kai krinta..

Dangus griūva. Dangus griūva, ir tik tada suprantu, kad aš nebesu katinėlis, bėgantis nuo įsivaizduojamos griūties. Laikas daro savo. Griūtis ir laikas. Aš tampu dalimi tos griūties. Aš tampu arčiau ir arčiau to, ko niekada nepažinau. Dalimi to, ko bijojau. Iki šiol to bijau.

Tiek daug istorijų – tikrų ir išgalvotų. Ir viskas tampa panašu – archetipai ir archipelagai. Atmerkiu akis ir laukiu. Svarstau, ar lubos irgi žiūri į mane taip pat atidžiai. Svarstau, ar kas nors kada nors mylėjo tiek daug netekties, neramybės ir tiek daug sudaužytų vazonėlių, tiek daug plunksnų iš suplėšytų pagalvių. Nes dulkės nusėda. Ir plunksnelės ramiai suranda užuovėją. Viskas tampa taip panašu į tylą. Ji apgaubia. Juk žmonės išmoksta gyventi net karo metu. Juk žmonės randa meilę, kai viskas, ką jie turi tėra dėžutės, pilnos virtualios realybės. Žmonės randa rankas, ištraukiančias juos iš po beprotiškų kalnų subyrėjusių lubų.. Žmonės randa save, net kai nežino, kur save paliko..

Ir kaskart.. kaskart, kai žiūriu, kaip byra lubos, žinau, kur nukrisiu aš..