašomos, jas susiejant su virtualiais jos nešėjais. Sąveikos nešėjui reikalinga energija  gaunama iš nulinės vakuumo būsenos. Galiausiai tokie  kvantinių procesų  aprašymai   pagimdė  šiandieninę  singuliarumo sampratą. Staigaus visatos išsiplėtimo (Infliacijos arba Didžiojo sprogimo) teorijoje, dėl minėtų kvantinių procesų aprašymo, pradinė plėtimosi stadija mokslui yra nematoma (teorijoje  naudojamas terminas - neskaidri visatos būsena). Taigi nepaisant, kad visatos raidos pradžioje  nematymo trukmė yra labai  maža, tačiau tai tam tikra laiko trukmė kuomet negalioja visos fizikinį turinį turinčios sąvokos (žinoma, kartu negalioja ir neapibrėžtumo principas) bei dėsniai. Neaprašomas  procesas suponuoja  klausimą, savo fizikine esme analogišką kvantiniam susietumui: kokiu būdu per nesuvokiamai mažą sekundės dalį,  neapibrėžtumo principu suprantama  bei  šviesos greičiu judanti dalelė  ir banga,  galėjo įveikti daugelio šviesmečių atstumą? Taigi šis klausimas nepaaiškinamas bangine funkcija ir  todėl  yra dar vienas indėlis  į   nematomos visatos sąvoką.
        Teorijų dėka  sąlyginai matomos  medžiagos atžvilgiu, nematomos vietos reiškia nieką, kurio neįmanoma tapatinti  su fizikinę prasmę turinčiomis sąvokomis ir todėl neįmanoma  aprašyti matematiniais dydžiais. Bet  galima „aprašyti“ matematikoje nieką  išreiškiančiu nuliu. Kitaip tariant, medžiagos sampratos  atžvilgiu, visus  nemedžiagiškus  (t.y., nematomus  procesus), pagrįstai galima sutapatinti su nuliu.
          Apžvelgiant paminėtus dalykus, peršasi klausimas:  kas apsprendžia, kad kosmologiniame modeliavime  įsitvirtinęs  akivaizdus  nenuoseklumas, kuris suteikia pagrindą  medžiaginiam prioritetui visatai gimstant?  Anot tokio modeliavimo,  visata gimsta iš medžiagos („kelių kvantų“),  po to pavirsta į absoliutų nieką (nejudėjimą kaip  nematomą būseną), o po to iš absoliutaus nieko vėl įgauna  matomą, t.y., medžiaginį būvį. (Kūnas A tampa  nieku, t.y., matematiškai išreikštu nuliu, o po to vėl pavirsta kūnu  A išreiškiamu matematiniais  dydžiais).  Tad tik iš  „nieko būsenos“   atsiradusią visatos medžiagą (spinduliuotę, kosminę radiaciją)   galima apibrėžti fizikinėmis sąvokomis bei dėsniais ir tokiu būdu  matyti  tolimesnę jos raidą.
       Taigi kodėl  modeliavime, reikalingas kažkokią tai „paslaptingą“  prasmę turintis pirminis  medžiaginis singuliarumas?
Atsakymas elementariai paprastas:  Tokius dalykus  (kaip prioritetus)  apsprendžia po inercijos dėsnio atradimo susiformavusi fizikos idealo tradicija. Ji savo esmėje sako, kad medžiaga  „privalo“ gimti iš medžiagos.  Žinoma, kosmologinė  tradicija, kuri prieštarauja mokslo faktams bei jų dėstymo logikai, su mokslu nebeturi nieko bendra. Kita vertus, žvelgiant į mokslo raidą, matytį, kad mokslo  tradicijų išgyvendinimas visuomet šiek tiek užtrukdavo.  (Ir iš tiesų,  išgyvendinimo idėjos prasiveržė maždaug prieš trisdešimt metų. Galbūt jų oficialiu pradininku galima pripažinti I. Prigogine,  kuris Maskvos Lomonosovo universitete, fizikams, paliko štai tokį įrašą: „Laikas ankstesnis už egzistavimą“.  Būtent,  dėl pastaraisiais metais susikaupusių neatsakytų klausimų, šiandienėse   visatos modeliavimo  tam tikrose schemose,  prieš Planko laiką, kuris kartu reiškė ir medžiaginę visatos pradžią, yra   įvestas nulinis  laikas kaip  ankstesnis už medžiagos egzistavimą).  
        Išvada
              Po  maždaug  penkių šimtų metu laikotarpio, šiuolaikinė  fizika naujai pateikia  klasikinį pasaulėvaizdį, t.y., visatos atsiradimo priežastis slypi ne  medžiagoje, o už jos ribų.   
              Štai pagrindiniai gamtos  pažinimo akcentai, kurių bendrame kontekste sugrįžtama prie   Aristotelio  pasaulėvaizdžio:
 - Planko konstanta, kuri  padalina  pasaulį į matomą ir nematomą (į medžiaginį ir nieką).
 - Reliatyvumo teorija ir iš jos išplaukianti erdvėlaikio samprata.
 - Neapibrėžtumo principas, kuris  parodo, jog tarp matomo ir nematomo pasaulių neįmanoma nubrėžti aiškiai matomos  ribos.
 - Kvantinis  susietumas (sietis) tampa pagrindu   informacijos sąvokai,  suponuojančiai veikimą pramokstantį  mokslui pažįstamus („matomus“) gamtinius procesus.
 –Visatos vakuumo fliuktuacijų aprašymas  parodo, kad visi gamtiniai procesai egzistuoja nematomo pasaulio dėka.
 
         Paaiškinimai
1 Akiratyje turima  ne tik graikų geometriškai išreiškiama simetrija (graikiškoje sampratoje  harmonija, kosmosas), bet ir simetrija, kurios savybės  suprantamos  šiuolaikinių fizikinių sąvokų  kontekste. XX a. antroje pusėje  paaiškėjo, jog tam tikrus klasikinius  tvermės dėsnius galima išvesti iš simetrijos dėsnių. (Pvz., laiko simetrija reiškia, kad izoliuota fizikinė sistema nepriklauso nuo laiko. Iš laiko simetrijos išsirutulioja visuotinas energijos tvermės dėsnis. Iš erdvės poslinkio simetrijos  - judesio kiekio tvermės dėsnis. Ir t.t. Šiandieną žinoma apie dvidešimt  simetrijų).  Kvantinių procesų paaiškinimas tėra  naujų simetrijos   savybių atradimas. (Beje, interneto dėka apie simetriją galima paklausyti legendinio fiziko Ričardo Feinmano paskaitų).
2 Ateistams, visatą  aiškinant  judėjimo procesu bei energijos tvermės dėsniu ir su tais dalykais  tapatinant sąmonę, atsiranda  akivaizdus prieštaravimas. Tokiu atveju,  energijos tvermės dėsnis teigia, kad  po žmogaus mirties, materiali mintis negali niekur išnykti, bet turi pereiti į kažkokį tai kitą fizinį būvį. O čia jau tam tikras teizmas (nors ir panteistinis), kurį  ateistai žūt būt stengiasi atmesti.
 
3 Laukas apibūdinamas fizikiniu dydžiu, kurio vertę galima apibrėžti kiekviename erdvės taške. Fizikinis dydis erdvėje turi kisti tolygiai, todėl ne visiems fizikiniams procesams aprašyti  galima naudoti lauko sąvoką.  Šiuolaikinėje fizikoje žinomi ne mažiau kaip septyniasdešimt šeši laukai.
4 Nūdienos fizikoje, dalelių priskaičiuojama  gausybė, todėl jos suskirstytos pagal  savybes, sąveikas ir t.t.. (Pvz., kvantas turi ne  mažiau 10, fotonas,  ne  mažiau 6, elektronas, ne  mažiau 62  pavadinimus).
5 Vizualų eksperimentą (žinoma, be matavimų) galima atlikti namų sąlygomis. Lazerinio prožektoriaus spindulį sufokusuojame  į tašką  ekrane (į paprasčiausią popieriaus lapą). Tarp ekrano ir   prožektorius, viena kitos atžvilgiu stumdome dvi plokšteles taip, kad tarp  jų mažintume plyšį šviesai.  Tuomet ekrane, taškas tampa vis labiau  neryškus, bet padidėja jo diametras (taškas praranda  tikslias koordinates). Taigi ir geriausiomis technologijomis aprūpintoje laboratorijoje bandymo esmė ta pati – praeidamos pro siaurą plyšį de Broilio bangos sąveikauja su plyšio kraštais ir pakeičia kryptį , todėl  pasikeičia dalelės greitis. Kuo siauresnis plyšis, tuo tiksliau galima nustatyti dalelės greitį, bet tuo pat metu negalima  nustatyti jos  tikslios padėties. Ir atvirkščiai.

6 Sukiniu (spinu) vadinamas dalelių judesio kiekio momentas. Sukinio  sąvoka suponuoja dalelės judesio kiekio momento skaičiavimo metodiką.  Šiandieną žinoma ne mažiau dešimties sukinių, pagal kurios skirstomos dalelės (pvz., bozonai – tai dalelės su sveikais sukiniais, fermionai  - su pusiniais sukiniais).
7 Žodis „nemechanistiškai“, kvantinėje mechanikoje, įgauna  galutinai pilną  sąvokos   prasmę (kaip nieko prasmę) tik kalbant apie dalelių pasikeitimą informacija neprarandant laiko. Iki pastarojo reiškinio eksperimentinio patvirtinimo, kvantinių procesų paaiškinime, žodis „nemechaniškas“ suponavo virtualius bei menamus  dydžius, kurie buvo nuosekliai suderinami su fizikinę prasmę turinčiomis sąvokomis. Taigi  „nemechanistiškumas“, nebuvo aiškiai atskirtas nuo tvermės dėsniais bei neapibrėžtumo principu „mechanistiškai“ apibrėžiamų dalykų. Kosmologijoje, nemechanistiškumas reiškia neskaidrią visatos būseną.
8  Iš matematikos istorijos matoma, kad graikai kaip ir kitos civilizacijos žinojo nulio, kaip „nieko“ sąvoką, tačiau, graikai, matematikoje jos nenaudojo. Europoje, nulis kaip skaičius, matematikoje pripažintas nuo XVI a.
9   Fizikos terminas  anihiliacija  reiškia  nieką. Kitas,  lietuvių k. terminas  -   išmedžiagėjimas.  Jis nusako  vienų dalelių pavirtimą kitomis. Išmedžiagėjimas , neatsiejamas nuo spinduliavimo sąvokos.

      Literatūra
Daninas D.   Nilsas Boras. Vilnius: Mokslas, 1983.
Kuznecovas B.   Einšteinas. Vilnius: Mokslas, 1984.
Matvejevas V.    Mechanika ir reliatyvumo teorija. Vilnius: Mokslas, 1982.
Neffe J.    Einšteinas. Vilnius: Alma litera, 2010.