Europa ir islamas

Mes einame į priekį, o prieš mus ir aplink mus – islamo teritorijos. Jis įtakingas Rusijoje, Azija – jo ištisinio poveikio zona, Šiaurės Afrika, Rytų Afrika ir daugelis šalių yra jo veikiamos iš vidaus. Islamas – tarp JAV juodaodžių populiariausia religija, nes protestantų ir katalikų religijos – tai vergvaldžių religijos, islamas išlaisvina, – toks afroamerikiečių lozungas; išties islamas išlaisvina, nes dar hidžros metu buvo vykdomas priesakas – musulmonas negali būti vergas, islamą priėmęs belaisvis galerų irkluotojas katalikas ispanas išsyk gaudavo laisvę, pinigų, karjeros galimybę. Kad ir toje pačioje galeroje. Įsidarbinti prižiūrėtoju.

Islamas – tai mesianistinė religija, tuo jis artimas krikščionybei. Ir islamas, ir krikščionybė kariavo religinius karus. Islamas Šiaurės Afrikoje, Ispanijoje, Sicilijoje, Balkanuose – tūkstantmetė Europos kasdienybė. Vengrija, Lietuva su Lenkija, rumunai/valakai/moldavai, serbai – visi kovojo islamo fronte ilgus šimtmečius. Ispanijai reikėjo save atsikariauti iš emyrų jungo. Prancūzijai – apsiginti prie Puatjė, netgi Viena XVII a. tapdavo pafrontės zona, apsuptu miestu. Mes, europiečiai, turime ilgą konfliktų patirtį. Religinių karų patirtį. Ji prasidėjo, kai Mahometo palikuonys sprogte išsprogo iš Arabijos dykumų, užimdami senuosius civilizacijų centrus (Babiloniją, Judėją, Egiptą, Graikiją, Persiją, Chorezmą, Romos imperijos rytines provincijas, galiausiai Bizantiją), steigdami ant jų griuvėsių naujus. Islamas gyvybingas, jo civilizacija šviežia. Jam dar tik keturioliktas amžius.

Nuo VII–VIII iki XVIII a. Europa kariavo su islamo galiomis, dažnai gaudama į kaulus ir įtemptai laikydama frontą. XVIII–XIX a. įvyko persilaužimas, kuris Osmanų imperiją pavertė puvėsiais, sustabdė jos judėjimą ir išpuolius prieš aplinkines teritorijas. Agresija nuslopo dar labai neseniai. Kodėl? Europa technologiškai pasivijo anksčiau maždaug lygiai ėjusią islamo civilizaciją ir pralenkė ją. Graižtvinis šautuvas pasirodė stipresnis už Damasko plieną, o šarvuoti garlaiviai nulėmė Europos dominavimą jūrose ir uostuose. Europos pramoninė revoliucija neturėjo atitikmens islamo šalyse; ten galima įžiūrėti tik jos šešėlį. Automobilis, tankas, lėktuvas – Osmanų imperijoje tokie dalykai buvo neįmanomi ir dėl gamybinių jėgų, ir dėl ideologinių priežasčių. Islamas suveikė kaip stabdys. Iš esmės europietiška sekuliarizacija, neigusi krikščionybės dominavimą visuomenės gyvenime, ir atnešė naujas technologijas bei pramoninę revoliuciją. Kalvinistinė bankininkystė pateisino bankus, paskolas, turto kaupimą Dievo vardu. Islamas į turtą žiūrėjo godžiai, tačiau jo realizacija buvo ribota – Sindbado lobių skrynios ir jų atitikmenys sultonų iždinėse nieko nedavė visuomenės ir technologijų raidai, nuolat buvo atkartojamas tas pats civilizacijos modelis, karta iš kartos, tiesa, su tam tikrais skoliniais iš Europos civilizacijos. Paraką ir patrankas turkai valdė ne blogiau, o gal ir geriau nei europiečiai dar iki XVII–XVIII a., vėliau Europa nukeliavo septynmyliais žingsniais. Islamo šalys beviltiškai atsiliko. Tos, kurios buvo kolonizuotos europiečių, gavo geležinkelius, šachtas, fabrikus, tos, kurios turėjo narsos pasekti Europos pavyzdžiu ir sukurti sekuliarias valstybes, technologiškai ir gyvenimo lygiu neatsiliko nuo Europos pakraščio valstybių (Turkija, šachų Iranas iki Chomeinio revoliucijos), religiškai fundamentalistinės valstybės tokios ir liko, tačiau fundamentalizmą joms išsaugoti leido gausūs naftos resursai. Jos galėjo apsieiti be sekuliarizacijos ir išsyk pirktis naujausias technologijas su britų ar amerikonų inžinieriais kaip priedu. Vis dėlto tai tik viršūnėlė, islamo ekonomika ir mokslas atsilieka, ir taip dar bus keliasdešimt metų; kaip ilgai, nežino niekas. Tačiau pasiekęs Europos technologinį lygį, islamas puls. Tai nebus ypatingas įvykis, tiesiog buvusių karų tąsa. Todėl ir brandinamas Irako karas, nors preteksto Sadamo Huseino elgesys – sakykime tiesą – neduoda. Tiesiog norima valdyti naftos resursus patiems, iki atsiras vandenilio technologijos, leidžiančios varyti automobilius vandeniu, – jos jau egzistuoja, bet tebėra per brangios ir dar keliasdešimt metų pasaulio ūkis bus paremtas nafta ir dujomis. Žaliavų kontrolė yra pirminis Europos civilizacijos poreikis (čia priskirkime ir JAV, tą pačią Europos kontinento atplaišą, kuri turi pasaulio centro savimonę). Mokslas ir technologijos Vakaruose turi forų, šiuo metu karinės technologijos, kurias valdo JAV ir Europa, yra aukštesnės. Logika paprasta – paleisti jas į darbą, kad islamo civilizacija atsiliktų dar kurį laiką. Ten, kur ji nekontroliuojamai išsišoko, pabombarduoti. Valdyti sąlygiškai pigius resursus, idant nafta būtų pigesnė ir vakarietiškas ūkis galėtų rutuliotis toliau, vis lenkdamas ir lenkdamas islamo pasaulio ekonomiką, iki taps nebepavejamas iš principo. Tad šis bręstantis Irako karas yra prevencinis. Civilizacijų konflikte jis turi prasmę ir svarbą. Pats savaime jis beprasmis, per brangus ir per mažai tiesioginių, greitų politinių dividendų duodantis. JAV siekis jį užsukti bet kokia kaina liudija, kad skubama susitvarkyti su potencialiausiomis islamo pasaulio lyderėmis. Perimti jų politinę ir resursų kontrolę. Kitaip tariant – tai antrinė kolonizacija, maskuojama įvairiais vardais ir žodžiais, bet prasmę ji ir vėl turi – tik civilizacijų konflikto fone.

Prevencinis karas yra niekdarystė, tai Hitlerio įvestas terminas. Tačiau savo logiką jis turi – pulk priešą, kol jis neapsiginklavo geriau už tave. Tai šlykštu, bet būti užmuštam dar bjauriau. Resursų kontrolė ne tik realiai, bet ir simboliškai liudija, kas pasaulyje šeimininkas. JAV šeimininkaus nelabai ilgai, bet atrodo, kad JAV saulėlydį matys tik mūsų anūkai. Jei Amerika kas kelerius metus kariaus prevencinius karus – taip ir atsitiks. Tiesa, maža smulkmena – tie karai privalo būti sėkmingi ir trumpi.

Kryžiaus karai, kuriuos Europa kariavo Jėzaus karsto vadavimo ideologija pasiremdama (bei degdama kukliu noru atversti saracėnus), buvo prevenciniai. Tai irgi buvo civilizacijų konfliktas, jeigu nevyniosime tiesos į vatą. Tik technologijos tada buvo artimos, narsa ir fanatizmas – tapatūs, metodas – agresyvus. Europos pajėgumą stabdė tai, kad atstumai tuo metu daug reiškė, laivais visų riterių pervežti nebuvo įmanoma, sausumos kelias irgi buvo užtvertas kalnų, sąsiaurių, upių ir politinių kliūčių. Europa išties buvo agresorė, tačiau kažkur reikėjo dėti karingų bežemių feodalų perteklių, kuris sėkmingai nukraujavo šiuose karuose. Tai viena. Jie bent nesiriejo vietoje, kryžiaus žygiai lėmė (labai sąlygišką, žinoma) taiką Europoje. Antra – kryžiaus žygiai buvo ne kas kita nei rekonkista, prasidėjusi Ispanijoje, frontas su islamo pajėgomis ėjo per visą Viduržemio jūrą, ir Ispanija buvo ką tik išsivadavusi iš arabų kolonizacijos, kraujas dar garavo ant kalavijų. Mūšiai Prancūzijos teritorijoje, vykę dar VIII a., nebuvo išgaravę iš atminties; juos priminė populiarioji "Rolando giesmė" ir riteriška ideologija. Popiežiai jautė pavojų, arabus nuo Neapolio skyrė nedidelis sąsiauris, pavojų jautė ir Konstantinopolis – Bizantijos valdos slyste slydo iš rankų, ir prevencinio karo, smogiant nelauktoje vietoje, į priešo teritorijos gilumą, reikėjo, kad islamo dėmesys laikinai būtų atitrauktas nuo didžiųjų tikslų – Bizantijos, Romos (ir finale Paryžiaus). Kryžiaus žygiai užtaikė ant pačios islamo konsolidacijos bangos, ir kovos buvo žiaurios, tačiau svarbiausia – jos vyko už Europos ribų. Vėliau (ir iki šių dienų) islamas neužmiršo neteisingų puolimų, politines normas paminančių religinių karų, kryžiaus žygių. Dar ir dabar Izraelio ir JAV frontas arabų mentalitete lengvai sutapatinamas su kryžiaus žygio frontu XII–XIII a. Palestinoje. Šiandien ši ideologema arabų pusėje veikia, Vakarų pusėje ji, priešingai, slopinama tiek, kad Vakarai apskritai apie tuos kryžiaus žygius užmiršę; mes čia išimtis su palestiniečiais. Bet einame toliau.

Islamas jaučia, kad, technologiškai atsilikdamas, jis gali pralaimėti frontinius karus bet kurioje pasaulio vietoje, asmenine musulmonų narsa niekas neabejoja, bet technologijos ir pasirengimo lygis ne jų naudai. Šiandien kare vienas prieš vieną, kaip ir per kryžiaus karus, šansai būtų apylygiai. Todėl tiesioginio kontakto vengia ir rusai Čečėnijoje, ir amerikiečiai Irake bei Afganistane. Tiesioginio kontakto vengti pradėta dar per II pasaulinį karą: anglosaksų aviacija į druzgus versdavo ištisus miestus, kol telikdavo džipais įvažiuoti į aviacijos ir artilerijos išvalytą teritoriją. Vokiečiai bjaurėjosi tokia karyba, tačiau ji davė vaisių ir Japonijos branduolinės atakos atveju – milžiniškas salynas užimtas numetus dvi bombas. Vietname nepavyko išvengti tiesioginio kontakto, ir amerikonai, pasidavę jiems primestai partizaninei taktikai, prakišo.

Musulmonų fundamentalistai teroristai tęsia karą, mėgindami pakeisti jo pobūdį. JAV siekia karo, kuriame nebūtų fronto linijos; tokį ir gaukite, – sako teroristai savo atakomis. Niekas niekur negali būti saugus. Teroras pirmiausia siekia paveikti Vakarų ir JAV ekonomiką. Idant jos raida sulėtėtų, ir islamas gautų laiko pasivyti Vakarus ar įgyti branduolines technologijas. Štai ir visa istorija.

Visu šituo noriu pasakyti – karas su islamu vyksta. Tai senas karas tarp Europos ir islamo civilizacijos šalių. Tai civilizacijų konfliktas. Tačiau jis prasidėjo ne vakar. Keičiasi jo formos, ne esmė.

Publikuota savaitraštyje Šiaurės Atėnai, 2003 02 15.