Išgirdęs šį klausimą iš paties vyriausio internauto, Ubu pažvelgė į jį labai atidžiai. Ir iš tiesų, vyriausio internauto veide nebuvo matyti jokių akivaizdžių požymių, galinčių byloti apie jo protinį nebrandumą. Kokia apgaulinga išorė, ji visiškai neatspindi labai jau riboto mąstymo – pagalvojo Ubu ir tuo pat metu tarė: ar bent jau numanote, jog tokiu savo klausimo formulavimu jūs išreiškiate labai primityvią antropomorfinę Dievo sampratą.
Kaip tai suprasti? - suirzo vyriausias internautas.
Paraidžiui mielasis – kaip visuomet mandagiai atsakė Ubu ir tęsė: - tai žmogus kūnas egzistuoja laike ir erdvėje. Todėl jis ne visada gali pakelti savo sukurtą kūrinį. Tačiau Dievo samprata kita. Dievas sukurdamas visatą sukuria daiktus ir kartu jais apibrėžia erdvę bei tų daiktų egzistavimo laiką. Pačiam Dievui, tokios medžiaginiame pasaulyje realios bei žmogui aktualios sąvokos - apibrėžtys kaip laikas ir erdvė neegzistuoja. Jo Kūrinija, kurios medžiagą mes pažįstame - tai ištisinis judėjimo procesas. Tad toks klausimas ar Dievas gali? – nelogiškas todėl ir netinkamas. Samprotaujant žmogiškojoje plotmėje, t.y., judėjimą suprantant kaip apibrėžiantį laiką ir erdvę, Dievas akmenį, ir kuria, ir tuo pačiu momentu tą akmenį kelia. Taigi šiame kontekste tokie žodžiai kaip negali ar negalėtų neturi jokio prasmingo turinio – Dievas yra galinčios judėti visatos medžiaginio proceso Kūrėjas ir todėl Visagalis.
Iš to seka dar vienas labai svarbus dalykas - Ubu savo atsakymą papildė provokuojančiu klausimu: Ar bent jau suprantate apie kokį akmens dydį galėtų eiti kalba, klausiant šį vaikišką klausimą? Juk keliant klausimą ne iš antropomorfinės Dievo sampratos perspektyvos, vaizdžiai tariant, visa visata tėra akmuo nes visata tėra medžiaga. Ir netgi gyvybė tėra medžiaga. Žinoma –dalinai išskyrus sąmonę. O jeigu jūsų paklausčiau kur yra visatos ribos, tai savo sąmonėje jų net nesugebėtumėte apibrėžti. Tai dar kartą parodo, kad jūsų formuluojamas klausimas yra absurdiškas. Juk tam, kad galėtumėte apibrėžti ne tik akmens apimtis , bet ir Dievo sąvoką – jūsų laukia pirminė užduotis - jūsų sąmonė turi pranokti medžiaginę tikrovę.
Vyriausias internautas giliai susimąstė, tačiau savo minčių niekaip neišreiškė.
Labai keista, kad net ir šiandieninio mokslo žinių bei racionalios kalbos dėka, žmogus protas taip sunkiai gali pranokti senovinį demokritišką pasaulėvaizdį - taip pat nesakydamas vyriausiam internautui nė žodžio, mąstė Ubu.