In memoriam Rolandui Petkevičiui (1976–2016)

Likus vos mažiau nei mėnesiui iki mirties savo feisbuko paskyroje jis iš ligoninės rašė: „Kaktomuša su LT sveikatos sistema buvo verta dėmesio... Jei Jūs nusilaužėt galūnę, prakirtot galvą, reikia išpjauti apendiksą ar nukenksminti kokią votį – Jūs gal ir nepajusit šio konvejerio specifikos. Tačiau jei pas Jus nežinoma liga – praraskit viltį čionai įeidami. Rimtai, be juokų ar nuoskaudų. Tikrovė nyki. Jau nekalbant apie visur prasismelkusį viešų pirkimų rojaus kvapą. 3 mėnesiai gydymo = 3 mėnesiai, kurie Jums lieka gyventi jei nesigydysit pas mus. Nepaisant to, kad po 1 mėnesio per kurį man buvo supumpuoti turbūt visi esami antibiotikai, tas tolimesnis gydymas tiesiog užmuštų. Konvejeris sukasi ir nestoja dėl niekų. Diena namie atnešė ramybės daugiau už mėnesį rūpybos, priežiūros ir begalinės atidos pacientui pragaruos... O liga išmokė ir privertė suprasti daugiau už gyvenimą, kurio naują etapą optimistiškai ir pradedu.“

Deja, Lietuvos sveikatos sistema neišgelbėjo žinomo mąstytojo. Kaip ir beveik prieš 10 metų neaiškiomis aplinkybėmis miręs mitologas Gintaras Beresnevičius, R. Petkevičius iškeliavo į kitą pasaulį.

Evaldas Babenskas (OBTEST) prisimena draugą: "Nupiešė mūsų Prieš Audrą viršelį, parašė prakalbą titulinei dainai. grupės piešinį Tūkstantmečiui (su savo autoportretu), įdainavo chorus keliuose priedainiuose. Buvo didelis įkvėpėjas grupei nuo 1993 iki 1997."

Prisimindamas jo 2014–2015 m. asmeniškai man išsakytas mintis, įdomiausias pacituosiu.

**

Viskas prasideda greičiausiai nuo Lietuvos akademinio mokslo istorijos, kuri perpildyta „chaltūros“ ir kitais „geros praktikos“ pavyzdžiais teikiančiais peno dabarties veikėjams. Nes tam, kad neliktų tokios produkcijas būtinos stiprios kokybės ir ekspertavimo institucijos, tačiau deja, puikiai abu žinom situaciją... Bent jau mano srityse pradžios driekiasi link Narbuto istorijos, drąsiai vardan aukštesnės idėjos fantazuojant mitologijos ir istorijos tema (Mildos šventės etc.), vėliau vardan ideologijos (laisvoje demokratinėje šalyje) iš tarpukario VDU neva už obsceniškų folkloro istorijų publikavimą, o iš tiesų už Krėvės kritiką (kuris kūrė folklorą neblogiau, nei Narbutas) buvo išmestas vienintelis to meto profesionalus Lietuvos etnologas J. Balys. Vėliau sovietmetis.... Kokių stebuklų sukurta tada.  Yra įdomi kognityvinės antropologijos kultūrinių modelių teorija, kuria remiantis galima visa tai aiškiai išanalizuoti ir parodyti kaip "užkratas" tęsiasi istorijoje. Nes Lietuvoje tiesiog NEBUVO pakankamai rimtos susikaupusios chaltūros kritikos, chaltūrint nėra ne-lygis iki šiol ir pan.

**

Baisiausia, kad net gan pripažintų autoritetų darbuose išlenda noras pasisakyti pvz. iš dieviško įkvėpimo o ne iš šaltinių.

**

Esu absoliutus „trečiakelininkas“, seniai išklydęs iš nacionalinio mokslo „tiesos“ kelio...

**

Depresija stebint, kas darosi tėviškėlėj.
„Žiedų valdovo tikrovė“ tiksliausias apibrėžimas to, kame gyvena šiandien Lietuva.

**

Dievas gi – visuomenė, kaip kad Durkheimas iššifravo. Mes gi dievą „užvertėm“ – faktas. Galim kiek norim nešiot dabar po Nyčės jo iškamšas. Mūsų prote tik gailestis ir nuoskauda.

**

Kur atspirties taškas? Ar yra kas nors galinčio patvirtinti ar paneigti krikščionybės teorijų natūralumą ar priešiškumą prigimčiai? Yra puikus orientyras. Pradėjimo akimirka. Gamtoje tai 1‘o iš milijonų triumfas ir kiekviena gyva būtybė (bent jau žinduolių tarpe) yra toks loterijos laimėtojas par excellence. Kuomet sambūris tų, kurie iš esmės yra 1 iš milijono realizacija, ima svarstyti lygybės, silpnųjų teisių ir panašius klausimus – tai jau antgamtiška. Metafizinis fašizmas. Kuomet žmogus visakeriopai skatinamas būti kuo silpnesniu, kvailesniu, nusižeminusiu tai jau degradacijos siekis. Ne Nyčės požiūriu. Gyvosios gamtos empirinėje tikrovėje. Ir visų genetikos inžinierijos, transhumanizmo ir prijaukintos gamtos iniciatyvų šaknys glūdi būtent čia: filosofijos ir tikrovės neatitiktyje. Filosofijos niekas keisti nesiruošia, ja paremta mūsų vergovinė ekonomika ir išprotėjusi visuomenė („Ir tai yra gera!“) todėl keisti nuspręsta gamtą, prigimtį, mūsų vietą jos planuose. Girdžiu aidint dar vieną apgailėtinai sentimentalią Ikaro dainą...

**

GEROS KELIONĖS, MAGE.