DVI MANO MOTERYS

Esu du žmonės viename - dvi moterys, taikios mielos moterys -
kažkada beviltiškai  norėję būti mylimos,
bet dažniausiai pačios įsimylėdavę, deja  - nelaimingai,
kol vieną dieną sutiktasis atrodė tinkamas tapti nuosavu vyru ("nuosavu"?) -
matriarchaline nuosavybe, savu patinu, globėju, meilužiu,
bet abi mano dvasios gyventojos jau tada suprato,
vos po kelių bendro gyenimo dienų, suprato -
klaida padaryta...

Bet reikėjo, juk reikėjo kažkaip pateisinti savo naivumą, savus skubėjimus -
 apsimesti laiminga, tuo labiau - atrodė privalu  užčiaupti tuos,
kurie buvo nusistatę prieš mūs amžiną jungtį altorių pavenėje.

Tie, tarsi užkeikė tą  mūsų gyvenimėlį, kuris ir nebuvo laimingas -
abi  mano kūno ir dvasios gyventojos nebuvo laimingos,
jos tik tęsė laiką, tikėdamos  viskas, kažkas  keisis, bet to neįvyko.

Todėl tos dvi  pradėjo svajoti apie praeitį -
 toji, šiuolaikinė ponia ir ta, praeities dama -
abi apsijungę svajonėms  apie laikus, kai gyvenimas  buvo kitoks,
 įsivaizduodamos -  tik ten jos galėtų  būti Maruko fėjomis.

Ir čia jos sutapo, pirmą kartą sutapo -
pasirinkdamos praeitį, paneigdamos dabartį -
keisti - labai keisti taikos, susitaikymo ir savotiško išnykimo keliai.
Kas ir smerktų, net jei ir būtų už ką smerkti.
Dvi moterys, motinos, buvę meilės puotos, pasipuošusios linų drabužiais.
Jos tikros - gyvenančios Kaune, Niujorke, El Paso...

(NIUJORKAS)