- Visuomenė, o ypač jaunimas turi buti apsaugoti nuo liguistos rašliavos. Sunkia, chroniška rašymo priklausomybe susirgo beveik visi krašto rašytojai. Rašo ir negali sustoti! Reikia stabdyti, drausminti, gydyti ir bausti. Jau šiandien, dabar, tuoj pat, nedelsiant bus supakuotas poetas Dravenis. Nuprotėjęs eiliuotojas bus gydomas mano (ne)privačioje klinikoje nemokamai. Skelbiu terapinį devizą: pradėkime dieną be poezijos, be grožinės literatūros, be dramaturginių sapaliojimų... Ir dar: knygos bus parduodamos tik pateikus pažymėjimą, visuomenė turi būti apsaugota nuo išsigimusios kūrybos...
O tuo metu, net nenujausdamas katastrofos, Dravenis rašė eiles:
Eilės
Svarbiau
Nei gyvenimas
Duris atvėrė Guru Guru:
- Ne, Draveni, rašymas nėra svarbesnis nei gyvenimas. Kartais vyksta tokių dalykų, kad atrodo, jog sėstum, ir mielai surašytum viską, ne, dar netgi ir nupieštum ir perfilmuotum, bet... O kam? Dėl to mėgstu keliones - nebuvęs TOJ vietoje (psichogeografija?) niekada nesuvoksi jos esmės. Kalbu ne tik apie grožį, energetiką, tiesiog TEN yra TEN, o ČIA yra ČIA.
- Oi, kaip aš žinau, kad rašymas - beviltiškas reikalas... bet aš sunkiai sergu, manyje atsirado priklausomybė nuo rašymo, reikia gydytis... Tik nežinau kaip ir kur... Ar tai liga?
- Ne, kodėl liga? Tai laisvė. Nori - rašai, nori - ne.
- Jokia laisvė! Atseit, nori geri - nori ne, nori rūkai - nori ne, nori loši kazino - nori ne... Taip nebūna.
Nespėjo Dravenis užbaigti savo kalbos, kai į kambarį įvirto 4 (keturi) sanitarai, užlaužė poetui rankas ir nuvedė link greitosios pagalbos furgono. Vis dėlto Dravenis dar suspėjo pasakyti:
- Į sienas įcementuoki mano eiles...
Guru Guru šis „spektaklis“ pasirodė juokingas ir smagus, bet jis žiauriai apsiriko.
Apsiriko jis žiauriai. Na ir žiauriai apsiriko jis. Jis. Žiauriai. Na ir...
P.S.
O tolumoj plaukė laivas su paslaptim,
Su paslaptim plaukė laivas, tolumoj,
Plaukė jis, plaukė,
nieko neatsiklausęs,
ir jam rūpėjo tik vanduo,
kurį mylėjo,
ir paslaptys,
kurias saugojo Marija.