Amžina diena

Suomija niekada nebuvo mano pamėgtų šalių sąraše. Niekada nebuvau pakvaišusi dėl šalčio, net jei ir sniego romantika kartais primena princesių pasakas. Pirmas įspūdis – į dangų besiremiančios eglės ir pro jas vingiuojantys keliai, kuriais kartas nuo karto nubėga briedis. Šen bei ten matosi nameliai, vienok žmonių nesimato. Manai ateinančioms dienoms – jaunimo centras, kur renkasi apylinkių jaunimas bei atvažiuoja organizuotos grupes daugiausiai iš užsienio.   

Jaunimo centras – tarytum oazė, sukurta mokytis, turiningai leisti laisvalaikį – kanojos, valtys, minigolfo aikštele, visos galimybės sportuoti, važinėtis dviračiais ir netgi pasimokyti šaudyti iš lanko. Kantrūs centro darbuotojai viska paaiškina ir - svarbiausia - užtikrina kiekvieno žmogaus saugumą.

Net jei saulė taip niekada ir nenusileidžia, čia taip pat sukurtos sąlygos kūrenti laužą, kur visi susirenka groti gitara bei kalbėtis iki paryčių, kurie ateina nepastebimai, nes taip ir nesupranti, kad niekada nesutems. Nebent užsuka pavienis žvejys, išsiruošęs i rytinę žvejybę.

Laplandija tokia apgaubta žavaus folkloro ir gilios etnokultūros šydu, – viskas turi istoriją, viskas turi prasmę, ir žmonės vis dar atsižvelgia į senas patarles, prietarus bei legendas, gerbia gamtą, ja rūpinasi bei tausoja.