APEIGA
miškingoje dauboje
nežinojau kas nutiks
nebandžiau spėlioti
ar virsiu apuoku
o gal vilku
oras atvėso
kai pradėjo lyti
toptelėjo kvaila mintis
prigulti ant samanoto akmens
užmigti
abejingai
šaltai
užuodžiau
atviro vandens kvapą
gal ežero
gal upės
į akmenį panirau
tarsi į miglą
staiga
vėjas išsklaidė debesis
nušvito saulė
be skausmo
į širdį įsmigo apeiginis
žaibo trenksmas
lokiu apsirėdęs krivis
į dangų paleido strėlę
laisvą kaip ir aš
pabudau
užburtu šermukšniu
tik nesumedžiotas medis
tinka šventam laužui
saldžiam žarijų medui
nenulūžau
išgėręs ugnies taurę
sugrįžau nenukirstas
nuplaukęs
Vilnius, 2016 m.