Bertas 5

Bertas, „trenktas“ gimnazistas savo įgimto talento dėka peržengė kvazikultūros ribas, ir todėl sudvasino savo romantiškus jausmus, kartas ir svajones. Įgimtas drovumas - tai patikimas stabdis, paskata ieškoti tos vienintelės, su kuria teks pasidalinti ir vargais ir džiaugsmais. O gal tikroji meilė visada yra šalia, tik mūsų akys, degančios aistra yra aklos. Šito Bertas dar nežinojo, nes dar nebuvo Guru Guru.

Pirmoji Berto meilė Rūta mokėsi toje pačioje gimnazijoje. Tiesa, jis prie jos neprisilietė, net nepabučiavo, nes buvo drovus. Be to, Rūta priklausė itin aršiai ir tuo metu populiariai sektai – „Lapkričio vaikai“. Anuomet sektas dar galima buvo vadinti sektomis ir pan., - politinis korektiškumas nebuvo pasiekęs idiotizmo lygio.

Bertas pakvietė Rūtą į dabar jau šviesaus atminimo Maestro Sauliaus Sondeckio koncertą. Suskambo muzika, kurios jis tarsi negirdėjo, nes visą laiką žiūrėjo į jos liaunas, dailias, pėdkelnėmis aprėdytas kojas ir trumpą sijonuką. Tai buvo seksualiausias koncertas, ir ką griežė orkestras, Bertas - užmušk - neprisimins niekada. Koks pirmosios "meilės" skonis? Labai saldus, svaiginantis, vedantis iš proto.

Paaugliui Bertui imponavo, kad Rūta buvo kitokia, tikinti, ir net sektantė. Šaunu! Ir nors Rūta buvo labai daili, Bertas nesiryžo įstoti į sektą, ir tokiu būdu užkariauti merginos širdį. Bertas buvo drovus svajotojas, o ji perdaug graži. Jei Bertas būtų pabaisa ir turėtų užburtą pilį, tada Rūta pas jį atbėgtų pati.

Laikui bėgant lieka švelnūs prisiminimai, kurie duria tarsi priekaištai. „Ir kodėl aš Rūtos neapkabinau, neprisipažinau meilėje?“ – dūsavo Bertas. Vėliau, po kažkiek metų, buvęs klasiokas Kleopas Bertui papasakojo, kad Rūta paliko sektą ir tapo prostitute. Tai buvo šlykštūs gandai, kuriuos paskleidė Rūtos atstumtas Kleopas. Iš tikro Rūta studijavo mediciną ir penktame kurse žuvo autoavarijoje.

Bet grįžkime į gimnazijos laikus. Įsimylėjęs Bertas slampinėjo koridoriumi. Dažnai rymodavo prie lango.

- Trenktas! – džiūgavo Kleopas.

Bertas patylėjo. Su durnu – du turgu. Kvailio nei sėja, nei pjauna. Arba – duoki durnam kelią. Bertas paskendo smulkioje tautosakoje ir net nepastebėjo, kaip priėjo Malvina.

- Bertai, tu turbūt neišsimiegi? Ar iki vėlumos skaitai protingas knygas?

- Kartais...

- Ar tau sunku atsikelti?

- Nuo ko?

- Nuo lovos?

- Nuo lubų!

- Bertai, tu drugys ar uodas?

- Druodas...

- O gal druidas?

- Taip, - garsiai tarė ir tyliai pagalvojo – „derwydd arba druí“ (kimrų ir senovės airių kalbomis).

Kaip smagu šnekėti su Malvina. Šalia stovėjo mylinti mergina, bet Bertas, apsvaigintas dailių kojų vizijos, deja, to nepastebėjo. Kaip gaila, kaip liūdna... Reikia gyvenimo išminties, bet gimnazistas Bertas buvo jaunas karštas nutrūktgalvis. Taip ir turėjo būti. Ne kitaip.

Ne Vilnius, 1988 m.