Gyvenimo spalvos. I dalis

Pamenu mišką, žolę, samanas, džiūstantį šieną. Pamenu ežero bangeles ir žalią valtį. Pamenu, kaip mano sidabrinio atspalvio šuo voliodavosi mėlynai žalių smilgų apsupty. Jis jas laižydavo ir lėtai kramtydavo. Žalmargės karvės ir jaukus pavakario violetas. Balkšvas senelių keptas sūris ir rusva kakava. Juodos katės ir pasimetę šunys. Tamsesnio atspalvio kaimynų susišūkaliojimai – šiuolaikinio esameso atitikmuo.

Ir galiu tik šypsotis, nes tas gyvenimas, kur laikas buvo tikrai nuošidus – neskubantis ir netrypčiojantis, ramus ir tikras. Branginu tuos prisiminimus ir karts nuo karto vis dar bandau nustatyti savo vidinį laikrodį pagal tą laiko tėkmę. Ypač, kai saulė sukniumba į švelniai violetinius debesis, į rožinį horizontą.. Ypač, kai pagaliau suprantu, kad užaugti spalvotam pasauly nieko nereiškia, kai spalvos tampa kitokios..

Niekada nemaniau, kad užaugus tarp pašėlusiai daug spalvų vis dar įmanoma pabusti jaučiantis, kad nieko apie tai nesupranti.

Praleidau penkerius metus dailės mokykloj. Nuodugniai dėliojau atspalvius, šėšėlius ir pustonius. Žinojau, kad šešėlyje visada turi būti truputį daugiau mėlyno atspalvo, truputį daugiau tamsos, nei manei iš pat pradžių. Vasario šalčio apniurusiose klasėse teptuku liečiau visas įmanomas spalvas, nes juokingiausia – baltas guašas visada būdavo brangiausias ir pasibaigdavo greičiausiai.

Ir dabar – po tiek daug metų, po tiek daug pamestų akvarelių, paveikslų, teptukų ir drobių – jaučiuosi, kad nieko taip ir neišmokau apie spalvas.