ROLANDAS RASTAUSKAS: Beveik nebesidomiu vadinamuoju šiuolaikiniu menu, kurį kažkada adoravau

Kas yra ir kas nėra menas ? Kaip suprasti, kad skaitome, žiūrime, klausome ir pan. Meno, o ne meno kūrinį?

Deja/laimė, vienintelio atsakymo nėra. Kažkada sakydavau: TAI atpažįstame plaučiais, imame laisviau alsuoti. Patinka Thomaso Mertono variantas: „Art enables us to find ourselves and lose ourselves at the same time”.

Esate vienas tų, kuriuos jau drąsiai galima laikyti gyvaisiais klasikais. O koks Jūsų kasdienis gyvenimas?

Kur kas pilkesnis, nei atrodo paskaičiusiems mano esė, kurių veiksmas dažniausiai vyksta ne Lietuvoje. Dabar jis skilęs į pajūrio ir sostinės “modulius” bei “modusus”, ir to 180 mylių špagato vis dar nepamilau. Ir nežinia, ar pamilsiu. Beje, Vilniuje, savo laikinajame būste, klausausi tranzistoriaus, kuris neima pirmosios LRT radijo programos. Turiu tenkintis LRT klasika. Ar nuo to kasdienybė tampa klasiška?

Jūsų visos knygos savaip įdomios ir vertingos, bet gal turite kokią mėgstamiausią?

Taip, “Berlynalijas” – prisipažinimą meilėje Berlynui ir nemarioms Remigijaus Treigio nuotraukoms. “Trečias tomas”, iliustruotas to paties fotografo kadrais, man irgi brangus, nes apie ketvirtą kažkodėl negalvoju.

Kam kurti ką nors, jei jau, kaip kažkas sako, viskas sukurta, visi genijai pasakė, ką norėjo (aš taip nemanau, bet yra manančių)? Ar yra kokių naujų kūrėjų (bet kokioje srityje), kurie Jus dabar priblokštų?

Turbūt ne pati dėkingiausia tema, kadangi išsekimo apraiškų visur pastebime vis daugiau ir daugiau. Nuobodis tampa tarsi privalomas. Su juo kovojama itin drastiškomis priemonėmis (“didžio blogio” strategijos). Asmeniškai aš beveik nebesidomiu vadinamuoju “šiuolaikiniu menu”, kurį kažkada adoravau. Beveik tą patį galėčiau pasakyti apie kiną. Taip pat žinome, kokios skaudžios kultūrai (ypač mažos šalies) gali būti belaikės talentingų kūrėjų (Paulėkaitė, Ozarinskas, Gavelis) ar mąstytojų (Donskis) mirtys ir pan. Esu ne kartą įvairiuose kontekstuose minėjęs daugybę man svarbių vardų. Laikui bėgant kai kurie traukiasi į paraštes (pvz., Brodskis, Grotowskis, Žižekas), o kai kurie pasislenka centran (pvz., Ian McEwan, Patrice Chéreau, Paul Auster). Tačiau prisiminus Jėnos romantikų nuostatą, esą kultūroje neturėtų būti sustingusių ar suvisam apibrėžtų reiškinių, toks centro ir paraščių nuolatinis kismas ir hierarchijų nestabilumas galbūt ne toks jau ir dramatiškas dalykas.

Alfred Hitchcock ar David Lynch? Kodėl?

Į šį klausimą atsakysiu tik išvydęs naująjį “Twin Peaks”. Kino istorijai svarbesnis turbūt pirmasis. “Vertigo” kažkada atrodė beveik tobulybė.

Umberto Eco ar Aldous Huxley? Kodėl?

Niekada neturėjau ypatingų kontaktų nei su vienu, nei su kitu. Žinau, kad kai kuriems literatūros studentams Eco tebėra neišsemiamas špargalkių telkinys. Jo Harvardo paskaitų pagrindu pasirodę “Jaunojo romanisto išpažinimai” praverstų ne tik pradedantiesiems literatams, bet ir jų mentoriams.

Šerlokas ar Vatsonas?

Man, gydytojų vaikui, atsakymas akivaizdus (t. y. ne tik todėl, jog Vatsonas parašė Holmsą).

RoRa

Palanga, 2016 11 08 (JAV prezidento rinkimų dieną!)

Šarūno Nako kūrinys.