BREXIT: laikas moterims

Galima sakyti, britai pavargo. Nuo ko? Juk visi žino, kaip gerai gyventi Anglijoje. Ten "babkės" byra iš dangaus. Iliuzija sprogo kaip oro balionas. Pasirodo, tos babkės, lengvai byrančios į imigrantų rankas, neauga ant medžių. Pinigus turi kažkas uždirbti. Šiuo atveju tas kažkas yra patys britai. Taigi britų kantrybė išseko. Socialinė sistema, kurią jie sukūrė visų gerovės vardan, pasirodė esanti ne tokia ir veiksminga. Nors pašalpoms "babkių" skiriama, žmonių, kuriems tas pašalpas reikia mokėti, nemažėja. O pastaruoju metu dėl karo Sirijoje ir pabėgėlių srauto jų prireikė netgi daugiau.

Ką apie tai mano kitos Vakarų valstybės? Laikraščiai tai mieliau nutyli, nes tema nepatogi. Vokiečiai, pavyzdžiui, imasi kitos taktikos. Migrantus jie pasitinka su plakatais "Sveiki atvykę, mes jus mylime" (nebūtinai taip ir yra). Taip siekiama paglostyti egzotišką nenuspėjamą gyvūną palei plauką, kad šis neiššieptų dantų. Nors, deja, apie pabėgėlių nusikaltimus ir kultūrinius konfliktus (ko gero, neišvengiamus) toje pačioje Vokietijoje esame girdėję ne kartą.

Bet grįžkime prie Jungtinės Karalystės. Susiklosčiusią padėtį galime vertinti įvairiai. Britai kvailiai, britai nemandagūs, britai nesolidarūs. Britai šaunuoliai, britai išdrįso pasakyti, ką galvoja iš tikro. Deja, tiesa visada brangiai kainuoja. Pasaulis gali atsigręžti prieš tave. Nesvarbu, kad sakai gryną tiesą - daugeliui ji tiesiog nepatogi. Todėl geriau apsimesti, kad viskas "OK".

Nepatogioji naujiena yra kaip rakštis vienoje vietoje visai ES, jos įvaizdžiui. (Štai dėl ko džiūgauja Putinas.) Britanija spaudžiama kuo greičiau priimti sprendimą, nes jo atidėliojimas brangiai kainuoja. Svaras krenta, investuotojai nežino, ko tikėtis, padėtis darosi nekontroliuojama. Šitokios pokyčių bangos atsiliepia viso pasaulio ekonomikai. Todėl tai, kad britai "prisivirė košės", liečia ir kiną, ir estą, ir amerikietį. Ir, be abejo, lietuvį.

Košę užviręs premjeras Deividas Kameronas atsistatydino nuo pareigų. Keista, bet visą painiavą ryžosi sutvarkyti moteris. Žinoma, veiks ne ji viena. Bet turėti drąsos stoti prie vairo, kai ūžia audra, yra daug. Naujoji JK premjerė Teresa Mei kalba griežtai, netgi kategoriškai. Šiandieninėje politikoje turbūt kitaip neišeina. Ką iš to gali pasimokyti moterys?

Jeigu kas ir gali išspęsti šiandienos konfliktus - kultūrinius, socialinius, politinius, ekonominius, ir kitokius, tai yra Moteris. Žmonija prisižaidė. Kol moteris lindėjo kaip pelė po šluota, nesikišdama į "vyrų reikalus", pasaulis ėmė ristis žemyn. Esame prie bedugnės krašto. Mūsų gerų mergaičių politika, visos pelenių ir miegančiųjų gražuolių tradicijos privedė prie visiško chaoso. Ir nors kiekviename chaose esama prasmės, tai yra ugnis, su kuria žaisti pavojinga.

Taigi ko imtis? Visų pirma, pabusti iš šimtmečiais trukusio princesių erškėtrožių miego. 21-to amžiaus terminais kalbant, pažadinti vidinį orumą. Jei tai sunku, pagalvoti apie savo vaikus, anūkus ir proanūkius, kuriems teks gyventi po mūsų. Moteriai tikrai negali būti vis vien, ir ji niekad netars: "Po manęs - nors ir tvanas".

Ši žinia - ne koks perkūnas iš giedro dangaus. Tai - dėsnis. kurį galime aptikti daugelyje kultūrų. Pavyzdžiui, senojoje Amerikoje iki baltųjų užkariavimo būta daug indėnų genčių. Nors esame pratę manyti, kad tai tebuvo laukinių kraštas, norėčiau paminėti Irokėzų tautų lygą. Ši lyga praktikavo tokią valdžios sistemą, kuri palaikė taiką ištisus keturis šimtmečius. Lygą sudarė dveji valdžios rūmai: moterų ir vyrų rūmai. Vyrai priiminėdavo sprendimus. Tačiau sprendžiamoji galia buvo moterų rankose. Sprendimai būdavo priimami tik tuomet, jei moterų rūmai nuspręsdavo, kad priimtas sprendimas pasitarnaus visos tautos gerovei būsimoms septynerioms kartoms. Skamba keistai? Irokėzams tai buvo natūralu. Nenatūralu atrodė tai, kad baltieji valdo be moterų. Sutikę kolonijų atstovus, jei pirmiausia klausdavo: "O kur jūsų moterys? Kaip jūs galite valdyti be savo moterų?" (Lenora, Betty Sacred women behind the bars, t. p. žr. https://issuu.com/ltcampus/docs/betty_lenora_-_sventa_moteris).

Brexit, kaip ir kitos "karštos" situacijos, primena, kad pusiausvyra seniai pažeista. Jos šaknys - ne ekonominės ar politinės. Karai ir teroristų išpuoliai, ekonominės krizės ir rasizmas, besaikės žudynės ir abejingumas gyvybei virpina kiekvieno jautraus žmogaus širdį. Šiandien skiname vakarykščio gyvenimo būdo vaisius. Koks bus jo derlius po dešimties, penkiasdešimties, šimto metų? Ką mes galime padaryti, kad tie vaisiai būtų saldūs bei apskritai valgomi? Tai yra klausimas, kurį turi kelti visi sveiko proto žmonės, o ypač - moterys.