Mirė P. R. Normantas, Budos kareivis, suvokęs, kad Dievas yra vienas

1948 m. birželio 8 d. Kalniškiuose, Akmenės rajone, gimęs orientalistas 1982 m. vedė Vengrijos pilietę, 1983 m. išvyko į Vengriją, 1986 m. išsiskyrė. Gyveno Nyredhazos mieste. Save P. R. Normantas laikė žemaičiu, kataliku, užsimindavo apie žemaičių giedamus kalnus ir jų sąsajas su Tibetu, tačiau pirmiausia jis sakė esąs Budos kareivis.

Tikriausiai todėl P. R. Normantas dalyvavo 15-oje ekspedicinio pobūdžio kelionių po Tibetą, Himalajus, Indiją, Tailandą, Mianmarą, Butaną ir kitas valstybes. Daugelio fotoalbumų, kalendorių autorius, rašantis haiku, kurios paskelbtos tarptautiniame žurnale. Vilniuje, Malūnų gatvėje ketino įrengti Tibeto sakralinio meno muziejų.

Nuo 1983 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos, nuo 1986 m. Vengrijos fotografų sąjungos ir Vengrijos kūrėjų asociacijos, nuo 1995 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Tarptautinės žurnalistų sąjungos narys.

Už savo knygas, fotografijas, įnašą į kultūrą apdovanotas 1992 m. Pro Cultura Hungarica medaliu (Vengrija), 1997 m. Rudolfo Balogho premija (Vengrija), 1999 m. LDK Gedimino 5 laipsnio ordinu, 2006 m. Vengrijos Respublikos Riterio kryžiumi.

P. R. Normantas buvo labai gerbiamas kaip finougrų tautelių palikimo rinkėjas, apie jas išleidęs legenda tapusią knygą „Vanishing Sources“ (1990 m., Budapeštas). Keliavo po Kurilus, Kamčiatką, 1989 m. prasidėjo kelionės po Tibetą ir kitas budistines teritorijas.

Vienuoliktoji P. R. Normanto knyga „Auksinis Budos vėjas“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009) išleista 2009 m. Ji, kaip ir daugelis kitų knygų, išskyrus poezijos knygą „Baltas“ (2005), buvo fotografijų albumai. Tai buvo tartum kūrėjo summa summarum.

P. R. Normanto (Lai Vėjaus) knyga „Auksinis Budos vėjas“ ypatinga ne tik tuo, kad ji dvikalbė (išleista lietuviškai ir angliškai) ir joje rasime 165 fotografijas iš keturių unikalių budizmo kraštų –­ Kambodžos, Tailando, Laoso ir Mianmaro (Birmos), kurie fotografuoti 2001–2005 m. (pasigedau tik greta esančio Vietnamo). Albumą papildo Vilniaus universiteto Orientalistikos centro vadovo, profesoriaus Audriaus Beinoriaus komentarai apie kiekvieną šalį ir tarp jų lyg išminties inkliuzai įdėtos iš pali kalbos mokslininko verstos budistinio veikalo „Dhammapada“ ištraukos. Ši knyga tarsi atspindi P. R. Normanto viso gyvenimo veiklą. Ji harmoninga. Jos spalva nuteikia budistiškai (galima sakyti, kad oranžinė – budizmo spalva), be to, ir pati knyga skiriama „Budai Šakjamuniui, prieš dvidešimt metų pakvietusiam mane [Paulių Normantą] į Rytus“. Kodėl Budos vėjas auksinis ir kas apskritai yra Budos vėjas? Atsakymai teateinie Jums patys...

Vartydamas P. R. Normanto fotografijas (jos atrodo lyg darytos prieš 50 metų, nes Lai Vėjus nenaudojo skaitmeninės technologijos), skaitau „Dhammapadą“: „Juk blogis kyla iš paties žmogaus, ir pats žmogus nuo savo blogio kenčia. Tik pats žmogus gali užkirsti blogiui kelią, tik pats nuo jo apsivalyti gali. Tik nuo paties žmogaus priklauso, tyras jis ar susitepęs, – niekas kito neapvalys“ („Dhammapada“, 9-165; p. 89).

Kaip kitaip paaiškinsime tai, kad budizmo kraštuose vyko ir vyksta pasibaisėtini dalykai: genocidas Kambodžoje, pilietinis karas Laose, prostitucijos klestėjimas Tailande ar diktatūra Mianmare? Nepaisant neigiamų dalykų, pasak A. Beinoriaus, „Pietryčių Azija yra vienas unikaliausių ir menine prasme savičiausių žemės kampelių“ (p. 6). Sunku nesutikti – per P. R. Normanto objektyvą matome kitokį nei esame įpratę matyti pasaulį, kuriame auga tūkstantmečiai ilgašakniai medžiai, santūriai šypsosi giedraveidžiai budistų vienuoliai (nuo vaikų iki senelių), stovi gausybė pagodų ir budistinių šventyklų (ko vertas vien Angkor Vatas Kambodžoje).

Buda Šakjamunis, kurio skulptūra Paja Tonzu šventykloje Bagane (Mianmaras) pavaizduota viršelyje, atrodo amžinai gyvas. Jo šypsena įkvepia tikėti optimizmu: nors ir bloga kartais gyventi, oranžinė spalva gali padėti uždegti vidinę ugnį tikėjimui ir kovai su blogybėmis.

Viena P. R. Normanto knyga buvo skirta Lietuvai, joje užfiksuota Orvidų sodyba, Kryžių kalnas, žemaičių laidotuvės, Neringa. 1991 m. su skulptoriumi Mindaugu Šnipu Kryžių kalne jis pastatė kryžių, ant kurio buvo iškaltas užrašas „Ekspedicijai į Rytus atminti“, o kitoje pusėje – „Dievas yra vienas“.