Ruduo tais lapais sušnarėjo
jis kaip ugnis toj liepsnoje
mirtis nubloškia šuorai vėjo
ir vėl jaučiuosi taip gyva
Tai laikas - vėl jauna - aš soste -
diemedžio puokštė pražydės
raudonais lapais - kaip ir skuostai -
gyvastis šėlsta prie Neries
Sraunumas to vandens atblokšto
iš tų klejonių - ten viltis
kur ta širdis vis dar ištroškus
kasnakt taip skrieja - pilnatis
Brandžioji moteris priklupus
pridengia kūną, tas krūtis -
geismų juk būta - žiemos ūkas -
memento mori - atsirinks...
Tu neišnyksi - žemės sėkla
ji daug stipresnė nei kaita
dirvonai dūsta, žemė neršia
po to ramybė, vėl žiema...
Niujorkas