LIKIMO KLAIDA. Romano fragmentas

                                                                          1.

Išlipusi iš alsaus traukinio vagono Goda apsidairė. Žinojo, kad niekas jos nepasitiks, bet kažko tikėjosi. Stotis buvo tokia pat, kaip ir prieš penkerius metus, kai išvyko mokytis į didįjį miestą. Gal labiau apšepusi, tačiau aplink vazonuose žydėjo gražiažiedės, šaligatvis švarus, varteliai į miestą šviežiai nudažyti. Ir begalinis dangus toks giedras, gilus ir savas. Įkvėpusi to nenusakomo kelionių, gėlių, medžių ir ilgesio kvapo Goda čiupo savo vienintelį kelionių draugą – apdaužytais kampais lagaminą – ir patraukė tykiomis naktinio miesto gatvėmis.

Keistai atrodė tas nurimęs ir tykus miestas. Aidėjo jos žingsniai ir gaudė siela. Buvo ramu ir gera. Pagaliau užbaigė mokslus, atsiskaitė su universitetu. Galėjo rinktis kokį kitą, nepažįstamą, miestelį, tačiau traukė tėviškė. Pasiilgo tėvų, artimųjų. Tikėjosi susitikti jį, išsvajotąjį, norėjo dirbti, gyventi savarankiškai. Ji tiek daug laukė iš ateinančio gyvenimo.

Vienas didelis ir sunkus kalnas nusirito nuo pečių. Jautė palengvėjimą, atsirado pasitikėjimas. Ji – diplomuota specialistė. Oho! Nebe dvokiančio fabriko, kuriame du metus trynėsi, kol įstojo į universitetą, darbininkė. Kaip ji skaičiavo dienas, savaites, mėnesius, kol pagaliau galėjo išvažiuoti mokytis. Toks tuo metu buvo valdžios sprendimas – abiturientai turėjo užsidirbti darbo stažą – leidimą mokytis.

Tuos taip greitai prabėgusius studijų metus Goda daugiausia laiko leido skaitykloje. Po paskaitų, užsiėmimų skubėdavo į erdvią šiltą ir jaukią biblioteką. Kaip pastovi skaitytoja, turėjo savo darbo stalą, krūvą knygų, žurnalų. Ir skaitė, skaitė, skaitė. Gyveno tarsi kitame pasaulyje. Kažinko vis laukė, ilgėjosi.

Gyveno mergaičių bendrabutyje. Vienus metus teko būti zuikiu. Mat, negavus vietos vadinamajame vienuolyne, ją priėmė gyventi kursiokė. Buvo mėgiama ir gerbiama merginų. Šukuodavo, gražindavo jas, besiruošiančias į vakarėlius, o kai padejuodavo, kad pati nespės susitvarkyti, jos šypsodavosi – tokie nuostabūs garbanoti plaukai, ką čia dar tvarkyti. Ir iš tiesų jos tamsios, tankios garbanos nereikalavo ypatingos priežiūros, nebent tik sušukuoti.

Mokydamasi paskutiniajame kurse negavo bendrabučio, tad susirado mažą kambarėlį siauroje gatvelėje netoli universiteto. Šeimininkė buvo sena žydė. Gretimame kambaryje gyveno ji, jos duktė ir mažametis anūkas. Kai pirmą kartą pravėrė šio buto duris, padvelkė švara, kažkokiais egzotiškais kvapais ir gerumu. Senoji ilgai žvelgė į Godą, paskui nuvedė į kambarėlį. Buvo mažas, jaukus. Ji apsigyveno pas babušką, taip ją visi vadino. Priėmė draugiškai ir nuoširdžiai. Dažnai pavaišindavo kepta žuvimi, traškiais sausainiais ar kokiu pyragu. Ir vis pasakodavo, kaip per karą su paaugle dukra spėjo pasitraukti į gretimos šalies gilumą, kaip čia likę žuvo artimieji. Sugrįžę nerado namų – buvo sugriauti ir sudeginti. Įsikūrė šitame bute. Pasakojo apie savo giminaičius, gyvenusius Godos gimtajame mieste, bet dingusius be žinios.

Taip prabėgo paskutinieji mėnesiai. Susikrovusi daiktus į visko mačiusį lagaminą ir pažadėjusi susigraudinusiai babuškai ją aplankyti, Goda kaip ant sparnų išlėkė pas tėvus.

Iš miesto centro įsukusi į nedidelę, vešliais medžiais apaugusią gatvelę, Goda iš lėto žingsniavo gatve. Ten, ant nedidelio kalnelio, stovi jos tėvų namas. Raudonų čerpių stogas, šviesių plytų sienos. Tvarkingas, jaukus ir paslaptingas. Statytas tėvo rankomis prieš pat karą, neužbaigtas. Karo metais jame buvo įsikūrę ir vienų, ir kitų priešų atstovybės, paskui buvo apvogtas, o po karo visuose kambariuose apgyvendinti svetimšaliai. Jos tėvams su mažais vaikais paliko mažiausiąjį kambarėlį. Bėgant metams svetimieji gavo erdvius naujus butus. Tėvas atnaujino nugyventas patalpas, įsikūrė erdviau ir jaukiau. Turėjo savo kambarį ir Goda. Tai buvo didžiausias kambarys dešiniajame namo kampe. Godos pageidavimu tėvas išdažė jį žaliai: šviesiai žalsvos sienos, tamsiai žalios grindys. Ant lango kabėjo taip pat žalsvos lengvos užuolaidos. Kambario kampe puikavosi didelis senovinis ąžuolinis rašomasis stalas, išlikęs nuo visų negandų. Tiesa, jo viršus buvo sušaudytas. Kažkas iš kariškių taip pajuokavo. Bet atnaujintas jis švytėjo ir traukė. Goda jį mėgo dėl daugybės patogių stalčių, stalčiukų, dailių blizgančių rankenėlių, raižytų kojelių.

Pravėrusi vartelius nužingsniavo prie suolelio, įrengto prieš virtuvės langą. Netoliese siūbavo lengvo vėjelio judinamos sūpynės, šlamėjo sidabru žvilgančių medžių šakelės, gaiviu svaiginančiu kvapu dvelkė žydintys jazminai. O bekraštis paslaptingas dangus apgaubė gilia ramybe.

Ore sklandė ką tik nupjautos žolės kvapas. Virš jos pakibo nakties tamsa. Ūmai dangus tartum atsivėrė. Rodės, stabtelėjo laikas. Ji nežinojo, kad naktis turi tiek spalvų, kad gali būti tokia ryški. Svaigo galva. Goda buvo priblokšta ją apėmusio nenusakomo amžinybės jausmo. Suvokė, kad toji ką tik įgyta patirtis priklausys jai ir padės niekada nesijausti vieniša.

Goda gėrė gimtųjų namų kvapą.

                                                                   2.

Prabėgo keli mėnesiai, kai Goda pravėrė nedidelės priemiesčio mokyklos duris. Ji – mokytoja. Svajojo apie kitokį darbą, bet ir vėl, pagal valdžios nutarimus, turės atidirbti. Jautėsi įsprausta į rėmus, begalinius nurodymus, reikalavimus. Vaikai neramūs, judrūs. Atlieka užduotis ir lekia savais keliais. Niekam nereikia jos žinių, pokalbių, atsivėrimų. Tik vienas kitas vyresniųjų klasių moksleivis netikėtai įsitraukdavo į pašnekesį, mėgindavo reikšti savo nuomonę. Blykstelėdavo menka kibirkštėlė, tačiau greitai viskas nuslopdavo, aprimdavo ir vėl tekėdavo pagal nustatytą programą.

Artėjo žiema. Ji lankė savo auklėtinių namus. Nubrisdavo į tolimas sodybas ir išvysdavo išgąstingas žmonių akis, pavargusias rankas ir degtinės butelius ant stalo. Sunku buvo jiems kalbėti apie mokslą, ateitį, viltį, nes jų namuose karaliavo tik neviltis.

Skaudžiai širdin įstrigo Karalaičiu vadinamo jos auklėtinio likimas. Visada tylus, susikaupęs, kažkoks keistai lėtas jis pertraukų metu stovėdavo koridoriaus kamputyje, dairydavosi didelėmis pastyrusiomis akimis. Užšnekintas atsakydavo keliais trumpais žodeliais, o užbaigdavo tuo pačiu: „Mano angelas saugo mane“. Kurį laiką nepasirodžiusį mokykloje Goda nutarė aplankyti. Iki tolimojo miško esančios trobos palydėjo kaimynė mergaičiukė. Iš buvusios turtingos sodybos likusi tik degėsių krūva. Jos auklėtinis su senele gyveno senoje klėtyje. Lemtis skaudžiai įsisuko į jų šeimą. Žuvo mokinio tėvai, broliai, seserys. Visus sušaudė svetimšaliai. Liko tik ji ir anūkas. O ir jis buvo žiauriai sumuštas, tad dabar dažnai sirginėjo.

Berniukas mokykloje nepasirodė. Goda sužinojo, kad jis paguldytas ligoninėn, ilgam gydymui.

Kas yra likimas? – mąstė Goda. Jis lydi žmogų gyvenimo kelyje ir niekada nepataria, neįspėja, nesaugo. Gimdamas gauni savąją lemtį. Ir tik dažnai pasirodantys, rodos, visai nereikšmingi ženklai, įspėja. Jei moki juos skaityti, gali trumpam atitolinti liktį, nors galų gale likimas visada laimi.

O koks jos likimas, vis klausė savęs Goda, brisdama per gilų sniegą. Pirmoji jos darbo žiema buvo ypač snieginga. Dažną rytą kelias būdavo taip užpustytas, kad autobusas nevažiuodavo. Ir tekdavo beveik šešis kilometrus klampoti per pusmetrines sniego pusnis. Išsivoliojusios, peršlapusios jos, mokytojėlės, atsvirinėdavo tuščion ir šalton mokyklon. Pasistumdo, šnekteli ir vėl atgal.

O šaltis vis labiau smelkėsi į Godos širdį. Ji taip laukė pavasario. Jautėsi palikta vienatvei. Vieną ilgą žiemos vakarą įsisupusi į minkštą skarą ir sėdėdama savo kambaryje ant sofos išgirdo kažkur toli čiurlenantį mažutėlaitį šaltinėlį. Sidabrinis jo švitesys ir tylus kuždesys užbūrė. Pakėlusi  suglaustas plaštakas rodės sėmė sidabrinį jo svidesį, paskui lėtai jas atvėrė. Kambaryje pasklido viltis...

Vieną dieną, grįžusi iš mokyklos, Goda sužinojo apie juos ištikusią nelaimę. Mama, eidama pasisemti vandens iš šulinio, slydo ant ledo, krito ir susilaužė koją. Broliai ir sesuo sėdėjo pritilę ir išsigandę, tėvas ramino. Susirūpinę nuvyko į netoliese esančią ligoninę. Čia išvydo išbalusią susirūpinusią motiną. Viena jos koja buvo įrėminta į metalo raizginį ir apkabinėta svarsčiais. Pamačius saviškius jos skausmo iškankintas veidas nušvito. Peržvelgusi visus ėmė kalbėti apie namus. Kiekvienam nurodė ką daryti, ką valgyti, kaip rengtis. Tų patarimų, įspėjimų buvo tiek daug, kad vargu ar juos įsiminė. Bet buvo gera, kad ir sužalota mama galvojo apie juos, rūpinosi jais. Goda, paglosčiusi mamą, pažadėjo rūpintis mažaisiais.

Po ilgo lūkčiojimo tėvas parvežė vis dar sugipsuotą mamą namo.

Tą dieną, kai Goda virė sultinį, kažkas pabeldė į duris. Įėjusi nepažįstamoji pasisveikino ir paklausė, ar esanti namie motina. Išgirdusi Godos paaiškinimą, paprašė nuvesti pas ją. Jos ilgai kuždėjosi, kažką aptarinėjo, svarstė.

Po viešnios vizito mama ilgai tylėjo.

                                                                     3.

Goda mąstė apie laiką. Jis slinko greitai. Ji suvokė laiką, kuriame gyvena, tačiau kartais apimdavo jausmas, kad laikas stabteli ir atsiranda siauras plyšelis, tarsi vos prasiveria durys ir ji patenka vidun. Ir tą mirksnį sugrįžta tolimos vaikystės dienos. Tie prisiminimai išnyra tarsi iš niekur. Jie glūdi joje ir kelia daug klausimų. Prieš akis iškyla saulėta diena ant kalno su šonuose išraustomis duobėmis, kuriose sėdi ar stovi žmonės. Ji jų nepažįsta, bet mato ten tėvus, dėdes, karius, besidairančius į dangų ir kažko laukiančius. Staiga pasigirsta kurtinantis gaudesys, išnyra lėktuvai su žvaigždėmis ant sparnų ir visi puola slėptis. Tik ji, Goda, stovi ir žiūri į tą gaudžiančią pabaisą, jaučia artėjantį siaubą ir nesupranta, kodėl jis ją apėmė. Išgirdusi tėvų kvietimus, atsisuka, bet tuo metu ją griebia iš netoli esančios duobės iššokęs vokietis kareivėlis ir įtraukia į jos gilumą. O tą akimirką toje vietoje, kur ji stovėjo prieš minutę, kažkas drioksteli, sprogsta, sukeldamas ugnies ir žemių stulpą. Tai buvo pirmas mirties dvelksmas, palietęs Godą. Tą dieną žuvo jos mylimas brolis.

Grįžę į namus, rado juos užimtus. Ji prisimena, kaip jiems buvo nurodyta įsikurti mažame mamos kambarėlyje, nes kituose buvo apgyvendinti svetimkalbiai žmonės. Kambarėlyje tėvas pastatė peršautom durim spintą, sutvarkė didžiąją lovą, iš močiutės parvežė nedidelę lovelę mergaitėms. Prisiminė ir maudynes virtuvėlėje. Tai jiems, vaikams, buvo šventė, tėvams – darbas ir rūpestis. Sunkiausia būdavo su ja, Goda. Tai muilo į akis patekdavo, tai plaukai susiveldavo, tai vanduo būdavo per karštas ar per šaltas. Kai pagaliau išmaudytą suvyniodavo į didelį minkštą rankšluostį, pasijusdavo tokia lengva ir laiminga, kad iškart užmigdavo ant tėvo rankų.

Tas minkštas margas apklotėlis tarsi gindavo ją. Palindusi po juo pasijusdavo nematoma ir saugi. Jis ir dabar tebėra jos kambaryje. Vėsų vakarą užsimeta jį ant pečių, tikėdama, kad jis vis dar turi stebuklingų galių, galinčių apsaugoti, apginti nuo visokių netikėtumų.

Goda prisiminė pirmąją suknelę, pasiūtą iš močiutės gėlėtos suknios, gražų rusvą paltuką, persiūtą iš seno mamos palto ir siuvinėtą kepuraitę su dideliu kutu, kuriais pasipuošė eidama į pirmąją klasę. Mokslai sekėsi, greitai viską suprasdavo, gerai įsimindavo. Tačiau trukdė ligos. Dažnai sirgdavo pūline angina. Ji prisiminė, kaip imdavo dusti, pasipildavo žiežirbos akyse, o mama dėdavo ant kaklo karštus pelenus, bulves, girdydavo arbatomis. Sirgo ilgai. Tik išoperavus anginą pradėjo atsigauti, sustiprėjo.

Išlaikė abitūros egzaminus ir virpančia širdimi įžengė į suaugusiųjų pasaulį. Pirmas žingsnis  buvo netikėtas – nusikirpo ilgas kasas. Pasklidusios tamsios garbanos gražiai apgaubė jos veidą.

                                                                     4.

Vieną dieną, grįžusi iš darbo, Goda rado dvi viešnias, besikalbančias su mama. Jaunesnioji buvo Godos amžiaus, šviesiaplaukė, gražiai nuaugusi liekna mėlynakė. Kita – tamsi pagyvenusi, rytietiškų bruožų moteris, apsirengusi puošniu kostiumėliu. Jos gyvai šnekučiavosi, kažką aptarinėjo, svarstė. Vyresnioji ilgai žvelgė į Godą, kažką mąstydama.

Goda, žvilgterėjusi į bendraamžę viešnią, nejučia pagalvojo, kodėl ji taip skiriasi nuo savo šviesbruvių artimųjų. Ir ne tik tamsiom garbanom ir ilgesingom akim, bet ir charakteriu – visada buvo tylesnė ir ramesnė, atkaklesnė ir jautresnė. Didžiausią laiko dalį praleisdavo prie knygų, klausydamasi muzikos. Ir dabar, trumpai šnektelėjusi su nepažįstamosiomis, atsiprašė ir nuėjo į savo kambarį.

Po kurio laiko užėjusi motina atrodė sutrikusi, pavargusi ir nusiminusi. Ji žvelgė į Godą, bet kalbėjo apie skalbinius ir vakarienę, žadėjo išvirti jos mėgiamus sklindžius.

Vakare girdėjo kažką karštai svarstančius tėvus, net piktą ginčą. Tai buvo taip neįprasta jų namams.

Netruko vėl ateiti vasara. Laukė ilgos mokytojos atostogos. Atostogos, kurios daug ką pakeitė jos gyvenime.

                                                                    5.

Prieš keliolika metų Saros tėvai sugrįžo gyventi į savo jaunystės miestą. Kai jie parvažiavo iš tolimosios Rusijos, čia dar riogsojo griuvėsiai. Miestas per karą buvo beveik sugriautas. Net bažnyčia subombarduota, išliko sveikas tik bokštas su nudaužtu kryžiumi.

Tėvas nuėjo dirbti į avalynės fabriką, mama rūpinosi šeima – trimis vaikais. Sara ir dviem jaunesniais berniūkščiais. Mokėsi gerai, tik dažnokai prisiėjo eiti į mokyklą aiškintis dėl sūnų iškrėstų išdaigų. Tik Sara nekėlė jokių rūpesčių. Broliai dažnai tardavosi su ja ar prašydavo užtarti gavus dvejetą ar pastabą. Tėvai ją mylėjo, lepino, ji turėjo viską, ko norėjo. Tiesa, ji skyrėsi nuo savo artimųjų, kurie buvo tamsiaplaukiai – mergaitė buvo šviesiaplaukė, mėlynakė, šlakais nusėtu veideliu. Broliukai vadino Pūke. Sarai tai patiko, kartu su broliais ji juokdavosi iš savo šviesių neklusnių plaukų ar balsvų blakstienų.

Baigusi mokyklą Sara nusprendė studijuoti prancūzų kalbą. Čia prancūzų kalbos mokytojo, tarpukaryje studijavusio Sorbonos universitete, kaltė. Jis taip įdomiai pasakodavo apie paslaptingąjį Paryžių, Alpių kalnus, Senos upę, kad merginos didžiausia svajone tapo Paryžius. Sara sapnuodavo tą stebuklingą miestą. Susikūrusi jo vaizdą, ji alko kelionių. Įsivaizdavo, kaip atvažiuoja į jį auštant, nušviestą žėrinčios rytmečio šviesos, nepažįstamą, bet išsiilgtą ir lauktą, kaip vaikšto tarp žmonių, žiūri į jų veidus, stengdamasi įspėti, kokie jie, kaip sėdi kokioje mažoje kavinukėje, geria kavą ir jaučiasi tarsi ištremta burtininkė, nešanti savyje beribį žemės regėjimą ir ilgesio jausmą.

Užbaigusi universitetą Sara gavo darbą ekskursijų biure. Čia dirbo kelios moterys ir būrys neetatinių ekskursijų vadovų. Jos užduotis – ieškoti, kurti naujus įdomius kelionių maršrutus, organizuoti ekskursijas. Tai buvo tai, apie ką ji svajojo – keliauti, pamatyti, pažinti. Nors kelionė į Paryžių nesišvietė, - uždaros sovietinės sienos ir įvairūs reikalavimai neleido ten išvykti, ji galėjo keliauti po plačiąją sąjungą. Su kolūkiečių grupėmis dažnai skrisdavo į tolimiausius kampelius. Tuo metu pirmaujantys kolūkiai negailėjo lėšų ekskursijoms. Taip Sara pabuvojo Kolos pusiasalyje, Murmanske, iki Archangelsko plaukė turistiniu laivu Barenco jūra, kelis kartus lankėsi egzotiškose Solovkų salose, vaikščiojo senojo Peterburgo gatvėmis, nuskrido į Vidurinę Aziją, kur aplankė paslaptingąją Bucharą, išdidųjį Samarkandą, susipažino su tos tautos nepaprasta istorija ir kultūra. Jos akiratis plėtėsi, tačiau nesuprantamas ilgesys ir liūdesys persekiojo kasdien. Kažko trūko, jautė, kad kažkas turi įvykti ar keistis. Jautėsi beviltiškai vieniša. Dienų giedra su maloniu nerimu dildė laiką. Ir tyliais vakarais sieloje liūdesio pavidalu pabusdavo ilgesys. Sarai atrodė, kad laikas ir ilgesys keliauja drauge. Ir būtent jis pažadina nerimo pojūtį, o ne džiaugsmas. Jei būtum linksma, nebūtų laiko grįžti į save. Ir Sara laukė.

                                                                      6.

Sara žvelgė pro langą. Tolumoje regėjo lengvo vėjelio judinamas ežero bangeles. Vandenyje atsispindėjo pakrantėje augusių medžių lapų spindesys. Rodės, jis buvo inkrustuotas nepaprastu žaliu brangakmeniu. Ir tas virpuliuojantis vanduo virto vis platėjančiu dangaus apgaubtu skliautu. Žvilgsnį traukė nepaprasta begalinė platybė. Tas puošnus grožis buvo toks naujas, neįprastas, tarsi ištrūkęs iš laiko gniaužtų. Sara tik ir svajojo apie tokį šviesos nutviekstą gyvenimą ir žmogų, kurį tikrai kažkada sutiks. Ir tomis nepaprastomis akimirkomis ji pajusdavo, kad susitinka su tuo, kurio laukia. Ir tas ilgesingas laukimas pripildė jos greitai lekiančias dienas ypatingo žavesio ir gyvybės.

Trinktelėjusių durų garsas privertė atsisukti. Į kabinetą įžengė jauna mergina, laikydama rankoje kažkokius popierius. Paaiškinusi, kad nori keliauti tuo reklamuotu nauju maršrutu, ji paprašė ją įtraukti į organizuojamos grupės sąrašą. Sumišusi Sara žvelgė į atėjusiąją, jausdama nesuprantamą nerimą ir rūpestį. Toji kelionės grupė buvo sudaryta, joje jau nebebuvo laisvų vietų, tačiau ji turėjo teisę, kaip grupės vadovė, vieną keleivį priimti savo nuožiūra. Kadangi iš artimųjų niekas negalėjo važiuoti, nusprendė šią vietą skirti nepažįstamajai. Sutvarkiusi dokumentus, Sara įteikė jai kelionės bilietus.

Pati įniko dėlioti reikalingus raštus į dėklą, kurį turėjo pasiimti išvykdama kelionėn. Po to, nesuprantamos jėgos traukiama, išėjo iš kabineto ir pasuko netoli esančių senųjų miesto kapinių link.

Tas kapinaites ji gerai žinojo, nes, tik atvykus į Lietuvą, kartu su motina aplankė jas. „Čia palaidoti tavo artimieji“, - trumpai pasakė ji ir papasakojo žiaurią karo metų tragediją. Jų šeima, prasidėjus karui, buvo paniekinta ir pasmerkta, kaip ir daugelis tokių, kaip jie. Buvo atimtos visos žmogiškos teisės, prisiūtos geltonos žvaigždės, o galiausiai suvaryti į spygliuotomis vielomis aptvertą užtvarą. O po kurio laiko visi išvežti į netolimą mišką ir sušaudyti. Tik jie išliko gyvi, nes spėjo pasitraukti į kaimyninę šalį.

Ir dabar ji kartais aplanko tų nepažintų, bet buvusių artimų žmonių kapus. Jie tarsi ištiesia ranką per tolimą laiko sieną – išgirsta jų mintis, pajunta išgyventą skausmą, susitaikymą ir ramybę.

Žvelgdama į šalia kapo augančio medžio kamieną, paniro į tylumą. Jai rodės, kad mato lyg per blyškų rūką vyro siluetą, lėtai žengiantį tolyn, ežero link.

Grįžusi namo uždegė žvakę. Jos šviesa nugramzdino už lango esantį miestą į tamsą.

                                                                  7.

Goda ruošėsi kelionei. Džiaugėsi, kad pavyko prikalbinti kelionių vadovę. Norėjo ištrūkti iš įkyrėjusių gatvių, namų, žmonių.

Ji taip ilgai svajojo apie tą, kurį pamilo pamačiusi pirmą kartą. Gerai prisimena tą studentiškų atostogų žiemą, kai draugės įkalbėjo nueiti į vietinio instituto šokių salę praleisti vakaro. Sklido ilgesingi muzikos garsai, merginos viena po kitos jaunikaičių buvo pakviestos šokti, o ji sėdėjo ant kėdės ir dairėsi. Staiga pajuto įsmeigtas kažkieno akis ir išgirdo žodelį „galima?“. Atsisukusi išvydo jį – šviesiaplaukį mėlynakį, maloniai besišypsantį ir ištiesusį ranką. Nenorom pakilo ir nuėjo šokti. Susidūrus akims, pajuto ik tol nepatirtą jausmą.

Kluptelėjo, atsiprašė. Tą vakarą jie šoko dar kelis kartus, po to vaikinas pasisiūlė palydėti. Ėjo šnekučiuodamiesi apie viską ir nieką. Sužinojo tik tiek, kad jis taip pat studentas, tik mokosi kitame mieste.

Susitikinėjo, paskui susirašinėjo, o dar paskui kažkaip viskas nutrūko. Valstybiniai egzaminai, rūpesčiai dėl būsimo darbo, netikėtai užklupusi liga atitolino susitikimus.

Pradėjusi dirbti, kelis kartus vėl nuėjo į šokius, tačiau jis nepasirodė.

Tačiau Goda neabejojo: tas, kuris turi ateiti, kas jis bebūtų, vis tiek ateis...

Parimusi prie praverto lango, mergina žvelgė į tykų, žvilgantį mirksinčiomis žvaigždėmis, amžinąjį dangų.

                                                                     8.

Ankstyvą rytą miesto traukinių stoties perone būrelis keleivių lūkuriavo traukinio. Goda, užsimetusi kuprinę ant pečių, stovėjo atokiau ir žvalgėsi aplink. Ją ypatingai veikė tas nepaprastas  oras, laukimas dar nepatirto ir nematyto. Suvirpėdavo bėgiai, paskui pasigirsdavo garvežio ūkčiojimai, tada įlėkdavo traukinys, žvangėdamas ir krūpčiodamas. Kelioms minutėms stabtelėjęs jis išmesdavo būrį atvykėlių, kitus priglobdavo ir vėl nudundėdavo pirmyn skubančio laiko keliu.

Kai informatorė pranešė apie jų traukinio atvykimą, būrelis sujudo, pritilo kalbos. Visi pasisuko atlekiančio traukinio pusėn. Sara, tempdama nedidelį lagaminėlį, priėjo prie Godos ir pakvietė prisijungti prie grupės.

Sara ir Goda pakliuvo į tą pačią kupe. Išgėrusios kvapnios arbatos įsikalbėjo apie tėvus, mokslus, darbus. Nepastebimai sutemo. Pro šalį lėkė miestų, miestelių, kaimų, miškų, upių, tiltų vaizdai. Su nedideliais stabtelėjimais, durų trinksėjimais ir džiugiu laukimu jos artėjo prie kelionės tikslo.

Ankstyvas rytas pasitiko skaisčia saule ir nenusakomais kvapais – sodriais, nepažįstamais, bet jaukiais. Iššokę iš vagono bendrakeleiviai dairėsi į tolumoje boluojančių kalnų viršūnes, į pro atviras stoties duris būriais plūstančius žmones. Sara giliai įkvėpė nepažįstamo gyvenimo aromato ir su grupe patraukė viešbučio link.

Sėkmingai susitvarkiusios formalumus, merginos išsiruošė į miestą. Išeinant iš viešbučio, tarsi kažkieno palytėta, Goda grįžtelėjo atgal. Lyg šmėstelėjo pažįstamas siluetas, bet ir vėl pradingo skubančiųjų minioje.

Visą dieną praleido to didelio judraus, gyvo miesto gatvėse, aikštėse, muziejuose. Grįžus į viešbutį, prie lifto lūkuriavo būrelis jaunuolių.

- Sveika, Goda!- staiga išgirdo pažįstamą balsą. Dar neatsisukusi suprato, kad tai jos išsvajotasis draugas. Mergina suvirpėjo, ją pervėrė esmo žaibas.

Akimirką sumišusi tylėjo, paskui pristatė Sarą. Toji skubiai įlipo į atsivėrusias lifto duris. Godą sulaikęs draugas pakvietė kavos.

Kurį laiką abu tylėjo. Goda nežinojo, ką sakyti, ko klausti. Viskas taip netikėta.

O jis ėmė kalbėti. Džiaugėsi jų netikėtu susitikimu, pasakojo, jog atvyko kelioms dienoms atsigauti po neseniai įvykusių skyrybų, dar kažką. Goda gerai nesuprato, apie ką jis kalba, įstrigo tik vienas žodis – skyrybos. Juk prieš kelis metus jis taip gražiai kalbėjo apie jų būsimą bendrą gyvenimą, namus, kuriuos drauge sukurs. Ūžtelėjo šalta skausmo banga, sustingo veidas, akyse atsirado nuostaba. Jautėsi taip, tarsi peilis būtų įsmigęs širdin.

Už kavinukės lango vilnyjo švelni prieblanda. Diena dar neskubėjo pasiduoti nakčiai, viską apliejo blyškia šviesa. Rodės, šviesa trumpam sustabdė laiką, leisdama pajusti akimirkos laikinumą. Goda lengvai pakilo, pasiteisinusi patirtu nuovargiu, ir nuskubėjo į savo kambarį.

Ekskursijose po nepažįstamą kraštą Goda klaidžiojo tai su Sara, tai su kitais bendrakeleiviais. Nauji įspūdžiai padėjo primiršti patirtą. Tikėjimas, kad įvyko stebuklas žadino Godos sielos galias, o aplankiusios tylos akimirkos atskleidė žodžius, nuo kurių išnyko neviltis ir vienatvė.

Namo grįžo tarsi atgijusi ir atradusi tiesą pati savyje.

                                                                     9.

Grįžusią iš kelionės Sarą pasitiko liūdnas motinos veidas. Sunkiai sergantis tėvas gulėjo ligoninėje, visi namų rūpesčiai užgulė jos pečius.

Kelionė, kurioje susipažino su Goda ir jos buvusiu vaikinu, pakeitė Saros gyvenimą. Ji vis prisimindavo tą dieną, kai susitiko, tas trumpas pokalbis, lengvas rankos paspaudimas tarsi atvėrė nepaprastą šviesą. Kai jis atėjo pas ją be jokių jos pastangų, nesipriešino. Su Goda apie tai nesikalbėjo, o ir nebuvo jos tokios artimos, kad atvertų savo jausmus.

Tėvo sveikata blogėjo. Nepadėjo nei brangūs vaistai, nei gydytojų patarimai. Jis gulėjo ir žiūrėjo į lubas. Dažnai pasikviesdavo Sarą, kažką mėgindavo pasakyti. Sara stengėsi suvokti jo neaiškiai tariamus žodžius, tačiau taip ir nesugebėjo jų suprasti.

Vieną vakarą, kai ji su tėvu buvo dviese, šiaip taip jai ištarė: „Paklausk mamos apie karą“. Ir nusilpęs nutilo. Tą pačią naktį iškeliavo amžinybėn.

Sustingusi Sara žiūrėjo į žemės kauburėlį, nuklotą gėlėmis. Išėjo jos tėvas, buvęs atrama ir paguoda. Namai ištuštėjo. Motina vis dažniau užsidarydavo savo kambaryje. O ją apgaubė tylioji liūdesio paukštė. Ir prablaškydavo tik jo telefono skambučiai ir ilgi pokalbiai. O kartais, nesulaukusi skambučio, kai liūdesys tapdavo nepakeliamas, surinkdavo jo telefono numerį ir laukdavo. Stodavo tyla, kuri, rodės, trukdavo amžinybę. Ir kai išgirsdavo jo balsą, padėdavo ragelį. Ir tas geliantis vienišumas kuriam laikui atsitraukdavo. Kartais Sara klausdavo motinos, ką tėvas norėjo jai pasakyti, bet, matydama jos skausmą ir neviltį, nutildavo. O ji vis kartojo, kad dar ne laikas. Kada ir koks tas laikas, Sara nesuprato.

Vieną dieną pravėrusi duris Sara išvydo jį, stovintį su lagaminu. Jie žvelgė vienas į kitą ir negalėjo nei pajudėti, nei ištarti bent žodelį. Ji žiūrėjo į jį, ir ta tyla atrodė rėkianti, sklidina energijos. Sukrėtimas tarsi apšvietė ją, ir ji aiškiai kaip niekad išvydo jį kaip žmogų, kurį visada pažinojo, kurio taip laukė. Visi žodžiai išgaravo, viskas susiliejo, o paskui staiga įgavo itin ryškias formas. Ji pajuto beribį džiaugsmą, daug stipresnį už bet kokius žodžius. Jos neramios mintys nurimo, užliejo ramybė. Ir tas džiaugsmas buvo tarsi tiltas per erdvę, skiriančią juos. Jis užplūdo nenumaldoma srove ir jį. Abu ėmė šypsotis. Tada, metęs lagaminą, jis apkabino ją ir tvirtai prispaudė prie plakančios širdies. Išnyko pasaulis, išnyko skausmas, neviltis.

Dabar jie buvo dviese. Dviejų gyvenimas tapo vienu gyvenimu.

                                                                  10.

Goda ruošėsi išvykai į pionierių stovyklą. Vasaromis dauguma vaikų buvo siunčiami atostogauti į tokias poilsiavietes. Ir tėvams buvo ramiau, nes vaikai buvo užimti sportu, žaidimais, maudynėmis ežere. Netoli miesto įrengta stovyklavietė buvo tvarkinga ir patogi. Gal vaikus slėgė beveik kariška drausmė – rikiuotės, raportai, griežtai nustatyta dienotvarkė, bet vadovams tas darbas patikdavo, nes, nuaidėjus paskutiniams gana ankstyviems vakaro trimitams, vaikai eidavo miegoti, o vadovai galėdavo veikti ką norėjo. Godai patiko tvarka, ritmas, vaikų klusnumas, na ir, žinoma, graži gamta – nedidelis ežeras, apsuptas tamsaus paslaptingo miško, smėlėti paplūdimiai, valtys pasiplaukiojimui, naktiniai laužai ir pokalbiai prie jų su kolegomis.

Tais ilgais šviesiais vakarais Goda nuklysdavo į nedidelę giraitę, esančią prie pat ežero kranto. Čia buvo mažutėlė smėlio juosta, iš vienos pusės apsupta medžių, iš kitos – vandens. Ją jaudino tie tamsialapiai vešlūs medžiai, į krantą pliuškenančių bangelių šneka, sidabriniu rūku padengtas nuskubančių ežero bangelių žvilgesys.

Ji jautė lėtai artėjantį vakarą. Tilo garsai, blanko saulė, tik garsiai plakė jos nerami širdis. Rodės, ji bėga, lekia kažkur, stengdamasi pralenkti saulėlydį. Norėjo ką nors jausti, bet jausmai dingo, liko tik nesuprantamas skausmas, kuris palengva slėpėsi kažkuriame širdies kamputyje ir tūnojo susigūžęs, užleisdamas vietą tuštumai.

Aprimusi pasuko savo namo, kur dabar laikinai gyveno su vaikais, link. Buvo tylu. Staiga pasigirdo keiksmai ir iš didžiojo tako išslinko keli ginkluoti milicininkai, lydimi pabalusio stovyklos viršininko. Visi skubiai nužingsniavo pastato, kuriame buvo apsistojusi Goda, link. Paskubėjo ir Goda. Įėję į kambarį peržvelgė išrikiuotas lovas. Vaikai miegojo. Neradę, ko jiems reikėjo, pakilo laiptais į antrąjį aukštą. Čia iš prie lango esančių lovų grubiai prikėlė dvi sesutes, neseniai atvykusias iš gretimo rajono. Išsigandusios dvylikametės dvynės skubiai susidėjo, kaip joms buvo liepta, į maišelį rūbelius, ir jos, apsirengusios tik ilgais drobiniais naktiniais marškiniais, buvo išstumtos pro duris. Išbudusios kitos mergaitės išsigandusios dairėsi ir klausinėjo, kas čia vyksta. Stovyklos viršininko nutildytos vėl sugulė, girdėjosi tik slopinamas šniurkščiojimas ir šnabždesys. Praeidamas pro Godą, viršininkas tik mestelėjo: „Priešės“. Ir išlėkė paskui išeinančius.

Godai gyvenimas staiga parodė aštrius nagus. Apėmė siaubas dėl rytdienos. Jai pasirodė, kad viskas, kas gražu, kas žmogui teikia džiaugsmą ir laimę, šią akimirką dingo, atsidūrė kažkur tarsi už jos. Sugrudusi ji stengėsi iš šiandienos peršokti į rytojų. „Koks jis bus? Kas jos laukia?“ – klausė  savęs ir ieškojo ten, kur jos nėra, bet žino, kad neišvengiamai bus. Taip norisi patekti į savo ateitį anksčiau laiko. Žvelgė į ją susimąsčiusi ir įžengė į tuštumą. Suvokė, kad vienintelis būdas prisijaukinti šį gyvenimą yra sukurti save iš naujo.

Ir Goda patraukė į savo švytinčią girios katedrą.

                                                                  11.

Šiandien Godos pirmoji darbo diena miesto laikraščio redakcijoje. Redaktorius pristatė ją bendradarbiams. Kabinetas – antrajame aukšte. Tapti žurnaliste buvo jos svajonė. Rašydavo straipsnelius ir anksčiau, tačiau darbas mokykloje nualindavo ir išsekindavo, vos spėjo suktis, kaip ta voverė ratu: nuo skambučio iki skambučio, nuo ryto iki vakaro. Tik vasaros atostogos padėdavo atgauti jėgas. Tad kai pasiūlė ateiti dirbti į redakciją, daug nemąstydama pasuko nauju keliu.

Jau pirmąją dieną sužinojo ne tik kokiomis temomis turės rašyti, bet ir su kuo viską derinti. Bendradarbis, sėdintis prieš jos stalą, dažnai kažkur išnykdavo, o grįžęs ilgai braukydavo rankraščius. Palengva įsisuko į darbus ir Goda. Dažnai lankydavosi vietiniame valdžios pastate, kur visada būdavo nurodoma, apie ką galima rašyti, o ko ne, pasirinktas herojus straipsniui tinka, ar turi kokių valdžiai nepatinkančių faktų. Nežiūrint į nustatytus rėmus, darbas Godai patiko. Pradėjo rašyti ne tik straipsnius, bet ir prozą, ėmė svajoti apie knygą.

Mama dirbo fabrike, grįždavo pavargusi. Jau sukūrę šeimas broliai gyveno skirtinguose miestuose, su jais matydavosi retai, tik telefonu kartkartėm pasišnekėdavo. Mama dažnai bardavosi, buvo griežta ir reikli. O Godai taip trūko motinos švelnumo. Norėjosi prisiglausti, pakalbėti, pasiguosti. Tačiau to nebuvo ir, iš prigimties jautriai mergaitei, tai buvo kančia. Nesulaukusi švelnumo, ir pati negalėjo jo parodyti. Tarp jų nebuvo to gilaus vidinio motinos ir vaiko ryšio. Šią spragą šiek tiek kompensavo tėvas – jautrus, sąmojingas, rūpestingas žmogus. Ji visada tardavosi su juo, paklusdavo jo patarimams, bet ir kažkiek varžydavosi, nes tėvas, užsiėmęs darbais, sugrįždavo vėlai, o dažną savaitgalį praleisdavo su draugais žvejyboje. Goda jautėsi vieniša, nerandanti savo vietos, niekur nepritampanti.

Darbas redakcijoje tarsi atgaivindavo. Čia ateidavo daug žmonių tartis įvairiais klausimais, savo kūrybą atnešdavo literatai. Tą dieną ji baigė rašyti straipsnį apie darbo spartuolį, kai į kabinetą įžengė energingas stamboko pailgo veido su dailia garbana ant kaktos jaunuolis. Šypsodamasis prisistatė – poetas Rytis. Papasakojo apie save – sugrįžo baigęs mokslus iš sostinės, pradeda dirbti, o kadangi rašo eiles, atnešė paskaityti jai, ruošiančiai literatūrinius puslapius. Goda atidžiai žvelgė į atėjusįjį. Malonių akių ir ypač šilta jauki šypsena. Padvelkė jaukumu, gerumu. O Rytis vis kalbėjo ir kalbėjo – apie darbą, draugus, keliones. Padeklamavo keletą savo eilėraščių. Nutilęs stebėjo kurį laiką Godą, po to pakvietė į netoliese esančią kavinukę.

Taip prasidėjo jų keista draugystė. Tai jis kasdien atlėkdavo pasitikti jos, baigusios darbą, ir jie eidavo pasivaikščioti į parką, tai dingdavo ilgam laikui. Jai patiko jo atidumas, švelnumas, bet baugino kažkoks lengvabūdiškumas. Goda bijojo savo minčių, atminimų, jausmų, kurie nuplukdydavo į stingdantį nepakeliamo suvokimo gniaužtą. Žinojo, kad jos anų dienų draugas, svajotasis ir lauktas, gyvena su buvusia kelionės bendražyge Sara. Ji nebegali gyventi laukimu ir rytdiena. Gal gyvenimas nusprendė, kad ji jau pakankamai nuskriausta, ir jis siunčia jai jos sielos draugą?

Kai vieną vakarą ji, grįžusi iš teatro, rado namuose sėdintį Rytį ir šnekantį su mama, suprato, kad tai atėjo. Susėdę ant suoliuko prie namo jie tylėjo. Rodės, tyras vakaro oras dainavo. Sieloje švytėjo balta šviesa, o laikas išsiliejo iš savęs. Goda žiūrėjo į švelnų miglotą mėnulį ir jautėsi tokia rami, tyli, tarsi nematoma. Prigludusi prie Ryčio, ji ką tik pažadėjo jam savo gyvenimą. Tai jai patiko, ir ji puoselėjo tą išsvajotą jausmą.

                                                                  12.

Vieną sekmadienį motina pranešė, kad laukia svečių ir paprašė Godos niekur neiti. „Kalbėsimės“, - teištarė ir išėjo ruošti kavą.

Į kambarį įėjo dviese – pagyvenusi tvarkingai apsirengusi moteriškė ir žilabarzdis kostiumuotas vyriškis. Pastarojo žvitrios tamsios akys įsmigo į Godos veidą ir ilgai tyrinėjo.

Goda, sumišusi nuo tokio įdėmaus žvilgsnio, pažvelgė į motiną, paskui – į tėvą, norėdama suprasti, kas čia vyksta. Tėvai tylėjo. Atėjusioji išsiėmė iš rankinuko pluoštelį nuotraukų. Padėjusi jas ant stalo, atsisuko į Godą ir ištarė: „Tai tu ir tavo gimdytojai“.

Kambaryje pakibo sunki tyla.

Paėmusi tas kelias nedideles nuotraukas, Goda pamatė jose du jaunus žmones, kurių vienas ant rankų laikė suvystytą kūdikį. Įsižiūrėjo į jaunuolių veidus. Tai buvo ne jos tėvai, dabar sėdintys prieš ją. Nieko nesuprasdama atsisuko į juos. Kurį laiką visi tylėjo. Paskui prabilo mama. Ji pasakė, jog tikrai jie jos tikrieji tėvai. Viskas įvyko per karą. Šalį okupavus vieniems grobikams, juos išvijo atlėkę kiti, pradėję naikinti žmones, paženklintus geltona žvaigžde. Vieną tamsią vasaros naktį į jų namus pasibeldė vyriškis, vedinas jaunute moterimi su kūdikiu ant rankų. Jis prašė paslėpti jas. Motina puikiai suprato virpančią moterį su kūdikiu, nes vos prieš kelias savaites buvo pagimdžiusi dukrą. Skubiai nuvedė viešnią į mažą kambarėlį ir išlydėjo paslaptingąjį svečią. Išaiškėjo, kad atvykusios moters kūdikis – dukrytė – tokio pat amžiaus, kelių savaičių. Pamaitintos mažylės buvo suguldytos lopšyje, o moteris slėpėsi tame pat kambarėlyje po lova. Po kelių dienų vidun įsiveržė keli vokiečių karininkai, klausdami ar neslepia iš geto pabėgusios žydės su kūdikiu. Motina, paaiškino, kad tokių žmonių nežino ir nematė. Kai kariškis pasuko į mažąjį kambarėlį, ji pasakė, kad tik ką pamaitino savo kūdikį ir užmigdė. Bet vokietis vis vien pravėrė duris. Išvydęs prie krosnies džiūstančius vystyklus, o ant lovos ramiai miegančią mergytę (kita gulėjo užklota lovoje), tykiai uždarė duris ir, įspėjęs, jei pastebės kur bėglę, nedelsiant pranešti, išėjo.

Po kelių dienų naktį vėl pasigirdo beldimas į langą. Atvykėlė čiupo vieną iš dviejų šalia viena kitos miegojusių mažylių, ir skubiai išbėgo į kiemą. Motina palydėjo ją iki prie vartelių stovėjusio  vežimo, prikrauto šieno. Atvykėlis skubiai pakėlė šieno krūvą ir paguldė ant paruoštos antklodės moterį su kūdikiu, greitai apklojo šienu, padėkojo motinai ir vežimas nudardėjo tamsios nakties keliais. Tik ankstyvą rytą pravirkus kūdikiui, motina pamatė, kad atvykėlė išsivežė jos dukrą.

Atėjusioji (o tai buvo Godos teta) papasakojo, kad tą naktį jie važiavo į netoliese esantį kaimą, ten slapstėsi kurį laiką, paskui jos tėvas, pabėgęs iš geto, prisijungė prie jų ir kartu su besitraukiančia sovietine armija atsidūrė Rusijos gilumoje. Ten ir pragyveno karo, pokario baisumus. Sužinoję apie savo artimųjų, giminaičių likimą, dėkojo Dievui, kad pavyko išsigelbėti. Augino mergaitę kaip savo dukrą. Aprimus laikams, grįžo į Lietuvą ir ilgai ieškojo savo išgelbėtojų. Surado ir stebėjo savo dukrą, tačiau ilgai nedrįso apie tai kalbėti. Dabar atėjo laikas, sakė jie, nes Godos motina sunkiai serga, o tėvas neseniai mirė, taip ir neapkabinęs tikrosios dukters.

Kambarį apgaubė sunki tyla. Goda užsidengė rankomis veidą ir linguodama stengėsi suvokti, kas čia vyksta. Ją užgriuvo tamsa, lendanti iš visų pusių, grūmodama ir kartu glostydama. Ji stengėsi neprarasti sveiko proto. Tiek metų ji stovėjo šalia savęs, stebėjo save iš šono, stengėsi suvokti ir priimti save tokią, kokia tapo, nors jausdavosi tarsi uždaryta narvelyje būtybė, kurią reikia pažinti, kartais padėti, gailėtis. O dabar užgriuvusi sumaištis prapliupo tuštuma, vienatve ir klaikia paslapties kančia. Ji nežinojo, kaip dabar reikės gyventi toliau ir ką daryti. Bet prabilusi jos griežtoji mama pasakė, kad Goda – jų duktė, nors išvaizda ir nepanaši į juos. Ji – jų vaikas, čia jos tikrieji namai, nes mažylė augo šiuose namuose ir visada buvo jų mylima dukra. Goda, girdėdama tuos žodžius, suprato, kad gyvenimas yra kur kas daugiau, negu dabarties akimirkos šiame matomame pasaulyje. Yra daugybė netikėtų, o gal ir likimo skirtų gyvenimo vingių, kuriuos turi išgyventi, pereiti daugybę išminties kelių, kol pajėgsi sukaupti galios gyventi, pažinti save ir peržengti užkluptą neviltį ir skausmą.

                                                                  13.

Stabtelėdama ties kiekvienu kvėptelėjimu, lėtindama žingsnį, giliai įkvėpdama ir iškvėpdama, kol nurimo smarkus širdies plakimas, Goda ėjo į tuos namus.

Švytintis dangus skleidė mirgančią šviesą, kuri skverbėsi iki pat sielos, kur buvo užgimęs ilgesys ir nepaprastas noras išvysti tą, kuri tiek kentėjo, tiek ilgėjosi ir tiek laukė. Goda suvokė, kad savo ląstelėse nešiojasi savo senosios žemės istoriją, jos išmintį ir įsišaknijusį liūdesį. Jos tauta, ilgus metus ieškojusi pažadėtosios žemės, savo širdyse sukaupė tiek liūdesio, kad niekam niekad jokia jėga jo nepavyks išrauti. Nebent raminančios ašaros, šiltos ir tyros, apmaldytų širdies sopulį.

Ji atėjo pas savo artimuosius. Jautė, koks bus sunkus tas pirmasis susitikimas. Kai prasivėrė durys ir pasirodė jose stovinčios moters siluetas, Goda sustingo. Prieš ją stovėjo Sara. Ji įdėmiai žvelgė į ją ir tylėjo. Ši akimirka buvo ilga kaip amžinybė. Laikas, suvokė Goda, toks priešas, kurio kantrybės neįmanoma išsekinti. Ji išvydo vienatve alsuojančią sielą. Tą varganą, vienišą mergytę, gelbėtą nuo baisios mirties, sušildytą ir mylėtą, likimo per klaidą paskirtą visiškai kitokiam pasauliui. Jos stovėjo viena prieš kitą – du skirtingi pasauliai, likimo stumtelėti į atgimimą.

Priėjusi prie lovoje gulinčios moters, Goda išvydo skausmo paženklintą veidą. Ji atrodė sutrikusi, apgaubta ilgesio ir kančios. Bet tai buvo moteris, ištvėrusi skausmą, primestą negailestingos lemties, ir nugalėjusi ją. Godai rodės, kad ji plaukia tuo skaidriu dangumi, atitrūkusi nuo praeities ir ateities. Į jos užduotus klausimus moteris atsakė trumpai.

Goda žinojo, kad nereikia liesti to, kas jau praeityje. Ji vartė senas nuotraukas, kurios jai nieko nesakė, o tik stabdė gyvenimą, pertraukė dabartinę jo eigą, viską naikino. Širdį užplūdo nepelnytas skausmas. Ji negalėjo sugrąžinti praeities ir pakeisti jai skirto likimo. Ji jau pasmerkta gyventi jai primestą gyvenimą, turi savus vaikystės, jaunystės prisiminimus ir jį, savąjį poetą, taip netikėtai atsiųstą likimo.

                                                                    14.

Sara ilgai kalbėjosi su savo motina. Ta, kuri ją užaugino. Ji tvirtai nusprendė: jos mama – ta, kuri užaugino. Ji nieko nekaltino ir nieko neteisino. Tik stengėsi susitelkti, kad galėtų išlikti pasaulyje, kuris tapo nesuprantamas. Sara suvokė, kad šiuo metu vienintelis būdas prisijaukinti tą pasaulį, kurio nesupranti, yra padaryti ką nors visiškai kitaip, sukurti save iš naujo. Vaikystės svajonių pasaulis buvo jos pasaulis. To ji negalėjo nei pamiršti, nei išsižadėti. Ją kerėjo visi vaikystės prisiminimai, kiekvienas tų namų kampelis, kiekvienas prisiminimų šešėlis. Mylėjo tuos namus, tuos tėvus, kurie augino ją rūpestingai ir su didele meile. Ji kiekvieną vaikystės akimirką pavertė gyvu prisiminimu, kurie buvo apšlakstyti sielos žaizdų ašaromis, tuos namus apsupo švelnia meilės aureole ir paslėpė giliai savo širdyje.

Sara nusprendė gyventi savo gyvenimą, tokį, koks nutiks ir kokį jai paruošė likimas. Ji tikėjo, kad bus laiminga, nes šalia buvo žmogus, kurio ji laukė ir kurį pamilo. Ji pasiryžo gyventi kasdien jausdama save, tikėjo, kad laimė lydės ją per visą jai skirtąjį gyvenimą.

Sara ruošėsi kelionei. Pažadėjo motinai nedelsdama pranešti, kai tik įsikurs toje tolimoje šalyje. Jai buvo ramu, nes su ja buvo jos brangiausias žmogus. Sara neskubėjo. Ramiai nusiteikusi ji svajojo apie laukiantį neišmatuojamai ilgą gyvenimą ir statė oro pilis, džiūgavo būsimos ateities vizija. Visa tai alsavo linksmumu ir amžinumu, nes jos siela gyveno svajų pasaulyje. Kažkur širdies gilumoje kirbėjo žinojimas – slapta abejonė, kad visa, kas buvo, yra ir kas nutiks, jau nulemta nepakeičiamo likimo.

Tą paskutinę dieną ji peržvelgė savuosius namus, palietė daiktus, tapusius jos gyvenimo dalimi, atsisveikino su pasveikusia motina ir išvyko, išsiveždama savo balsą, jausmus, savo ilgesį ir skausmą, palikdama tik praeities tylą.

*
Po kelių dienų iš suskambėjusio telefono motina sužinojo, kad lėktuvas, kuriuo skrido Sara su savo vyru, buvo susprogdintas teroristų. Visi keleiviai žuvo.

                                                                                                            VARPAI-2017 (37)