Dravenis susigraudino.
„Vėl prisisiurbs alaus, kris ant asfalto... Skubiai reikia pagalbos“ – sunerimo Guru Guru.
- Draveni, nusiramink, tavo archetipas – tai ne poezijos diktatorius, tai tik nematomas, bet labai įtartinas tipas, kuris bazuojasi archainėje bazėje. Atlantų paliktoje. Garaže su kosminiu laivu. Ir įkaitais iš Planetos U.
- Tu teisus, grįžęs iš PC, savo krepšyje atrandu ne maisto produktus, bet plytas, akmenis, žvyrą... Iš kokių Mendelejevo elementų sudarytas mano poetinis archetipas?
- Iš A, R, CH, E, T, I, P, A, S. Sudėtinga schema, bet panaši į Rubiko kubą, kurį mes DŽ arenoje, su tavim, Draveni, kadaise sukinėjom... Kodėl neišėjo apskritimas?
- O kas išėjo? Kokia figūra? Gal konstrukcija?
- Žirgas. Iš kažkokių Tr.. Trakų, Troki... Gal Trojėnų? Trojos arklys...
- Supratau, tūlas archetipas – tai petarda, iš vidaus sprogdinanti mano lyrinius jausmus... Skeveldromis krenta pikti, atstumiantys žodžiai, o aš, į nepripažinimo bedugnę, riedu it tuščias butelis alaus... – šiurpo Dravenis.
ant purvino šaligatvio
sviedžiu šviesias mintis
noriu
kad mano eiles
tryptų minia
Vakare, išgirdę trenktas Dravenio eiles, užsidega gatvių žibintai, ir net juodžiausią naktį būna šviesu, nors minia jau miega ir sapnuoja tik tamsius archetipus. Nes rytas.
<iframe width="560" height="315" src="https://www.youtube.com/embed/hxWKsVERmXw" frameborder="0" allowfullscreen></iframe>