Paširdžiais

Viskas taip panašu ir vis kitaip. Laukiu, kol viskas taps paprasčiau. Kol viskas taps permatoma. Matoma. Nors akimirkai. Nes dabar – tik porcelianinis kūnas, padengtas skruzdėm. Tik vilna, vis dar nesuverpta, bet atpažįstama. Kiek daug langų turi atveti, kad sielą pasiektų vėjas. Kiek langų reikia, kad suvoktum, iš kur kyla saulė, kas yra svarbu ir kodėl kasvakar sudėliojam maldas apie rytojų.

Legendos apie narcizą, aidą ir nenužudomus Egipto dievus. Dabar jau žinau – kuo dažniau kartoji klaidas, jos netampa aiškesnės, tikresnės ar lengviau užgydomos. Jos tampa atviros, pasiekiamos ir kur kas greičiau užgaunamos. Žaizdos, kurios žydi. Žiedai, kuriuos atpažįstu, bet dar nežinau, kaip jais puošti visas išvogtas pakeles. Vanduo tiems, kurie ištroškę. Jausmai tiems, kurių dar ne(at)pažįstu.

Dabar tai tikrai žinau. Gyvenimo paralelėj praleidau ne vieną išėjimą į ramybės uostus. O dabar – tik juodom linijom išraižytos sienos, tik kasdienis virpulys, tik nepasiekti oro uostai ir (dar) neaplankytos laukimo salės.