/ fragmentai /

Jaučiu, kaip mokausi dėlioti skyrybos ženklus tuose sakiniuose, kurių nelabai gerai dar moku rašyti.

Gyvenimo diktantai. Gyvenimo ženklai. Skiriamės.

Nuo kitų, nuo savęs kartais, nes nebėra uniformų, nebėra vienodų atspindžių skirtinguose veidrodžiuose.

Garuojantis nuo karščio asfaltas. Aš pats kaltas.

Nebekalbu. Nebelinksniuoju.

Saugau savo širdį plastmasiniam narvely. Čiulbu pati sau. Čiulbu, kai saugu.

Visos pralaimėtos kovos vis dar degina. Saulė. Ar beatpažinsiu save šitos kelionės pabaigoj. Lėktuvai.

Protestuojantys Prancūzijos oro uostų darbuotojai. Laikas teka lyg laikrodžiai Dali paveiksluose – lėtai ir tikslingai. O kartais stovi nelyg spalvų dėmės Miro paveiksluose.

Madona su kūdykiu žvelgia, lyg viską žinotų truputį geriau.

Pasaulio pamokos pro rakto skylutę. Mokausi užsisegti šalmą – jausmas toks pats – tik greitis didesnis. Juoda kava.

Mažyčiai puodeliai.

Neberašau. Tu atsikeli, o aš – tik kylu.

Ar belieka tos prasmės dėlioti skyrybos ženklus ant atlikusių randų. Jei nekalbi – tai ir neskauda.