Kur veda atsitiktinumai?

    O gal niekas neparašė? Gal tai buvo, yra ir bus! Per amžių amžius, amen. Šiandien fizikai kategoriškai teigia, jog informacijos negalima nei sunaikinti, nei sukurti!! Vienu metu atrodė, jog tai negalioja juodajai skylei. „Juodoji skylė šalia savo įvykių horizonto kuria Hawkingo radiaciją, ja yra užkoduota visa informacija apie buvusią žvaigždę: jos atomų tipą ir vietą. Kaip pirmosios BBC radijo  stoties bangose (bangomis aut. past.) yra užkoduota informacija apie popmuziką.“ (Pagal Marcus Chown. Kaip paprastai paaiškinti pasaulį. V., 2014. P.305.)

     Atsitiktinumo versija paplito po evoliucijos teorijos paskelbimo, kai 1859 metais Darvinas išleido savo knygą Rūšių kilmė. Jis teigė, jog gyvų organizmų pokyčiai atsiranda dėl atsitiktinių paveldimų mutacijų, o toliau viską lemia pokyčių nauda arba žala. Vertingos mutacijos plinta, nes tas mutacijas patyrusių organizmų išlieka daugiau. Tad bėgant laikui įsivyrauja jų palikuonys. Tie kas patiria žalingas mutacijas, išnyksta.

     Savo minčių Darvinas neskubėjo skelbti viešai. Jis puikiai suprato, kad nuo pjedestalo verčia Dievą, o Jo vietoje siūlo natūralią atranką, kuri veikia be plano (tikslo), aklai ir negailestingai. Tačiau, matyt, tai Darvinui atrodė arčiau tiesos nei Šv. Rašto žodžiai.

     O štai ką apie tai mano jaunas (gim. 1976) istorijos mokslų daktaras iškeptas Oksfordo universitete. „Kiek mums yra žinoma – laikantis grynai mokslinio požiūrio – žmogaus gyvenimas yra visiškai beprasmis. Žmonės yra aklo evoliucijos proceso, kuris rutuliojasi be jokio tikslo padarinys. Mūsų veiksmai nėra kokio nors dieviško kosminio plano dalis. (...) Taigi, bet kokia prasmė, kuria žmonės savo gyvenimui suteikia, tėra iliuzija. (Yuval Noah Harari. Sapiens. Gglausta žmonijos istorija. V., 2016. P. 362.) „Jeigu žmonės viduramžiais tikėjo amžinos palaimos pažadu pomirtiniame gyvenime, jų gyvenimas jiems greičiausiai atrodė daug prasmingesnis ir vertesnis nei netikintiems šių laikų žmonėms, kurie ateityje gali tikėtis tik visiškos ir beprasmės užmaršties.“ (Ten pat. P. 362.)

     Mano apibendrinimą ir jį patvirtinančias citatas skiria du metai. Dabar esu tikras, kad teisingai supratau evoliucijos teoriją ir jos pasekmes žmogaus pasaulėžiūrai.

     Žirafa

     „Bemaž 4 milijardus metų visi iki vieno planetos organizmai vystėsi paklusdami natūraliajai atrankai. Nebuvo nė vieno, kurį būtų sukūręs protingas kūrėjas. Antai žirafa ilgą kaklą gavo dėl konkurencijos tarp senovės žirafų, o ne dėl kokios nors itin sumanios būtybės užgaidos. Pirmosios ilgakaklės žirafos galėjo pasiekti daugiau maisto ir dėl to palikdavo daugiau palikuonių (...). Darvino teorija nuostabi tuo, kad paaiškina, kodėl žirafa įgijo ilgą kaklą, apsieidama be sumanaus kūrėjo vaidmens.“ (Yuval Noah Harari. Sapiens. Glausta žmonijos istorija. V., 2016. P. 367.)

     Ar tikrai Darvino teorija tokia nuostabi ir galinti visus įtikinti?

     Žirafa (Giraffa camelopardalis) stambus porakanopinis žinduolis gyvenantis Afrikos savanose. Minta ten augančių medžių (pvz., akacijų) lapais ir vaisiais. Turi ilgą ir kietą liežuvį. Patinų ūgis iki 5,5 m, svoris 800-1930 kg. Gali bėgti 55 km/h greičiu. Gamtoje gyvena 20-25 metus. Suaugusios žirafos natūralių priešų praktiškai neturi. Abiejų lyčių žirafos nešioja ragelius, tik patinai didesnius. Žirafų ne tik kaklas bet ir kojos labai ilgos.

     Daug žirafos „giminaičių“, priklausančių tam pačiam porakanopinių būriui, gyvena ir Lietuvoje, pvz., ožka, briedis. Ožka taip pat mėgsta medžių (pvz., obels) lapus, tačiau ilgo kaklo neturi. Norėdama pasiekti aukščiau ji stojasi ant užpakalinių kojų. Briedis tikras sumedėjusios augmenijos (pvz., pušies) skabytojas, bet ir jis apsieina be ilgo kaklo. Didesnį medelį briedis arba nulenkia, arba sulaužo savo masyviu kūnu. Yra įvairių sprendimų, kaip pasiekti aukštai esančius daiktus: tai įvairūs sparnai, laipioti pritaikytos galūnės, nagai...

     Yuval Noah Harari teigia, kad žirafų kaklas ilgėjo „dėl konkurencijos tarp senovės žirafų“. O jeigu tos konkurencijos nebuvo? Gal senovės žirafų niekada negyveno daug ir maisto joms visuomet užtekdavo? Tokiu atveju negalėjo būti ir ilgo kaklo atrankos. Kadangi šito negalime įrodyti tai ir nesiginčikime.

     Kodėl konkurencinėje kovoje kaklas neilgėjo kitiems augalėdžiams gyvūnams: ožkai, briedžiui..? Dėl to, kad mums labai reikia pasiekti kuo aukščiau nei mūsų rankos, nei mūsų kojos tikrai nepailgės. Kad mūsų galūnės ženkliai padidėtų turi pakisti mūsų genomas, mūsų rankų ir kojų instrukcija, ir tie pokyčiai turi būti perduoti sekančioms kartoms. Lygiai tas pats ir dėl žirafos kaklo. Nuo to, kad žirafa užsimanys paskanauti medžių lapų ar vaisių jos kaklas nepailgės. Antra ji to niekada ir  neužsimanys, jeigu tam nebus užprogramuota. Žirafoms sunku pasiekti žolę, vandenį. Jos geria plačiai išskėtusios kojas. Galima teigti, jog žirafos valgo medžių lapus ir vaisius todėl, kad jos būtent tokiam gyvenimui sutvertos.

     Esminius kūno pokyčius gali sukelti tik genomo pokyčiai, kalbant tiksliau: genomo perprogravimas. Tame nebūtų nieko ypatingo, jeigu evoliucijos teorijos šalininkai, lyg užsikirtusi plokštelė, nekartotų, kad tai nuolatos vyko ir vyksta atsitiktinai!

     Kadangi Tiesos yra tiek, kiek matematikos – skaičiuokime. Kad nereiktų operuoti dideliais skaičiais pradėsiu dešimties raidžių pavyzdžiu: AGGTCTACCG. Galėjau rinktis, bet kokias lietuviškos (ar nelietuviškos) abėcėlės raides, tačiau pasirinkau DNR „kopėčių skersinukų” simbolius.

     Tarkim vienas žmogus slapta nusprendžia kurią raidę pakeisti kita, o kitas to nežinodamas bandys atspėti. Kokia tikimybė, kad nežinantysis atspės teisingai? 1 iš 10.

     Kadangi mutacija ne tik vieno nukleotido pakeitimas kitu, bet ir jo atsiradimas bet kuriame tarpe, plius prieky arba gale – tai tikimybė atspėti dar mažėja. Pvz., 10 raidžių – 9 tarpai. Visada vienu mažiau, pvz., 2 raidės – 1 tarpas. Plius 1 raidė prieky arba 1 raidė gale. Tad tikimybė, kad pakeisime teisingai yra 1 iš 21. Formulė paprasta: Y+Y-1+2 = Y+Y+1 = 2Y+1. Kur Y - raidžių arba nukleotidų skaičius.

     Žirafa yra žinduolis, todėl jos genomas gali turėti kokių  3-jų milijardų nukleotidų seką. Vadinasi, jeigu mes norėsime „senovės žirafos“ genomą koreguoti kaklo didėjimo kryptimi ir tai darysime aklai - tikimybė, kad pradėsime teisingai bus vienas iš 3 + 3 milijardų. Tas formulės vienetas – buvęs nebuvęs.

     Tikriausiai nemanote, kad kelių nukleotidų pokyčiais „senovės žirafą“ galima paversti šiuolaikine? Tokia išskirtinė išvaizda reikalauja ir esminių konstrukcinių sprendimų. Kaklo slankstelių turi atsirasti daugiau, arba jie turi tapti žymiai ilgesni. Kad ilgakaklio gyvūno masės centras pasislinktų į vidurį (kad jis neapvirstų)  reikia  pailginti priekines kojas. Kad kraujas pasiektų „antrame aukšte“ esančias smegenis būtinas didesnis kraujo spaudimas, kad jį sukelti reikalingas galingesnis siurblys, stipresnės kraujagyslės... Iš tikrųjų žirafos priekinės kojos 10% ilgesnės nei užpakalinės, kraujospūdis dvigubai didesnis nei kitų stambių žinduolių, o širdis sveria apie 10 kg.   

     Šiandien niekas nepasakys kaip reiktų perprogramuoti ožkos ar briedžio genomus, kad jie įgytų panašaus ilgio kaklą. Bet tai bandant padaryti aklai su kiekvienu prie to vedančiu pokyčiu sekančio teisingo pokyčio tikimybė mažėtų daugiau kartų nei tai vyktų geometrine progresija!!

     Pavyzdžiui paimkime dviejų nukleotidų (raidžių) C G mutacijas su T. Galimi variantai: 2+2+1=5. T pastatymas prieky, tarpe ir gale: TCG, CTB, CGT; keitimai: TG arba CT.

     Jeigu darysime antrą mutaciją (pvz., su A) galimų variantų skaičius ženkliai išauga, o tikimybė padaryti teisingą žingsnį beviltiškai mažėja. TG ir CT duos po 5 versijas, TCG; CTB ir CGT - po septynias (3+3+1) versijas. Viso 36 galimybės su pirmu keitimu. Jeigu darytume trečią mutaciją gautume 212 galimybes su pirmu ir antru keitimu.

     Dėl DNR specifikos skaičių 212 reikia koreguoti. Mat 4 skirtingus nukleotidus visada keis tie patys 4 skirtingi nukleotidai. (Nėra penkto skirtingo ženklo). Pvz., keičiant ATCG vėl su A bus du pokyčiai neturintys praktinės reikšmės (išskirti gulsčiu šriftu). A pastatymas prieky: AATCG; į tarpus: AATCG, ATACG, ATCAG ir gale: ATCGA; keitimai: ATCG, AACG, ATAG, ATCA.  

Eksperimentavome tik su dviem raidėmis ir trimis keitimais. Aklai keisdami genomą iš kart susidurtume su milijardais kombinacijų.

     Čia tas pats kas aklai redaguoti jau parašytą knygą. Pvz., sugalvotume įvesti pagrindinio herojaus brolio siužetinę liniją ir tai darytume atsitiktiniais klavišų paspaudimais. Taip savo plano niekada neįgyvendintumėte. Žinoma, viską darant ne aklai, o protingai pasakojimą pakeisti nebūtų sunku ir tai ilgai neužtruktų.

     Atsitiktinumai neveda į jokį tikslą. Jei keli žingsneliai bus link kažko, tai kiti bus nuo kažko. Atsitiktinumų virtinė negali duoti konkretaus rezultato. Niekas aklai dėliodamas plytas nepastatė namo,  mėtydamas per nugarą teptuką nenutapė paveikslo, užrištomis akimis „grodamas“ nežinoma klaviatūra neparašė romano... Visi gyvi sutvėrimai, t. tarpe ir žmogus negali būti aklo evoliucijos proceso, „kuris rutuliojasi be jokio tikslo padarinys“. Dievas nežaidžia kauliukais – pastebėjo Einšteinas.

     Jeigu raidės būtų ne užrašomos, bet išdėliojamos ant popieriaus lapų - tai knygos netruktų virsti prasmės neturinčiomis raidžių krūvomis. DNR taip pat nėra lošimų automatas greitai keičiantis savo versijas (nukleotidų kombinacijas). Priešingai, tai pats konservatyviausias darinys, maksimaliai apsaugotas nuo atsitiktinių pokyčių. „DNR ypatingo stabilumo priežastis ne tiek jos cheminė sandara ar sintezės ypatumai, kiek  jos pažaidų atitaisymo mechanizmai. Vienu metu genetikai net labai rimtai svarstė, kaip atsiranda mutacijos, jeigu DNR pažaidų šalinimo sistemos yra tokios galingos.“ (Rančelis V. Genetika. V., 2000. P. 501.) Galiausiai atmetė faktus, o ne XX amžiaus religiją. Prie DNR stabilumo priežasčių dar grįšime.

     Šiame skyrelyje cituotas dr. Yuval Noah Harari besąligiškai tiki evoliucija, neigia Kūrėją, o savo knygą baigia taip. „Savo pačių pastangomis tapę dievais ir nepripažįstantys jokio kito autoriteto, tik fizikos dėsnius, nesijaučiame prieš nieką atsakingi (toliau visiškai sutinku, aut. past.). Siekdami patogumų ir pramogų beatodairiškai naikiname kitus planetos gyventojus, niokojame mus supančią ekosistemą, taip vis nerasdami pasitenkinimo.

     Ar yra kas pavojingiau už nepatenkintus ir neatsakingus dievus, kurie patys nežino ko nori?“ (Sapiens. Glausta žmonijos istorija. V., 2016. P. 384.)