IŠVADA

IŠVADA

rūkas buvo drėgnas ir lipnus
vėjo blaškomi lietaus lašeliai
dužo į akinių stiklus

šlapia nuojauta į kelmą įbedė buką žvilgsnį
miške sunku surasti įdomų pašnekovą
patikėti girios svetingumu

pajutau artumo jausmą šungrybių tilteliui
panorau drąsiai žengti paslaptin
trumpam sustingau
suvirpėjo kinkos

prisiminiau
pelkių pranašautojas
patarė į rato vidurį
mesti sidabrinį pinigėlį
palaiminti grybų vestuves

pamaniau
tiks ir paprastas euras
džiugiai
kirstukų balsais suriko beržai
priešais mane nusidriekė
ilgi kepurių šešėliai

pakirstas paparčio dalgio
nuvirtau ant samanų kilimo
burna pilna vyno kraujo
aplink mane
gauja varnų suko ratus
it piktžolės šaknis
į širdį smelkėsi baimė

užsimerkiau
pamačiau save
kabantį ant sausos šakos
mirtinai ištysusį
vilkintį baltą švarką
ir basą

pakilau nuo kupsto
su kerziniais kariškais batais

nusispjoviau
vakarykščiu alumi
gyvenime nėra dalykų
dėl kurių verta susimąstyti

Vilnius, 2016 m.