ARBATOS CIKLAS

ARBATOS CIKLAS

jau po antro arbatos gurkšnio
pakvipo lūžtančiu asfaltu
gal žvyru
nesvarbu
galva it sena padanga ritosi šlaitu
sustojo kluone

vaitodamas
ištiestomis rankomis
kalendamas dantimis
it išderinto rojalio klavišais
gulėjau tarsi ateivių klonuotas
iš savęs į save
ilgesnis už standartinį metrą
bet
itin tiksliai
nepasiekęs dviejų

kai aptemsta protas privalau grumtis
nepasiduoti
atsikėlęs patraukiau per pievą
prie daubos krašto sustojau
gilumoje moteriškas balsas
giedojo giesmę
negirdėta melodinga
švelnia kalba

pažvelgiau į apačią
daug kančių regėjusios akys
tapo aštresnės
pamačiau savo kaukolės vidų
šią akimirką galėjau sužinoti
didžiausią būties paslaptį
nušvisti

beklausant įstabios giesmės
širdį sugniaužė žiaurus šaltis
aš dar nepasiruošęs
pakilti virš pasaulio tuštybių
žavėtis proto dekoracijomis
todėl šis balsas
mane gali užkrėsti pavojingu žinojimu
apdovanoti pražūtinga galia

saulė greitai pasuko pušies šešėlį
atskubėjo naktis
apsvaigino žvaigždėmis
pasijutau mirtinai girtas

tik amžinas lunatikas mėnulis
pasigailėjo
išblaivė
pagaliau supratau
kad aš
ne aš

esu stiklinis žmogus
geriu arbatą iš stiklinės
nežiūriu pro langą
nejudėdamas iš vietos
keliauju miestu
prislėgtas prabangių vitrinų
stebiu keisčiausius daiktus
tarsi savo akis
kvailai apsalęs nuo cukraus
nejaučiu parketo
lengvai sudūžtu
atsitrenkęs į vos pastebimas
sienų bangas
- - -
arbata
minčių pradžia
ir pabaiga
- - -
stiklinės durys
kasdien atveria šuoliui į tamsą
už akimirkos slenksčio
paskutinė duobė
tuščia arbatos stiklinė

Vilnius, 2016 m.