Aukščiausias kalnas

„Ir vėl į lovą? Ne!“ – pasipiktino Guru Guru.

Guru Guru panoro su kuo nors pašnekėti, prasiblaškyti. Miegas ir darbas, darbas ir miegas – jokios romantikos. Guru Guru pasiilgo nuotykių, kelionių.

„Reikia dingti iš namų, kol dar manęs nepagrobė galingasis Morfėjus.“

Skubiai išbėgęs į lauką, Guru Guru įkrito į šviežiai iškastą duobę.

- Žiopliai statybininkai, pamiršo aptverti tvora!

Apačioje buvo minkštas, aksominis smėlis, saugesnis nei geriausias parašiutas. Guru Guru apsidairė. Šalia stovėjo aukštas vyriškis, vilkintis žalsvą, languotą kostiumą.

- Kas tu toks? Gal darbų vykdytojas, o gal aikštelės viršininkas?

- Gal pažiūrėjai? – keistai paklausė nepažįstamasis.

- Ką pažiūrėjau?

- Į bedugnę!

- Aš jau ten.

- Kaski giliau!

- Kastuvą pamečiau.

- Kaski rankomis!

- Tik mintimis.

- Pagaliau supratai, esi mentalinėje bedugnėje.

- Taip...

- Guru Guru, jei tau čia dar nepabodo, noriu pakalbėti apie duobes. Kokia pavojingesnė: mentalinė, finansinė ar paprasta žvyrkelio duobė?

- Duobių duobė.

- O kas ta tūla duobių duobė, gal tai aukščiausias kalnas?

- Duobė yra kalnas (japoniškai jama yra kalnas, slaviškai duobė).

- Taip ir maniau... - pritarė tariamas statybininkas ir dingo.

Nuo lentynos nukrito knyga. Guru Guru krūptelėjo ir pabudo savo kabinete. Pakėlė knygą, atvertė ir perskaitė eiles:

gyvenimas tapo akibrokštu
pavargusiu prožektoriaus spinduliu
debesimis alsuojančia žiema
sniego kauke
sulankstytu saulės šešėliu

Guru Guru net nenusirengęs nuvirto į lovą. Paveikslai ieško spalvų. O ko siekia Guru Guru?

Vilnius, 2016 m.