Dūzgiančios naktys. Dūštančios naktys. Keturi tūkstančiai penki šimtai kilometrų nuo namų. Daugiau ar mažiau. Niekas nebeskaičiuoja. Net dantų šepetukas. Namai tampa peršviečiama koncepcija, nes tiek daug visko aplink yra sava. Namai tampa vieta, kuri apgaubia. Namai nebėra vieta. Namai yra ramybė, kuri neišduoda.
Miestai, kurie mane prisijaukina.. jie nėra nei labiau įspūdingi, paslaptingi ar dar neatrasti. Miestai, kurie skaudina, moko, augina ir glaudžia. Miestai, kuriuose lengva pasislėpti ir dar lengviau nuskęsti. Po krislelį. Po akimirką. Tarp čia ir ten, kur viskas pagaliau įgauna prasmę. Todėl dabar jau žinau – kuo atidžiau žvelgi į saulę, tuo daugiau matai joje dėmelių. Ratas apsisuka. Tu vis dar jo centre.