Bertas 3

Tai buvo gūdūs sovietmečio laikai, dar į valdžią nė Gorbis nebuvo atėjęs. O kai atėjo legendinis gensekas, prasidėjo gudrūs, labai sukti „pliuralizacijos“, „demokratizacijos, „liberalizacijos“ ir, be abejo, „prichvatizacijos“ laikai. Izoliacijų laikai.

Bertas vaikystėje nebuvo silpnas, tiesiog jis nemokėjo muštis, nes jo paskatos buvo kilnios, geranoriškos. Net nekildavo minčių skriausti kitus. Bet laimingų akimirkų buvo mažai, o gimnazisto dienos buvo tarsi persunktos mokyklos beprotybe. Mažasis Bertas stebėjosi, kodėl stipresni berniukai skriaudžia mažesnius, silpnesnius. Sistema niveliavo žmones, ir neformaliems lyderiams buvo paskirtas blogiukų vaidmuo. Ir visi didžiulės šalies darbai, visos pastangos judėjo kita linkme... Ir nieko keisto, kad tarybiniai pedagogai nė kiek nesipiktino, kai jau pirmose klasėse Bertą ant žemės kieme pargriaudavo kokie aštuoni vyresniokai ir spardydavo. Net į paslėpsnius, iki kraujo. Grįždavo kruvinas namo beveik kasdien. Nevyriška mušti mažesnį, o svarbiausia - į bręstantį vyriškumą.

Teisybės dėlei, reikia priminti, kad pažangūs mokytojai nesipiktina tokiais ekscesais ir dabar. XXI a. pradžioje reikia būti ypač europietišku, tolerantišku, demokratišku ir gerbti žmogaus (stipresnio!) teises. Ir vėliau, kiek paaugęs, Bertas supras, kad pasaulis nesidaro geresnis, auga progresas, bet dvasingumo ir sąžinės lieka vis mažiau ir mažiau. Tai buvo viena iš priežasčių tapti ne profesoriumi, bet Guru Guru.

Tačiau ši egzekucija nebuvo tik chuliganėlių sumanymas. Vyko sąmokslas. Nežinia, ar iš pavydo, dėl to, kad Berto kūrybą išspausdino pagrindinis vaikų laikraštis. Jis tapo poetu - netyčia. Kartą, gulėdamas namie ant spintelės (buvo nedidukas, tad jaukiai tilpo), parašė pirmąjį savo eilėraštį. Tada antrą, trečią... Ir nusiuntė redaktoriams. Jiems patiko. Netrukus Bertas tapo laikraščio korespondentu. Taip prasidėjo jo sunki ir liūdna kelionė į tiesą. Bertas nusprendė tapti kovotoju už tiesą, ir dar nežinojo, kad donkichotų gyvenimas yra labai sunkus.

O gal dėl to, kad paaiškėjo (įskundė klasiokas Kleopas), jog Berto tėvai namie laiko šventą ikoną, todėl jį mušti liepė mokyklos direktorius. Aišku, slapta, už akių. Jis, beje, ir dabar tebėra šios mokyklos (dabar gimnazijos) direktorius. O Berto tėvams buvo surengtas draugiškas sovietinis teismas, kur iki nakties juos tardė organai. Buldozerinio ateizmo traktorininkai uoliai arė apytamsio rytojaus dirvonus: ir iš idėjos, ir iš kvailumo, bet dažniausiai norėdami įtikti „aukščiausiai“ valdžiai.

Bertą norėjo nubausti, grasino kolonija. Tačiau situaciją pakeitė Berto viduje susikaupęs pyktis. Jis vieną dieną surado gaujos vadą, gerokai aukštesnį blondiną, pasikvietė jį, tada stvėrė už uniformos atlapų ir trenkė į stiklinį stendą. Dužo stiklai, dužo ir chuligano galva. Praskėlimas, nieko baisaus. Kilo skandalas, kurį mokyklos direktorius greitai nutildė, nes išsigando dėl savo kėdės. Netvarka komunisto vadovaujamoje mokykloje! To neturi būti, to ir nebuvo!

Daugiau prie Berto niekas mokykloje nelindo, nesikabinėjo, neterorizavo, bet „kieti“ vyrukai nuo jo atsitvėrė nedraugiškumo siena. Bertas liko tik su Malvina. Šis incidentas giliai įsirėžė į jo pasąmonę. Bertas sapnuodavo, kaip prakeikta mokykla prasmenga it Čičinsko dvaras, sprogsta nuo ateivių raketos, meteorito smūgio. Be abejo, tai buvo tik košmariškas sapnas.

Tolima provincija, 1982-1986 m.