Aurelijus Veryga: Lietuviai yra aiškiai pademonstravę, kad be alkoholio gyventi moka ir gali, o tapę blaiviais tampa labai progresyvia ir pavyzdine tauta

- Esate bene žymiausias blaivininkas Lietuvoje, ir ne tik žodžiais, bet ir darbais: paskaitomis, viešais pasisakymais, straipsniais, bėgimų organizavimu ir kt. Kaip tapote blaivininku ir kodėl? Juk Lietuvoje gerti alkoholį, deja, yra normalu.

- Blaivus gyvenimo būdas į mano gyvenimą atėjo labai natūraliai. Iš pradžių maniau, kaip ir dauguma, kad truputį išgerti yra labai normalu ir tai nekenkia. Vėliau pradėjau gilintis į šios srities mokslinius tyrimus, be to į alkoholio kontrolės politikos formavimą įsijungė mano vadovaujama nevyriausybinė organizacija ir tada aš pamačiau kiek daug yra viešo melo, manipuliacijų, kaip nešvariai yra prastūminėjami alkoholio bendrovėms naudingi įstatymai. Tuomet pagalvojau, kad reikėtų tiesiog pabandyti pagyventi be alkoholio pusmetį, kad įsitikinti ar tai tikrai yra taip nemalonu ir negerai, kaip bandoma teigti. Ar tikrai dingsta draugai, nebelieka būdų atsipalaiduoti ir pan. Ir paaiškėjo, kad nieko panašaus. tai tėra labai populiarūs mitai, kurie su realiu gyvenimu neturi nieko bendra. Po pusmečio pagalvojau, kad taip gerai nesijaučiau niekada ir nusprendžiau, kad grįžti prie "saikingo" vartojimo būtų tiesiog kvaila. Tauriu ir kitų motyvų. Vienas iš jų yra tas, kad nenoriu skirti nė vieno euro iš savo kišenės įmonėms, kurios daro viską, kad pradėtų gerti mano vaikai. Taip pat radau labai aiškių ir nenuginčijamų įrodymų, kad būtent tėvo pavyzdys yra labai svarbus vaikams renkantis blaivų gyvenimą. Tai mane dar labiau motyvuoja. Na, ir paskutinis dalykas yra labai paprastas: jei mano kalbos prasilenktų su darbais, tai neturėčiau moralinės teisės net kalbėti apie alkoholio keliamus pavojus žmonių sveikatai.

- Ką manote, kaip medikas, apie situaciją Lietuvoje, kai kalbame apie alkoholio vartojimą? Mėgstama sakyti, kad esame pirmoje vietoje pasaulyje ar bent Europoje ne ten, kur turėtume būti, - savižudybėmis ir pan. Ar esame ir alkoholikų tauta? Kokios tautos ir kodėl yra panašioje rizikos grupėje?

- Alkoholikų tauta nebuvome, bet tokiais mus padarė žmonės, kurių pagrindinis tikslas buvo arba kuo daugiau uždirbti, nepaisant to kokia kaina tenka už tai sumokėti visuomenei, arba buvo sąmoningai girdomi kaip sovietmečio pradžioje. Tačiau lietuviai yra aiškiai pademonstravę, kad be alkoholio gyventi moka ir gali, o tapę blaiviais tampa labai progresyvia ir pavyzdine tauta. Turime du ryškius istorinius pavyzdžius. Vienas jų tai vysk. M. Valančiaus blaivystės laikotarpis, po kurio sekė sukilimas, kova už kalbos ir literatūros išsaugojimą, vėliau privedusiu prie nepriklausomos valstybės paskelbimo. O antrasis laikotarpis buvo Gorbačiovo antialkoholinės kampanijos laikotarpis, kurio metu ne tik įsikūrė Sąjūdis, bet subiro Sovietų sąjunga, visuomenė pasiekė maksimalų sąmoningumo ir laisvės troškimo potencialą. Pats Gorbačiovas tą antialkoholinę politiką pavadino klaida. Ir manau, kad visų sovietinių laikų funkcionierių akimis tai buvo klaida, nes prasiblaiviusios tautos nebenorėjo ilgiau gyventi okupacijoje. Dabar mes vėl turime laikotarpį, kai dėl neteisingai suvoktos laisvosios rinkos idėjos, kuomet kai kurie verslai gali triumfuoti kraudamiesi turtus lipdami per tūkstančių žmonių nelaimes ir lavonus, prisigyvenome iki to, kad žmonėms Lietuvoje gyventi negera, jie ieško ramesnių, žmoniškesnių, saugesnių vietų. Emigruojame, žudomės, geriam. Taip atsitinka visose šalyse, kurios nesuvokia, kad ne visas verslas yra naudingas visuomenei, ir kad žmogus yra silpnas savo apsisprendimuose. šalys, kurios tai suvokia ir imasi priemonių yra tos, į kurias ir traukia Lietuviai: Norvegija, Švedija ir kt. O panašioje situacijoje kaip mes kol kas yra represinės ir nedemokratiškos šalys: Rusija, Baltarusija. Europos sąjungoje daug problemų turi vengrai, Jungtinė Karalystė. Itin didelis vaikų alkoholio vartojimas yra liberaliu požiūriu pasižyminčioje Danijoje.

- Vieni istorikai sako, kad mus pragirdė rusai, kiti kad lenkai, tautosakoje randame alaus gėrimo apeigas, midų. O gal visa tai tik pasiteisinimai, ir žmonija tiesiog mėgsta apgirsti, o lietuviai nėra niekuo išskirtiniai?

- Kaip ir minėjau, žmogus yra linkęs ieškoti lengvų būdų pabėgti nuo streso ir sunkumų. Jei valstybė sudaro visas sąlygas tą daryti geriant, žmonės taip ir daro. O jei dar kiekviename žingsnyje primenama, kad tam yra nuolaidos, kad tai yra socialiai priimtina ir pan. tuomet turime rimtų problemų. Prisimenu kai kurių politikų pasvarstymus, kad ekonominės krizės metu reikia piginti alkoholį, nes žmonės nebeįperka. Tai gal reikia rūpintis, kad žmonės turėtų darbą, o ne gertų jį praradę. Įdomu tai, kad ir Rusijoje kol viskas buvo stabilu, alkoholiniai gėrimai buvo branginami, o dabar kai situacija darosi įtempta valdžia alkoholinius gėrimus pigina. Gal ne veltui atsirado tas pasakymas, kad girtas tautas lengviau valdyti. Bet manau, kad didžioji politika čia retai būna įvelta, vis tik tai yra besaikio žmonių noro uždirbti kitų sąskaita rezultatas.

- Vis dėlto faktas, kad kažką pozityvaus daryti turime. Būdamas blaivininkas, ypač gerai pastebiu tuos, kurie pernelyg piktnaudžiauja alkoholiu. Ypač krenta milijardinius pelnus nešančioms korporacijoms naudinga reklama, kuri skatina vartoti alkoholį itin patraukliais būdais. Ar ją reikėtų uždrausti, ar tai būtų efektinga? O gal, kadangi alkoholis sukelia priklausomybę, reikėtų legalizuoti ir marihuaną, kitus narkotikus, kaip tai padaryta kai kuriose šalyse? Gal tai padėtų sumažinti mafijos pelnus iš kvaišalų?

- Reikia pasakyti, kad yra trys pačios efektyviausios alkoholio vartojimo mažinimo priemonės: alkoholinių gėrimų reklamos draudimas (dar pridėčiau ir rėmimo draudimą) kaip tai padaryta su tabako gaminiais, tuomet sistemingas kainos didinimas ir fizinio prieinamumo mažinimas trumpinant pardavimo valandas, mažinant pardavimo vietų skaičių, didinant amžiaus cenzą ir pan. Dėl reklamos tai reikėtų pastebėti tik vieną dalyką, kad valstybės mastu nėra logiška leisti reklamuoti produktą, kurio vartojimą valstybė siekia mažinti. Čia tas pats kaip reklamuoti greičio viršijimą norint sudaryti geresnes sąlygas uždirbti laidojimo bendrovėms.

Dėl narkotikų legalizavimo, tai neabejoju, kad tai yra vienas didžiųjų ateities iššūkių. Jau dabar turiu pacientų, priklausomų nuo marihuanos, kuriems padėti labai sunku. Už to ir vėl stovi dėdės su storomis piniginėmis, kurie mato puikų verslo planą, nes nėra geresnio būdo uždirbti, kaip pardavinėjant produktą, kuris keičia žmogaus psichiką ir padaro jį priklausomu. O mafija čia niekuo dėta. Mafijos pelnai nuo to nesumažės, išsiplėtus vartotojų skaičiui jiems užteks vartotojų ir juodojoje rinkoje, nes ten vis dar nebus klausiama kiek pirkėjui metų ir pan. Legalizavimas sukuria grupę žmonių, kurie dėl vartojimo praranda darbą, pajamas ir tada jau tampa juodosios rinkos vartotojais ir net pardavėjais, siekiant užsidirbti savo dozei. Legalizavimas būtų pati baisiausia klaida, kurią žmonės manau išmoktų praėjus dešimtmečiams, kaip tą dabar daro su rūkymu. tik tai kainuotų milijonus gyvybių ir sugriautų gyvenimų.

- Ar žmogui, metusiam gerti „tiesiog“ (be AA, įvairių kitų grupių ir pan. pagalbos) dėl savo įsitikinimų, yra didelė rizika vėl pradėti gerti? Kiek metų Jūs negeriate ir kuo kompensuojate penktadienio sindromą, kai didelė dalis Lietuvos sėda prie taurelės, bokalo?

- Yra du skirtingi dalykai, tai alkoholio atsisakymas neturint priklausomybės ir atsisakymas, kai tenka tvarkytis su priklausomybe. Aš manau, kad priklausomybės neturėjau, nes man nutraukti nebuvo sudėtinga. Tiesiog nustojau vartoti. Rizika pradėti gerti vėl tokiais atvejais yra labai maža, nes tai yra didžiąja dalimi ideologinis sprendimas. visi padarę tokį sprendimą jį laiko savo valios pademonstravimu ir savo asmeniniu sprendimu, kurį aplinkiniai privalo gerbti, ne mažiau nei kitų apsisprendimą gerti. Tokiems žmonėms išlikti blaiviais yra lengva. Daug sunkiau yra priklausomiems nuo alkoholio žmonėms, kurie turi labai daug iškęsti norėdami išmokti gyventi negeriant. Sąmonė nuolat primena apie pagundas, kuria pasiteisinimus ir racionalizuoja. Bet pagalbos iš išorės, kas tai bebūtų - AA, psichiatras, reabilitacijos bendruomenė ar kt. neretai būna labai sunku, nes žmogus nesusigaudo kas su juo vyksta, tenka susitaikyti su praregėjimu, kai pamatai, ką tavo gėrimas padarė aplinkiniams ir pan. Todėl tokiems žmonėms labai rekomenduotina bent jau pirmuosius blaivybės metus ieškoti pagalbos ir nesigėdinti ją priimti.

O dėl penktadienio sindromo, tai turbūt aš jo niekada neturėjau. Turiu tiek veiklų, svajonių, norų, fantazijų ir darbų, kad neturiu kada galvoti kaip išgerti. manau, kad tai yra dar viena Lietuvos problema, kad žmonės neieško prasmingų ir jų gyvenimą turtinančių veiklų, o vietoje to drybso su alaus bokalu ant sofos, vėliau dejuodami, kad valdžia bloga, kad medicina korumpuota, kad gatvė nesutvarkyta ir pan. Aš siūlyčiau žmonėms vietoje penktadienio bokalo paieškoti kitų, įvairesnių ir sveikesnių užsiėmimų. Nuvažiuoti su šeima į kiną, pabėgioti, paminti dviračio pedalus, paskaityti knygą, užsiimti savo hobiu. Yra tiek daug įdomių dalykų gyvenime, kad gulėjimas su bokalu yra tiesiog nepateisinamas laiko švaistymas.