Žingsnių dar nėra, dar tyla

Aviliai

Pakvipę vasaros sodriu aromatu,
Pagelto bičių aviliai prie sodo,
Pilni tylaus dūzgimo ir vienodo.
Menu mergautinę mamos komodą,
Atidarytą rudenio metu.
Ji išmatuojama vienu matu,
Kaip bičių rūpesčiai – ratelio dūzgimu,
Per staklių nytis siūlų bėgimu. –
Už tai ir bičių avilius
Aš saugau ir ginu. –
Ir visada lyg viena pasaka atrodo:
Tie aviliai gelsvi prie sodo
Ir raštai kraitinės komodos.

Skola

Šaltą vandenį gėriau ir gėriau
Iš visų mūsų žemės šaltinių.
Ir rinkau visų rudenių gėrį,
Valgiau duoną rugių pirmutinių.
Pasiskolinau juoką iš vėjo
Ir dainas nuskambėjusių chorų.
Dar lig šiolei man nieks negailėjo
Nei šviesos, nei siekimų, nei oro...
O šiandieną prie vartų sustoju,
Prie obels lyg žieduotos svajonės...
Kaip grąžinti gyvenimui skolą
Jei kasdien jis daugiau dovanoja?...

Prie Lėvens

Čia aš sava.
Kasdien gimtasis smėlio takas
Vis kviečia prie Lėvens. –
Dalgius pjovėjai plaka,
Vandens lelijų drėgnas kvapas
Ligi rudens.
Čia aš sava.

Nors krenta klevo lapas,
Pavasariai į širdį beldžia...
Kasdien gimtasis smėlio takas
Ir tėvo kapas
Prie Lėvens
Kaltes atleidžia...
Nes aš sava.

***
Po šitiek metų sugrįžai
Į mano amžiną laukimą.
Ir valandų naujų lašai
Draugystės dainą sugrąžino.
Po šitiek metų prie Kupos
Ieva vėl baltaplaukė žydi.
Aš vėl jaunystėje supuos,
Nuo tavo žvilgsnio pasiklydus.
Nutols vėl žingsniai, kaip tada
Nutolo meilė, išdavimas...
Tik niekad nelaikyk klaida
Tu mano amžino laukimo.

Kalvio meilė

Prikaliau juodbėriui pasagą,
Išplėšęs iš savo širdies pavydo vinį. –
Jau suderėjo pasogą...
Ir veža jaunosios kraitį
Mano pakaustytais ratais.
Per širdį dundėjimas aidi...
Per širdį – priekalą – pliekia
Raudoną įkaitusią geležį.
Per rudenio lauką, per giedrą
Rieda vienintelė ašara
Kalvio, prikalusio juodbėriui pasagą.

***

Ateik, kai aš nelauksiu ir kai lauksiu,
Laukais, pilnais voratinklių ir saulės,
Gelmėn tavo sielos įausiu,
Ir savo vardą, ir svajonių giją jauną.
Man reikalingas tavo tylus balsas.
Argi pamirštamos rudens kaitriausios dienos?
Neužmirštuolių akys, svaigus valsas,
Tava viltim sumirkusios blakstienos.
Ateik, kai aš nelauksiu ir kai lauksiu,
Sodrių minčių paberki man į glėbį.
Čia viskas taip blausu ir nieko rusvo...
Einu tolyn... Sustoti aš bejėgė...
Prisiminimai klaidžioja ir bėga.
Yra juk teisė žmogiška – mylėti.
Su ja einu gyvent, kovot, tylėti...

Gėlėta suknelė

Pirmajai mokytojai Aldonai Čiurlytei

Aš einu...
O pasaulis spalvų
Įvairiausių pribėrė
Į glėbį.
Tarp palečių tamsių
Ir blausių
Švyti tavo suknelė
Gėlėta.

Ją mačiau, kai mažyte ranka
Pirmą raidę vedžiojau
Nedrąsiai.
Neišblėsta pirmoji diena
Paslaptingoj, šviesioj
Mano
Klasėj.

Daug išmokau
Nuo pirmo skiemens
Kaip gyventi: ko nekęst,
Ką mylėti.
Atminimų širdy –
Prie Lėvens,
Saugau Tavo suknelę
Gėlėtą.

***

Pasiilgau to pilkšvo takelio
Ir žilvičių – senųjų draugų.
Būtų gera priglust lyg lašeliui
Prie žalsvų, iškarpytų delnų.

Pilkus rūpesčius šakos sugertų –
Gal širdy subanguotų daina?
Atsisėdus į ošiančią kertę
Lyg lopšy pasijusčiau sava.

Juk kadaise šakomis žilvičio
Skrido vaiko sūpuoklių garsai.
Ir gležnutė vaikystė iš šičia
Išplasnojo lyg paukštė drąsiai.

Pasiilgau aš šito takelio,
Iš žilvičių – senųjų draugų.
Vis ieškojau aš tolimo kelio,
Bet dabar į save sugrįžtu.

Septyniasdešimtoji šventė

Tėvui

Pavasariais pražysta sodo vyšnios
Ir obelys žiedų vainikais puošias.
Ateina dienos... Ir išeina tartum viešnios,
Ar būtų skurdžios jos, ar puošnios.

Bet jos į veidą tavąjį įrašė
Laukų žalumą, juodos duonos kainą,
Armonikos dainas – tą džiaugsmo lašą –
Skambėjusias jaunystėje per kaimą.

Vėlyvą vakarą ramiai stovėjai
Lyg sargas prie beaugančios obels,
Mažas šakas siūbavo, blaškė vėjai,
Ir dienos nešė prie artėjančio rudens.

Pavasarių septyniasdešimt atskaičiavo
Žilvitis žalias skleisdamas lapus.
Visi jie slepiasi delnuose tavo
Ir širdyje – lyg krištolas trapus.

Tegu šios šventės didelės minutės
Sustoja – kad galėčiau padėkot –
Už žiedus obelų, už jautrų rūpestį,
Už šilumą namų, už kąsnį sotų.

Tegu gimtadienis jazminais žydi
Ir vėjas žaidžia šakose tyliai,
Te bitės grįš iš tolimojo skrydžio
Ir vėl medaus pilni bus aviliai.

Mamai

Vakarais vis vijai siūlus savo,
Ratelyje špūlės bildėjo.
Visos dienos mano ir tavo
Lyg siūlai – vis sukos, riedėjo...

Audei vėliau baltas drobes,
Kiek jose paslapčių prisiglaudusių!
Myliu jas – tavo širdies lobį,
Mylimiausių rankų gaudesį.

Nežinau, ar aš kada mokėsiu
Širdį taip įausti į gyvenimą. –
Visais siūlais bėgsiu, skubėsiu
Aš į Tavo drobes, mama...

Diena

Nuo saulės pakilimo
Dieną pradedam
Ir nuo širdies pagreitinto
Plakimo, kai pabučiuojam
Duonos riekę,
Slenkstį peržengiam,
Kai pradedam savo darbe,
Kai rūpesty kitų save pamatom,
Kai pergalėj kitų
Pamirštame save,
Kai meilėje išaugam
Iš praėjusios dienos,
O neviltyj prakeikiam ją...
O kiek dienų nepradėtų paliekam,
Kai nepamatom
Saulės pakilimo.

Rytas

Lauktas ir nelauktas
Rytas su senu sunkvežimiu kelyje
Ir su rasotais kopūstais
Sunkvežimyje...
Lauktas ir nelauktas
Rytas su šiltu lietumi,
Su meilės pradžia
Ir pirmuoju laiško žodžiu,
Rytas su krintančiais lapais
Ir paskutiniu pasimatymu
Prie upės,
Rytas su manimi
Ir tavimi.
Rytas per visą gyvenimą.
Kol pasakysi –
Pavargau.

Ajerų valanda

Į ajerų šaknis – paklydimus.
Į ajerų šaknis, kad neiškiltų
Į paviršių – nuosėdas savas.
O ajerai iškels geltoną žiedą –
Ir vėl ramia viltim kvepės
Ir keps mergaitės sodžiuj
Šventą duoną... Prie ajerų
Tarsi prie meilės prisilies. –
Prie to tikėjimo, kad buvo
Valanda to pirmo, gryno
Ajerų kvepėjimo...
Kai buvo valanda,
Išnirus iš gelmės
Lyg ajero šaknis...
Kai buvo valanda
Prieš duonos pradėjimą
Ir padėjimą ajerų
Prie pat širdies...
Nuplaukim nuodėmes
Ir laužkim duonos riekę.
Per ajerų šaknis
Vėl valanda gyvenimą pasiekia
Ir prisijungia prie tavos dienos.

Ruduo per Raigardą, per Lietuvą

Ruduo per Raigardą. Ir pušys,
Atbėgusios iš Lietuvos kalvų ir lygumų
Čia pailsėti, kur ramu,
Čia pailsėti po audringų metų,
Liūčių ir paukščių netekimo mėnesio,
Lengvai alsuoja.
Tas smėlio rūkas, ta tyla.
Ir pušys gėrisi rimtim.
Suskamba muzika.
Spalvingas gaisras taip nuplieskia slėnį.
Ruduo spalvas ir muziką palieka
Po savęs, po paukščių netekimo mėnesio
Ir po kančios,
Sudužusios į būsimų varpų skambėjimą
Per Raigardą,
Per Lietuvą.

Per rugpjūtį

Per rugpjūtį dar ateisiu –
Iš rasoto vyšnių vyno
Ir iš savojo grįžimo
Per rugpjūtį...
Dar pabūsiu –
Tarp nendrynų žuvys miega
Savo paslaptis paslėpę
Žydrame
Vandenyje.
Dar pabūsiu,
Patylėsiu.

Neužpūskit žiburių.

Linų pirmadienis

Dabar žemė švari. Į upes jau
Nuplukdžiusi tingulio nuodėmes
Ir šešėlių dėmes... Dabar žemė
Drėgna ir šilta. Suarta vagomis,
Išakėta. Ir tikėti jau lengva pradžia,
Kai priglunda prie jos sėmenų
Ilgesys... Išsakys dabar žemė laukimo
Kerus, išdainuos dabar augusio lino dainas,
Kol mėnulio gelsva pilnatis
Naują nuodėmę žemei ir linui kuždės...
Pažadės dabar žemė stiprybę
Ir syvus gyvybės gaivios,
Kol mažytė šaknis
Į pirmadienį daigą išleis.
Ir išeis į pirmadienį lino želmuo,
Patikėjęs pradžios pažadais,
Patikėjęs pirmadienio saule,
Viliojančia tolti nuo žemės...
O žemė dainuos ir dainuos
Pirmadieniui lino dainas.

***

Maža zyle pabūsiu
Dar prie tavo lango,
Braškančio man svetimu šerkšnu...
Pačiam viduržiemy, kai laukiama
Ir saulės sugrįžimo mėnesio,
Ir sniego ištirpimo. Ant pečių
Pačiam viduržiemy, kai laukiama
Dar nusileisiu ir alsuosiu,
Prigludusi sušalusiais sparnais...
O gal galėsiu dar
Į tą pavasarį nunešt atodūsį
Ir girgždančių langinių skundą,
Kaip kadais...
Ir su posmu,
Ir su dainos sparnais.

***

Visą vasarą nelyja.
Drebulėle, tavo veidas
Apdulkėjo.
Tėvo žodis – kraujo puta.
Tėvo meilė – kraujo puta.
Tėvo kapas – kraujo puta.
Kraujo puta išdavystės nenuprausi.

Visą žiemą šaltas šerkšnas –
Drebulėle, tavo kasos
Nešukuotos, nesupintos.
Mamos žodis – žali spygliai.
Mamos meilė – žali spygliai.
Mamos kapas – žali spygliai.
Išdavystės eglės spygliais neapgaubsi.

Išdavystė nemažėja.
Išdavystė nedidėja.
Išdavystė susigūžus
Kraujo puta eglės medy.

Sūrūs dienoraščiai
Bronza nuo jūros į Rąžę.
Dienoraščiai upės sūrūs.
Purvas, aliejus rožių,
Neviltis ir keiksmažodžiai grumias.
Raukšlės ir šypsenos rungiasi.
Per Rąžę perbrenda dienos –
Nuvingiuoja gyvatės liežuviais.
Ant dekoruoto jos tilto
Atodūsiai ir pasimatymai.
Nuo jūros jūržolėmis dvelkia,
Žuvim ir žuvautojų prakaitu.
Bronza nuo jūros į Rąžę –
Ant nuvargusio kūno –
Saulėj nudegintos dėmės
Savo nuodėmėm srūva. –
Dienoraščiai sūrūs, sūrūs.

Baltoji miško rožė

Mykolui

Po šaknimis,
Po sutrūnijusiais kelmais,
Prie žemės prisiglaudusi –
Baltoji miško rožė.
Paslaptingumas – laimingųjų ženklas.
Tos rožės šaknys – laisvės ženklas.
Jos taip mitriai vyniojosi
Ir pynėsi tarp medžių.
Kovoj už meilę ir gyvybę,
Įrodę galią,
Krito ir įsmigo žemėn.
Iškilo tik baltoji miško rožė.
Surasi ir pakelsi ją –
Miškas suskambės.
Garbė ir laisvė –
Ženklas laimingųjų. –
Išdidūs miško briedžiai
Aukštai iškėlę jį
Nešioja.

***

Tarp dviejų tylos kapų
Žalių telefonų laidai skamba
Lietaus lašais ir ilgesio ašaromis.
Kvėpuoja vakaro šešėliai
Varnalėšų sėklomis ir kraujažolių
Virpesiu. Pamiršta pyktį
Dagiliai ir dilgėlės.
Viskas paprasta – laikas išeina.
Žalių telefonų laidai
Palydi žingsnius.

Raukšlės

Tarsi sielvarto ir džiaugsmo upės
Išvagojo tavo mielą veidą
Gilios raukšlės.
O šešėliuose užslėptas supras
Skausmo aidas, toldamas lėtai...
Tarsi sąžiningo ir darbštaus artojo
Išvarytos vagos – gilios raukšlės
Tavo dienų rūpesčius kartoja.
Jas išsaugojai nuo nuosėdų pilkų,
Nuo dulkių...

Broniaus Grigo atminimui

Granite susitelkus rimtis,
Ir šviesą granitas sugėrė.
Alsuoja krūtinė tvirta
Virš gimtojo miesto namų ir alėjų...
Neužmigo,
Granite neužmigo,
Granite nesustingo
Broniaus Grigo
Siekimai ir ryžtas.
Į gimtuosius Šiaulius
Šis vaikinas
Kas rytą sugrįžta.
Jo granitinis žodis įaugo
Į mokyklų lentas,
Į gamyklų sirenų gaudimą.
Granite susitelkus rimtis
Saugo šventą
To tolimo laiko
Prisiminimą.

***

Pro pušų mieguistą rimtį
Baltas sniego sapnas krinta.
Suledėję medžių mintys.
Glūdi mįslės neįmintos.
Nieko negaliu atminti,
Nei vardais naujais vadinti.
Baltas kelias nepramintas,
Žalios skolos negrąžintos...
- - - - - - - - - - - - - - - - -
- - - - - - - - - - - - - - - - -
Žemė vėlei ruošias gimti.

Prie ratelio

Jei už bernelio jaunojo jaunojo –
Verpsiu linelius kuo ploniau, kuo ploniau.
Lietuvių liaudies daina
Per rankas tie linai į ratelį,
Per širdį tos gijos į nytis,
Dievulėliau, kaip buvo gražu
Paglostyti drobę plonytę.
Ir taip per dienas, per naktis
Skambėjo daina ir ratelis –
„Kuo ploniau, kuo ploniau, kuo ploniau,
O jeigu už jauno bernelio?...“
O vėliau vėl žydėjo linai,
Vėl girgždėjo mestuvai prie klėties.
O vėliau, kai atėjo jisai,
Vėl rateliui neteko ilsėtis.
Per rankas tie linai į ratelį,
Per širdį tos gijos į nytis...
Ir taip per dienas, per naktis
Tiesės audeklas, sukos plonytis.

***

Nebežinosi,
Kur mane rasti.
Nesugalvosi,
Kaip mane šaukti.
Rasa išdžiūvo.
Brydė išnyko.
Brasta išseko.
Virš uogienojų uogos
Paraudo...
Nesužinosi,
Kas jas išskynė vasaros naktį,
Kai tu miegojai...
Brydė išnyko.
Nebesurasi, kur mano dienos
Rasom ištirpo.
Nebesuprasi,
Kur mano skausmas
Užkastas miršta.
Brasta išseko.
Nesugalvosi, kaip mane šaukti.
Nebežinosi, kur mane rasti.

Tyla

Dunkso juodi medžių kamienai,
Sukaupę laukimą pavasario ramų.
Nėra dar manęs, nėra žodžio nė vieno –
Tuščias ir tylus mūsų būsimas namas.
Vakaro vėsa saulėlydžius geria.
Į langus atvertus slenka laukimas.
Skrieja mintys į rytmečio žarą,
Prižadinti nori naują likimą.
Nėra dar manęs, nėra žodžio nė vieno.
Tik tylus rūkas virš pievų...
Žingsnių dar nėra,
Dar tyla.