Tu netikėk tamsa ji netikra jai stinga vieno Dievo blyksnio

Salve
pasakė angelas pasitikęs mane
žinau kad tu nebijai
bet gailėjai ir verkei dangaus kurio nėra
žemės kurios nėra
savo sapnų kurių niekad nebuvo
savo meilės ir kraujo
likusio ten kur tavo sapnas
buvo ryškiausias
Salve – sveikinu nedrąsiai
argi būna sapnai tokie per ilgi
tokie kvaili sumaištingi alinantys
noriu žvaigždėtų skaidrių kaip vanduo
tikrų kaip mediniai daiktai
šiltų kaip motinos įsčios
tyrų kaip upeliai maži
saldžių kaip nasturtos žiedo nektaras
Salve
Skelbia man angelas
viskas bus taip
kaip jokiame tavo sapne
dar niekada nesisapnavo
nebus dangaus vandens ir mylimo
kraujo nieko nebus atskirto -
nieko nebus atskirai
nes tu būsi viskuo -
už Gają didesnė

Jau  gal kokie šimtai prirašė
kad jam šypsojos angelai -
ar sutikai nors vieną
kuris nusišypsojo angelui patsai
be siaubo ir nakties haliucinacijų

tiesa mes buvome sutikę
kartą tokį
katedros aištėj
sparnai kartoniniai
ir lūpos juokdario

sakau o iškamša klaikus
baisesnis tu už angelo kardus

liūdni nesusipratimai man su angelais
ateina tikras -
užsidenGI akis -
netikras –
kam jis tau
jis niekam
 - taip kaip niekam -
netikra  mirtis
kurios geidei -
o mirsi niekad dalgio nepažinęs

O jeigu mano sielos apšvietimas tavęs nesmaugtų
taip labai
o jeigu aš galėčiau debesim pavirsit
ir tiek
o jeigu aš galėčiau viską pasakyt
paskui
tada kai už mane kalbės tiktai tyla
tokia tyli ir apvali
tyla
ir nieks nebesijuoks
ir niekada neverks
visi žinos kad myli netikrai
visų bus lengvos širdys
kai nebebus širdžių
tada jau nebebus per pusę -
 nei siaubinga nei nyku -
tiktai -    tylu tylu tylu
–    kaip akmenėlyje tylu
–    nors viršum jo dar bangos drasko
–    savo seną šokį

Kur mano šypsena pradings
ar neskaičiuoti valandų
mokėsiu ir paskui
ar medžių šaknys saugiai glėbesčiuos
ar jų lapus girdėsiu
ar mano elementai pasieks žvaigžių elementus
ar man jau niekad liūdna nebebus
ir nebejuokins vynas
(svarbiausia ilgesį paimkit atgalios)
jūs žvaigždės – kaltos amžinai tik jūs
taip abejingai mus sujungdamos
su visuma

ar įmanoma apie rudenį pasakyti
nors vieną naują eilutę
atlėks suvilios
išvolios aukse
apkvailins nesvietišku grožiu
apiplėš
nudurs
kad tik nepribaigų
tos dienos tokios skaidrios
bet trapios
stiklas

Ryte lipu laiptais žemyn
alus ir kraujas
kraujas ir alus
ir taip per visus keturis aukštus
paskui basų kojų kruvinos pėdos
atsargiai lipu
apeinu kruvinas pėdas
kad neužminčiau –
joms skaudės -
kraują skauda -
kraujyje gyvena siela
taip pikti rabinai sako
siela rėkia išlieta ir ją laka piktieji
ėda ją dabar slibinai
tik jokių karalaičių
nebėra nebūna
o aš sakau kad tiesiog lipu laiptais
aš ne rabinas
aš pamažu slystanti popieriaus lakšu žemyn
(bet aukštyn)
aš pasikelsiu galvoju
aš būtinai prisikelsiu
man reikia
pagaliau ateinu į Rimi čia nėra kraujo
plastmasė Kinija
paklydęs vietnamietis
žiūri nustebęs
jo akys klausia –
moteris? vodką? iš ryto?
sakau taip
o taip
matyt, tu neseniai atvykai priprasi
aš ir esu moteris–vodka
suspausta energija
į kumštį
man taip reikia
man būtina išgyventi
ir išeinu
galvoju po medžiais ramiai pabūsiu
bet kur gi
po mano  medžiais kieme  šiandien stovi
angelų choras
iš Vilio gimnazijos
jie gieda
o aš taip nemoku ir nemoku net verkti padoriai
atvirai drąsiai verkti
dangstausi raudonu šaliu
vėl lipu laiptais
čia vis dar tas kraujas duženos alus
vienas langas laiptinės išdaužtas – per mažai
Gėlių niekšybė

T

Kodėl tamsa mus išsižiojus gaudo
kodėl nasrai
nebūna užverti
kodėl save tu saugai
nuo savęs –
 labiausiai
kodėl sau gerklę ketini perpjaut
o ne
šviesos drugys
jo sparneliu vienu
nušluojama tamsa
tu netikėk tamsa
ji netikra
jai  stinga vieno Dievo blyksnio
ir nebebus tamsos
ir nebebus mirties
medinės tos ir šalčio to nežemiško
kurio bijai
ir augs vijokliai
apsivynioję laume -
laime
apsivynioję Tavimi -
taip -  
amžinai tebūna
 nuo vyno aštrios akys ir ranka
kibi
tegul tave prilaiko
dar neatėjo laikas

Ti jūsų šaknį varpo kirminai
tai jūs pražystate prakeiktai baltai
tai jūs išpuošiate lelija ir rože
numirusio vaikelio galvą
tai jūs nelaimėlės - gražuolės
šios alkanos puotos -
jūs mano tėvą dengėte
baltu melu
kad neraudočiau garsiai
/nes čia negalima taip, nebemadinga,
nesmagu/
tai jūs prakeiktos lindot iš burnos
užmigusiam kietu miegu
- sapnavo jis šaknis
 tos žemės niekad neartos
pilkus akmenėlius –
kurių kišenės pilnos mirusiųjų rūbų  
...sapnavo gėlės
vampyravo –
mirusieji jiems brangiausi
ypač jų akys ir plaukai –
svajoju niekados nepamatyti nei vienos gėlės
tik peleną geltoną lengvą
nes pelenai tai debesys ir rūkas
on debesys tai mes
kurie neryja rankų
meilės
 nei netyčiom ištiesto delno
skausmui
\
Dalia Jazukevičiūtė

Nudažė man degtinė lūpas kruvina spalva
pačia gyviausia iš gyvų spalva
ir laukiu aš kada kada
man pasakys
- atlikta -
ir tada
man garsiai sako
tyčia –
niekada –
ir niekada

Mes vaikštom pirštų galiukais feisbuke
dalinamės kiaušiniene kava
kurios kitas neparagaus
mes už stiklo pavalgom
atbulais dantim pakramsnojam
atsigeriam
nusigeriam -
vis tiek nieks nemato
ne gėda
siuntinėjam kačiukus šuniukus
plokščias bedvases rožes
nebeturi kur eiti mūsų kūnai
nebebori
jiems geriau tarp šilkinių pagalvėlių
neskelbiam savo diagnozių
nei kiek mums dar liko
jeigu kas ir bando pabilti
tuo siaubingu tikrovės balsu
visi kaip puola -
vištos bjaurų ančiuką
kapoja kapoja – duok pozityvo
pozityvo-  pozityviai galvok
eik į laimės kursus
galvok
apie kalėdų katastrofos šlamštą
apie naujus batus nors eiti niekur
ir nebereikia
tik apsaugok mus Viešpatie
Tėve mūsų neleisk mums mąstyti tamsoje
kai užgęsta ekranai
tada mus užmušk nutrenk
cementiniu miegu

Vakar
naktyje kažkas sušuko:”Šekspyras”.
Atsibudau, toks juokas, aš ką? Šekspyre?
Tu buvai nebuvai? Kam žadini trapų miego
nuodėgulį, aš jau seniai negaliu –
jokių tavo hamletų daugiau nebegaliu
nei vieno
nebenoriu –
nesakei juk geriau gyventi
 ar ne –
(gyvuliui visda gyventi geriau, kas ginčytų),  
sakei -  sunku apsispręsti –  kas to nežino –
žino net ir šeštokas –
sunku jam -
žiūri į asfalto kvadratą nuo 13 aukštų namo stogo
ir ką -
 nieko rimto
-    ar skaudės? – bene tai rimta
-    nebūti? O būti rimčiau?
Tas Hamletas , tavo  
princas, lepūnas, pasiledėlių vaikas –
kur jam atsakyti mums -
kai mums nei vienas didžvyris
niekada
neatsakė -
pabūkim -
negaila

Vakar parašiau gražiausią pasaulyje
eilėraštį
(o juk nieks nepatikės)
jį surijo kompas
nes aš gal kažką paspaudžiau negero
dabar galvoju kur jis kur jis
laiduose verkia
neeištrauktas į viršų
rauda
jis buvo toks gražus
toks gražus kad aš negaliu apsakyti
kaip neapsakai angelų vizijų motinos
visi galvos
-    ji meluoja –
-    ir jie bus neteisūs
Kompas jį surijo be skausmo be jausmų be nieko
ir dabar gali staugti
nes jis nebegrįš nekada
jis įsižeidė ir teisingai padarė
aš irgi negrįščiau
neieškok -
geriausias eilėraštis -
tik kartą pavyko
jis matyt man parodė rodė man kelią
kaip paprasta
kaip paprasta yra dingti

Jau nebaisu jau buvau tamsoje
o kas iš jos mane išlupo
nežinau
akis užrišo
burną užčiaupė
ausis užkišo
nei vieno liudytojo
ir visa liko paslaptis
kieta geležinė lova
tokia šalta
kaip inkvizicijos artėjantis ašmuo
o mano Dieve
tu pagimdei mane tik tam
kad aš išmokčiau
nuostabiai dailiai
 numirti
tada kai nieks nebesušildys -
vodka nei vynai
kai aš viena tamson žiūrėsiu
užmerktom akim
tada kai aš nebemylėsiu spygliuočių
nei vėjo lapuose splavų
ir net tavęs mylėt
nebeišgalėsiu
tada kai kris dangun
ne žemėn
 ne žemyn
manieji tykūs aitvarai
kurie man laimę nešė
maišais ir puodais
kurių nemėgau aš labai
bet jiems šypsojaus graudžiai
tada kai
varpinėj balsai sugros mano lopšinę
užmigsiu aš  dangau
dangau juk tau kalbu kalbėjau
tave regėjau neregėjau
niekados
o vis tik tau kalbu kalbėjau
kaip kalbasi tarpusavy strazdai
taip ošia tylūs debesai
vanduo ir svajos

kurios nebūna

Pasiilgau
vario kojų vario žvilgsnių
tavo akys žalvarinės
kaip ir mano
pasiilgau
žinai
rytoj susitiksim rytoj -
miške
toli  toli nuo tų  prakeiktų kapinių -
tarp mūsų bus tik šviesa
ji leidžia žengti -  
apsikabinti
taip pasiilgau -
nepaleisiu tamson nebepaleisiu tavęs
basos pėdos
mano bučiuotos
tmasios akys
atsmeni kaip kaip kvatojom
 kokaino naktis -
tamsios akys
žvilgėjo kaip žvaigždės -
tavo akys
nepaleisiu
atėjai ir pabūk
tavo akys žalvarinės
kaip mano
jos viską pramatė
viską
kiaurai
ypač viską kiaurai -
pramatė -
apie laimę

Nesakyk tiesos kad buvo ne taip
kaip liepta -  
tamsoje susitiko mudviejų akys -
žaibais žaibais tamsiu mėliu
susilydė glamonės-
 - lava karšta derva  –
 suspaudė mus abu
 kriauklėje
ir išaugino baisų vienatvės perlą
Viešpatie neatleisk
meilės
neatleisk meilės
juk ji sudraskė tavo žodį
ji
klastinga gyvatė
tigras grakštusis smėlynuose
ji –
pelėda žemažiūrė -
ji vis dar tebežiūri -
aklai
tebežiūri
žvelgia ar neliko nors vienos vienintelės vietelės
smogti plėšriu snapu
kur dar be amnezijos lopinėlis likęs
Viešpatie viską atleisk
neatleisk meilės
draskančios -
krentančiam
 tinklą