Apie kvėpavimą

Bet vis dar – nepaisant nieko - aš žinau - laukti yra nuostabu. Laukti yra pasakiška, kai žinai, kas yra ten – už butaforinės / išgalvotos / tikros / efemerinės – ar dar kokios – uždangos. Laukti yra kur kas smagiau, kai tam tikros šventės, datos ar įvykiai, turi atsikartojantį ritmą, atpažįstamą jausmą, kvapą bei erdvę.

Pastaruoju metu mano periferiniam matyme – žmonės - dievai ar šventieji, užstrigę debesyse. Galbūt keista. Bet – pašėlusiai tikra ir nepakeičiama. Truputį kvepia stagnacija, vienok - stagnacija yra ta išgalvota ramybė. Ta tikra, nejudanti oro tuštuma, kurioje bandau surasti savo pamestą -įsivaizduojamą – aureolę, o žmonės tik ploja, žvalgosi ir klauso. Alchemija – tai, kas tave nuodyja – tave ir gelbėja. Tuo, kuo susirgai – tuo ir gydykis.

Ir taip po truputį sveikstam. Taip po truputį klijuojam grįžtančią saulę ant išdegusios odos, tikėdami, kad (pri)gis, kad (už)gis. Tikėdami, kad tai – tik korta. Kad viskas yra valdoma gravitacijos jėgų, kad debesys, kuriuose užstrigęs dievas bažnyčiose, tampa lengvesni su kiekvienu nauju įkvėpimu.