„TIBETAS – KITA REALYBĖ“

Parodoje eksponuojamos rašytojos, dailininkės ir keliautojos Jurgos Ivanauskaitės fotografijos iš Tibeto, darytos 1998 m. birželio – liepos mėn., tarsi vainikuoja daugybę kitų jos nuotraukų iš Šiaurės Indijos miestų ir miestelių, Himalajų priekalnių, Nepalo (1993-1998). Ne kartą buvojusi šiuose kraštuose, J. Ivanauskaitė pirmiausiai domėjosi pabėgėlių iš okupuoto Tibeto kolonijomis, kurių daugybė glaudžiasi jos aplankytose vietovėse. Rašytojos tikslas buvo pažinti senąją tibetiečių kultūrą ir dabartinę jų būtį, persmelktą budistinės religijos ir gyvenimo filosofijos, kad galėtų apie tai papasakoti Lietuvos skaitytojams.

Daug laiko ji praleido Dharamsaloje, kur įsikūrusi Dalai Lamos vyriausybė tremtyje. Sėmėsi žinių ten pat esančioje turtingoje tibetologijos bibliotekoje. Visa tai ji vaizdžiai aprašė trijose kelionių knygose – ,,Ištremtas Tibetas" (1996), ,,Kelionė į Šambalą" (1997), ,,Prarasta pažadėtoji žemė" (1999), kurios vėliau buvo sudėtos į vieną tomą, ,,Tibeto mandala" (2004). Už šias knygas, atvirumą pasauliui ir jo kultūrinei įvairovei bei kintančių vertybių pojūti romanuose J. Ivanauskaitė buvo apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija (2005).

Svarbi buvo ir visuomeninė J. Ivanauskaitės veikla, remiant tibetiečių laisvės ir nepriklausomybės siekius. Šis Tibeto nuotraukų ciklas buvo rodytas Trečiojoje tarptautinėje Baltijos knygų mugėje Vilniuje, Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune, Šilutės ir Biržų viešosiose bibliotekose. Po J. Ivanauskaitės mirties šio ciklo nuotraukų parodos dar buvo surengtos Pasvalio, Panevėžio, Klaipėdos ir Joniškio viešosiose bibliotekose. Visas nuotraukų ciklas saugomas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyriuje.

,,Nesu profesionali fotografė, todėl dažniausiai pamirštu apie nuotraukos kompoziciją ar meniškumą, o tiesiog stengiuosi užfiksuoti tai, kas man asmeniškai simbolizuoja ribą tarp dviejų tikrovių – kasdienės ir magiškosios. Šventyklų durys, ilgi haliucinogeniškai ryškių spalvų koridoriai, šviesos salos tamsiuose griūvančių vienuolynų labirintuose, nuožmių dievybių koplyčios, atsiskyrėlių būstai, akmenų altoriais pažymėtos Jėgos vietos mėnuliškame gamtovaizdyje man visada atrodo kaip ta slaptoji erdvės ir laiko sankirta, kurioje staiga gali pradidėti pasaulius perkeičiantis vyksmas. Tokio virsmo vieta gali būti žmogus: maldininkas, piligrimas, vienuolis, jogas. Taip pat mėgstu fotografuoti tantros apeigas, magijos ritualų atributus, kaukes ir kitų tikrovės lygmenų – pragariškojo ar dangiškojo – peizažus, nutapytus ant šventyklų sienų. Parodoje visus šiuos motyvus pateikiu tam tikrais ciklais, kuriuose kiekviena fotografija yra tarsi mantros skiemuo, kuris paveikus tampa tiktai ryšyje su kitais skiemenimis. Tibeto neįsivaizduoju juodai-baltose fotografijose, nes visos ezoterinio budizmo doktrinos yra grįstos daugialypėmis penkių pagrindinių spalvų reikšmėmis. Vaivorykštinės erdvės, kadais aplankytos vizionierių ir regėtojų, vėliau materialiais pavidalais įsikūnijo šventovių architektūroje, freskose ar vienuoliškųjų apeigų simboliniuose daiktuose. Tik dabar daug kur spalvas nutrynė ne laikas, bet prievarta.

Tibetas šiandien yra okupuota, iškankinta, išniekinta šalis, bet visada apie jį galvoju dar ir kaip apie mistinę Kitą realybę”.

(J.Ivanauskaitė)