Bertas 7

Kartą Bertas, būdamas dar paauglys, pakilo iš miego ir už lango pamatė keistą objektą. Jis buvo skaitęs apie NSO, išėjimus iš astralo ir kai kuriuos kitus dalykus, kurie buvo prieinami net ir Gorbio laikais (dar antroji Lietuvos Respublika nebuvo atkurta ir pakartotinai neprarasta).

Objektas buvo tartum didelis švytintis makaronas, (kokia nepagarba ateiviams!), kabėjęs kažkur tolokai, bet matėsi gana ryškiai. Bertas labai norėjo nustatyti nuotolį iki objekto, jo dydį, medžiagą, iš kurios pagamintas.

Jausmas buvo žvaliai keistas, bet daugiau jokių anomalijų savyje (be reikalo slapukauja!) šalia namų ar dar kur nors, Bertas neužfiksavo. NSO stebėjimas buvo lemtingas, nes paslaptingi, neidentifikuoti ateiviai, neskaudžiai į kaukolės centrą, šalia trečiosios akies, įmontavo specialią mikroschemą. Ar Bertas buvo pagrobtas? Aišku, kad ne: ateiviai buvo taip toli pažengę, kad galėjo distanciškai į smegenis įterpti čipą, ir visai neskaudžiai. Tik nehumanoidai gali būti humaniški. Tobulai.

Prabėgo tik viena diena, o Bertas jau patyrė tai, kas vadinama išėjimu iš kūno: sapnuodavo save iš šono, vėliau išmoko valdyti sapną. O dar po kiek laiko, kai jau buvo studentas, atsiskyrimas beveik liovėsi, paskui kanalas užsidarė. Ištirpo implanatas. Pilnai. Nepakartojami išgyvenimai nuplaukė į fantastišką praeitį. Ką puikiai pamena Bertas, tai ūžesys, kaip jis šį triukšmą vadino. Prieš kiekvieną išėjimą Bertas jausdavo tartum ūžesį, garsą, pojūtį, kad tuoj, tuoj pakils iš kūno. Tai buvo ir nemalonus, ir bauginantis, ir tuo pačiu stiprus jausmas, tačiau jam atsiduodant išėjus iš kūno būdavo gera. Tikrai.

Niekas šio keisto fenomeno iki šiol nepaaiškino. Nei būrėja čigonė, nei šarlatanas mediumas, nei išprotėjęs ekstrasensas. Ar tai buvo fantazijos vaisius? O gal ir ne. Tikrai ne. Ar tai buvo sąmonės (?), pasąmonės (??) išdaigos? Gali būti. Gali ir nebūti! Labiausiai tikėtina, kad Bertas girdėjo, kaip skamba Žemė, galinga planetos simfonija. Ši „muzika“ nebuvo haliucinacija, sukelta žolės, grybų, narkotikų ar alkoholio. Bertas nevartojo svaigalų. Gal todėl Bertas buvo koks „nenormalus“, tiksliau, neleistinai, nepageidaujamai normalus?

Pakaks tamsių išvedžiojimų! Bertas skubiai išbėgo į gatvę, ir spoksodamas į NSO užkliuvo už kažkokio žemiško objekto, bet nenugriuvo ant rauplėto asfalto. Ant grindinio voliojosi ne reptiloidas, ne klingonas, bet klasiokas Kleopas, normalus, standartinis gimnazistas, ryte padauginęs stipraus alaus. Auksinė taisyklė: „ryte neišgėrei alaus – dienos pražuvo“. Bertas padėjo klasiokui atsikelti.

- Ar skaudžiai susitrenkei?

- Be lūžių, be traumų, - gyrėsi Kleopas.

- Tik tamsi it Baltijos jūra mėlynė. Asfaltinė liga, neužkrečiama, pagydoma...

- Smūgiai tik puošią tikrą vyrą, - atsikirto Kleopas.

- Ypač gilūs randai... – įgėlė Bertas.

Kleopas įsiuto, užsimojo, smogė, bet nepataikė. Praradęs pusiausvirą krito ant laiptų ir sumušė nosį. Lašėjo raudonas, ne mėlynas kraujas. Prasčiokas... Po smūgio Kleopas prablaivėjo ir paklausė:

- Kas atsitiko?

- NSO, - paaiškino Bertas.

Kleopas pažvelgė į dangų ir pamatė ilgą blizgantį objektą.

- Bertai, dabar žinau, kodėl tu toks keistas... Tu ateivis.

„O gal aš esu marsietis“ – nejuokais susimąstė Bertas.

Tik nereikia šaipytis, ironizuoti: Bertas gyveno didžių permainų epochoje, kurioje fantastika virsdavo realybe, o tikrovė – fantastika.
„Reikia pasitarti su Malvina“ – nutarė Bertas.

- Malvina, ar aš žmogus?

- Galbūt... Nežinau, - nusijuokė mergina.

- Nenoriu būti ateiviu.

Tik dabar Bertas panoro būti dujinio giganto Jupiterio gyventoju milžinu. Kokios galimybės, kokios perspektyvos? Jėga! O žiedą jis padovanotų Malvinai. Fantastika! Žiauriai kieta!

Vilnius, 2016 m.