Bertas 4

Berto pianinas buvo naujas. Darbininkai labai keikėsi, kai nešė į penktą aukštą ir keliskart vos neišmetė. Ypač plūdosi klasiokų, nepanašių dvynių Tado ir Igno, į žmogų nepanašus tėvas. Nuo girtuoklio trenkė slogus degtinės ir tabako kvapas. Dvynių tėvelis garsiai plūdosi:

- Prakeikti inteligentai, baltarankiai tinginiai, parazitai...

Tik pavaišintas degtinės stikleliu, logistikos specialistas nurimo, o gavęs magaryčių pragydo komplimentais:

- Jūsų sūnus gros kaip Maironis... Ypač patinka „Pelėsiais ir kerpėm apaugusi pilis.“

Ir niekas nedrįso suabejoti „intelektualo“ erudicija, net ir naujakurys pianinas.

Tą pačią dieną Bertą aplankė Malvina.

- Aš neturiu pianino, bet moku skambinti.

- Nejaugi?

Mergina dviem pirštukais sugrojo ir padainavo vaikišką dainelę „Du gaideliai“. Bertas pasijuto devintame danguje. Kaip gražu! Bet vidinė, neklystanti nuojauta sufleravo: jis gros žymiai geriau, jo pirštai it vėjas lakstys klavišais. Bertas panoro tapti virtuozu.

Taigi, įsigijęs pianiną, Bertas tuoj pat, nedelsdamas nė dienos, pradėjo lankyti muzikos mokyklą. Į tolimos provincijos miestą atvykdavo nemažai garsenybių. Bertas prisiminė, stulbinantį pianistą, (deja, pavardė iškrito iš atminties) kuris po koncerto jam, dar mažam vaikui, ant programos lankstinuko suraitė gražų autografą ir palinkėjo: "Grok kasdien".

Šie žodžiai užbūrė Bertą ir jis grojo kasdien. Savo noru. Šlykštūs etiudai virsdavo pasakiškomis dėlionėmis, ir jokia muzika neatrodė bjauri. Bertas suvokė garso grožį, kurį be sunkaus darbo neįmanoma išgauti. Muzikos mokytojas dažnokai mėgdavo įmesti gramą, todėl užrakinęs Bertą aukštame muzikos mokyklos pastate, pėdindavo į šalia esančią aludę. Iššokti beprasmiška, be to kvaila ir pavojinga, todėl stropus mokinys abiem rankom energingai varinėjo gamas ir ramiai laukė, kol mokytojas teiksis sugrįžti.

Bėgo dienos. Bertas tarsi aplenkė savo mokytoją: etiudų garsai skambėjo švariai ir tiksliai. Bet mokytojas buvo nepatenkintas. Kreivi ir drebantys „maestro“ pirštai išgaudavo šiltesnius, aiškesnius garsus. Kur slypi paslaptis? Kodėl senas latras skambina geriau? Bertas užpyko – ne jis daugiau negros... Tik vėliau suprato, kad kauštelėjęs mokytojas mokė ne tik skambinti iš natų, jis norėjo „perduoti“ jam muzikos dvasią, širdį. Ir tik tuomet atėjo antras kvėpavimas ir džiaugsmas - tokį gali suprasti tik pianistai: jis grojo, pakilęs virš sausų natų, ir džiūgavo, kad "blogasis" mokytojas stovi šalia ir su geraširde šypsena veide stebi jį:

- Dabar tai jau tikrai moki...

Užuot tradiciškai peikęs mokinį, maestro pasakė komplimentą. Staiga griežtasis pianistas nusigręžė į sieną ir sustingo, ir kai jis atsigręžė, Bertas pastebėjo, kad jo raukšlių išvagotą veidą perpjovė ašara. Matyt, mokytojas prisiminė savo žlugusią pianisto karjerą, sugriautą gyvenimą.

Vilnius, 2016 m.