Genijus su trūkumais

     Pagal Matt Goldstein, L. van Bethoveno mirties priežastis – kepenų cirozė. Šios ligos pasekmė – ilgalaikis alkoholio vartojimas.
     Skrodimo, atlikto Vienoje 1827 m. kovo 27-ąją Karl Rokitansky, kuris yra laikomas šiuolaikinės modernios patalogijos anatomijos tėvu, buvo atskleista, kad kompozitoriaus kepenys buvo atrofuotos,  rasti mazgeliai juose.  Minimos ir kitos ligos, kuriomis sirgo kompozitorius kaip: kolitas, reumatas, šiltinė, įvairios infekcijos, gelta, chroniškas hepatitas, aritmija.
      Kaip teigiama, žymus vokiečių kompozitorius klasikas, Ludvigas Van Bethovenas buvo girtuoklis ir socialinis nevykėlis, nesutariantis su draugais ir pažįstamais.  Apkurtęs pianistas ir kompozitorius ypatingai daug gėrė, kas privedė prie depresijos. Tačiau tai nebuvo vienintel4 priežastis gerti, stiprų pomėgį alkoholiui jis paveldėjo iš savo tėvo ir senelės iš motinos pusės. Tad vyno mėgėjas buvo dažnas svečias tavernose.
        Gitrtuokliavimas įtakojo kompozitoriaus nuotaikų svyravimą, jame viešėjo paranoja. Teigiama, kad Bethovenas turėjo bendravimo problemų, gerokai išgėręs elgėsi niekšiškai, įžeidinėjo kitus, įsiveldavo į skandalus vakarienės metu.
Bethovenas nekentė ir netoleravo visų savo tarnų ir manė, kad dauguma jų – vagys, o keli iš jų, rezgė sąmokslą prieš jį. Ta pati istorija ir su verslo partneriais. Net su savo mokytoju, kopozitoriumi Jozefu Haidnu, klasikinės simfonijos tėvu, nepajėgė užmegzti gerų santykių, dėl pernelyg dažno  Bethoveno susierzinimo.
     Kompozitorius garsėjo kaip blogos reputacijos mergišius. Įvairiai jis buvo vertinamas moterų tarpe.  Vienos iš jų žavėjosi jo genijumi, kitos manė, kad jis – atstumiantis, vadindamos “bjauriu ir pusiau bepročiu’’. Už moterų dėmesį ar įstrigusį portretą širdyje, neretai jis buvo linkęs dedikuoti savo kompoziciją. Akivaizdu, nes viena iš jų, pavadinta Elizos vardu.  Kad ši persona nėra vien kompozitoriaus vaizduotės objektas, liudija  jos laiškai.  Tikroji Bethoveno susižavėjimo objekto pavardė  - Elisabeth Roeckel, dainininko Joseph Roeckel sesuo. Bethoveno draugu patapo dainuodamas kompozitoriaus operoje ,,Fidelijo’’.  Kaip teigiama, Eliza buvo gabi muzikai, ji gerai grojo pijaninu, o vėliau tapo dainininke. Pagal muzikologą K. M. Kopitz, jai išvykus gyventi į Bambergą (Vokietija), ilgesio apimtas kompozitorius dedikavo minėtą kūrinį. Viename iš savo laiškų, Eliza įamžino praeistą vakarą su Bethovenu ir dar keliais muzikantais, vėliau vienas iš jų tapo jos vyru. Temperamentingasis kompozitorius įkyriai kibo, žnaibė ją tuo būdu  bandydamas atkreipti jos dėmesį. Santykiai nenutrūko, prieš pat Bethoveno mirtį, apsilankiusi jo namuose, atminimui nusikirpo kompozitoriaus plaukų sruogą.
      Bethovenas dažnai keitė gyvenamasias vietas, minima, kad net 71 kartą. Tai - alkoholiko dažnai bėgti nuo jį apnikusių problemų bruožas.
     Toks elgesio modelis: alkoholozmas, nepasovumas santykiuose su visuomene ir moterimis, priekabumas yra būdingas sergat bipoline afektine  arba kitaip vadinama maniakine depresija. Teigiama, kad šia liga ir sirgo kompozitorius.  Beethovenas gerai įsikūnyjo joje. Kuomet būdavęs pakilime (manijos būsenoje), jis buvo produktyvus ir gebėjo gausiai kurti. Tuomet teigiama, buvo parašyti patys reikšmingiausi jo darbai.  Kuomet jis pasiekdavo dugną – depresiją, jo mintys siejosi apie savižudybę. Šio pobūdžio mintis galima aptikti jo ranka parašytuose laiškuose broliams.  
         Literatūroje dažniausia minimas jo kurtumas. Kurtumas jį apniko kuomet jis buvo pačioje jaunystėje,  28 - erių. O 44, jis visiškai nebegirdėjo. Manoma, kad tai - Paget ligos pasekmė, deformuojantis kaukolės kaulams, pažeidžiamas aštuntasis kaukolės nervas. Įtariama, kad dėl šios ligos padidėjo jo galva, išsišovė priekin smakras, išplatėjo žandikauliai, taip pat skrybėlė nebetilpo ant  jo galvos.
  Kino filme “Nemirtingas Mylimasis,” kuris yra grįstas Bethoveno gyvenimu, iškeliamos dvi kurtumo priežastys sifilis ir smegenų trauma, susijusi su dažnomis tėvo fizinėmis bausmėmis ir smurtu. Tėvas, pastebėjęs sūnaus neeilinius gebėjimus, buvo apsėstas idėjos kad jo sūnus pasiektų Mocarto genijaus lygį, tad vertė Bethoveną praktikuotis dieną ir nakčia.  Bethoveno kaimynai atsiminimuose pamena vaizdą,  kuomet mažas berniukas pasilipęs ant suolo tam, kad pasiektų klaviatūrą groja, o jo tėvo figūra nuolatos palinkusi virš jo stebi procesą. Taip pat neatmetama galimybė, kad kompozitorius sirgo otoskleroze – tai ausies liga, kuriai būdingas nuolat stiprėjantis prikurtimas bei ūžesys ausyse.
 Šitos trys teorijos buvo pateiktos siekiant nustatyti tikrąją mirties priežastį, tačiau po atlikto skrodimo, kuris buvo atliktas Vienoje, 1827 m. kovo 27-ąją Karl Rokitansky, kompozitorius mirė nuo kepenų cirozės. Sifilio versija buvo atmesta dėl nepakankamų įrodymų.
      Klausos jam reikėjo labiau nei bet ko gyvenime. Tai buvo jo stiprybė, jėga sulaikanti nuo savižudybės. Muzika plaukė iš jo vidinių gelmių, kurios grožio, jis deja nebeišgirdo.
    17 metų Bethovenas buvo iškvietas Vienon groti V. A. Mocartui. Po pasirodymo V. A Mocartas ištarė: ,, Neatitraukite akių nuo jo, nes vieną dieną pasaulis apie jį prabils’’. Tačiau monumentinis akmuo yra kuklus, jame įrašytas vienas skambus žodis: BETHOVENAS. Nors buvo muzikos genijus, jam sunkiai sekėsi daugyba ir kitos matematonės operacijos, nes mokyklą teko palikti vienuolikos metų. Ir dar, jis buvo trečiasis Liudvigas Bethovenų šeimoje. Pirmasis – senelis, žymus Bonos muzikantas, antrasis – vyresnysis kompozitoriaus brolis, kuris mirė praėjus šešerioms dienoms po jo gimimo.