Bertas 6

Berto paauglystė prasidėjo dramatiškai it niūri vystančios grupės Metallica baladė. Gelbėjo tik rami namų aplinka, knygos ir, be abejo, Malvina. Bertą dažnai apnikdavo melancholija: jam patiko groti pianinu lyjant lietui (kadangi beveik visąlaik lijo, nieko kito neliko - priprasti). Patiko ir vienatvė, kuri jį lydės visą gyvenimą. Labai patiko kiekvieną šeštadienį vykdavęs geriausio draugo lankymas, kuris primena ne tik nuostabią jo jau mirusią Mamą ir jos skanų pyragą, bet ir paveikslą, kuris nukeldavo Bertą į tolimus kraštus.

Vis dėlto Bertas buvo optimistas: greitai pamiršdavo nesėkmes, skriaudas ir įžeidimus, todėl į šiurpokus mokyklos nuotykius žiūrėjo pro pirštus.

Nors Bertas nesiekė prestidižitatoriaus karjeros, jį traukė paslaptys, mįslės, mokslo nepaaiškinti istorijos artefaktai, neperskaityti rašmenys, runos. Bertas buvo sukūręs savo šifrų knygutę. Kai tik tėvas, atvertęs storą, bet nesunkią enciklopediją, parodė Kretos gyventojų, Mino civilizacijos raštą (tiksliau, abu - Linijinį A ir Linijinį B), Bertas susižavėjo tuo, kad rašyti galima ne tik lotyniškai ir kirilica. Jis atrado naują pasaulį. O galiausiai, išsistudijavęs svečius raštus, kiek tai buvo prieinama interneto nebuvimo laikais, jis ėmėsi kurti savo šifrus. Į pagalbą atėjo ir jį įkvėpusi Jules Verne'o knyga "Žangada". Vėliau, pamatęs "Žvaigždžių karus", Bertas svajojo išskristi iš šios nelaimingos planetos.

Bertui pasisekė, kad paauglystės metais dar nebuvo Hario Poterio. Labai „nuskilo“. Toks surogatas tiktų tik bukam klasiokui Kleopui... Labai geros buvo senais laikais leistos pasakos. Ypač patiko Oskaro Milašiaus, sukurtos, lietuviškų pasakų motyvais, tačiau labai šiurpios, mistinės. Ir Haufo - taip pat. Bertas kitų tautų pasakų ne itin prisiminė, nors skaitė turbūt daugelį. Iš vaikiškų (?) knygų labiausiai patiko Mark Twain „Tomas Sojeris“ ir Vytautės Žilinskaitės „Kelionė į Tandadriką“. O „Nežiniuko“ Bertas specialiai neskaitė, jis nežinojo tokios knygos.

Ne Vilnius, ne laikas, kažkada...