Žūtbūtinė kova prieš sinergiją. Kada suprasime, kad tai neįmanoma?

Stebint tai, kuo šiandien domisi žmonės ir kam teikiami didžiausi prioritetai Vakarų visuomenėje, nejučia pradedi galvoti: ar aš kvailas, ar kitiems kažkas negerai? Kadangi ta pati visuomenė išugdo žmogų taip, kad jis bijotų net kelti tokį klausimą ir būtų linkęs dvejoti tik savimi, užuot svarstęs, kad gali būti ir kitaip, paprastai žmogus plaukia su visa minia pasroviui. Bet šį straipsnį skaitantys tokie nėra, būtent jiems jis ir skirtas.

Ką daro žmogus, pajutęs kylant minėtą klausimą? Jei jis yra doras pilietis, o tai reiškia - geras žmogus, tikriausiai bus linkęs numoti ranka į visa tai ir elgtis pagal taisykles, kaip jį ir mokė daryti. Tai reiškia, gyvens kaip gyvenęs ir tyčia nekreips dėmesio į tokias vidinių perspėjamųjų žinučių nuojautas. Žinoma, viskas pasaulyje turi ribas, todėl galiausiai jam kažkas nutiks. Tas kažkas turės būti didelis, rimtas, sunkus, įspūdingas, sukrečiantis - žodžiu, toks, į kurį tūlas nebegalės numoti ranka. Taip gimsta sensacijos ir žmonės linkę jomis kliautis. Pavyzdžiui, ar jūsų nestebina stebėtinų žinučių, knygų temų, vaizdo įrašų išskirtinumo manija? Pastaraisiais metais viskas, ką veikia žmogus, turi būti įvilkta į tokią neįprastą / iššaukiančią / pasibjaurėtiną ar kaip kitaip išsiskiriančią formą, kad darosi koktu. Tai apima visus gyvenimo reiškinius, nuo skelbimų socialiniuose tinkluose iki meno kūrinių (išties apmaudu, nes menas turėtų būti naudojamas visai kitiems tikslams). Imkime knygos pavadinimą: Miriau, kad tapčiau savimi. Pati knyga, žinoma, yra puiki, tačiau kokią žinutę skleidžia jos pavadinimas? Rodos, šiame pasauly turi nuveikti išties kažką nepaprasto, kad būtum pastebėtas. Ir dėl to verta net numirti!

Kame bėda? Ne kiekvienam tai pavyksta (ačiū Dievui). Iš čia kyla labai daug keblumų, nes žmogus, doras pilietis, geras žmogus labai lengvai lygina save su kitais, o sulyginęs labai paprastai įvertina save ne savo naudai ir užsiima labai nedora praktika: saviplaka. Ką gi dabar daryti, kaip gyventi, jei žmogui nepavyksta nuveikti nieko įspūdingo? Kaip tokiam žmogui jaustis?

Dabar labai madinga teigti, kad mes patys esame savo gyvenimo šeimininkai. Gautųsi, ir savo emocijų, minčių, būsenų šeimininkai. Kodėl tada tiek daug žmonių, kurie anaiptol nesijaučia galintys suvaldyti savo mintis ar emocijas, kad ir kaip madingai tai skambėtų? Visai ne todėl, kad tai netiesa. Žmogus iš tikro yra padėties šeimininkas, kad ir kokia ji būtų. Tačiau čia būtina paklausti: koks žmogus gali būti savo gyvenimo šeimininku, t. y. kūrėju? Atsakymas paprastas: kūrybiško mąstymo ir jausenos žmogus. Koks žmogus gali apsižymėti tokiu mąstymu? Laisvas žmogus, nes kūryba tėra laisvės pasireiškimas (arba jos paieškos). Ar žmogus, doras pilietis, geras žmogus, pozityvus žmogus, nusipelno būti savo gyvenimo šeimininku? Taip. Visgi kad tai įvyktų, žmogus turi pasijusti laisvas. O to nebus, kol jis dairysis kairėn ir dešinėn, lygindamas save su minia tų, kurie nuveikė kažką neįtikėtino, ir norės būti bet kuo, tik ne savimi. O kol nesi savimi, negali būti laisvas. Užburtas ratas, kurį įsuka pats žmogus!

Taigi žūtbūtinio išskirtinumo tendencijos turi nepageidaujamą šalutinį poveikį kiekvieno žmogaus gyvenimui - ar tai būtų sėkmingas verslininkas, ar studentas, ar vaikus auginanti namų šeimininkė. Ar tai atsiliepia visuomenei?

Žinoma, taip. Nesiliaujančios išskirtinumo, noro pasirodyti pranašesniu, begalinio troškimo nuveikti kažką nepaprasto vedini žmonės ima varžytis vienas su kitu ir taip pažeidžia sinergijos dėsnį. Sinergija reiškia bendrą sugyvenimą, sąveiką, ir ja paremta visų gamtos procesų harmonija. Todėl sinergija taip pat yra ir santykių harmonijos pagrindas. Žmonės tai žinojo; šio žinojimo nuotrupų galime aptikti šamaniškose tradicijose, gentinėse kultūrose, Rytų religijose ir mokymuose. Šiandien žmonės pasiekė beprotišką sinergijos neigimo tašką, todėl tai yra labai gerai. Nes gyvenimas linkęs viską išlyginti, ir pagal Pusiausvyros dėsnį žmonija labai greitai turės atsigręžti būtent į tai, ką taip stipriai neigė. Kadangi visos pastangos Vakarų pasaulyje nukreiptos į tai, kaip pranokti kitą, tam tikrą akimirką įvyks poslinkis, teigiantis priešingą dalyką: sinergiją.

Kad tekstas neskambėtų kaip apreiškimas ar Naujojo Amžiaus mokymai, pasidalysiu žmogišku sinergišku patarimu. Kaip greitai įvyks šis poslinkis, priklauso ir nuo tavęs. Kuo dažniau atsigręši į save, prieš priimdamas bet kokį sprendimą, ir tiesos ieškosi pirmiausiai savyje, o ne išorėje, tuo paprasčiau į tavo gyvenimą įsipins sinergijos dėsnis.