Didysis Žaidimas

PRATARMĖ

Mirties slėnyje Galigantas pastatė didžiulį ąžuolinį stalą ir dvi kėdes. Ant lininės staltiesės jis padėjo didžiulę šachmatų lentą ir išrikiavo figūras.

Guru Guru Mylimoji verkė:

- Mielasis, dar nevėlu, apsigalvok, neik žaisti... Jaučiu, kad Didysis Žaidimas tave pražudys...

- Negaliu, visi bilietai jau parduoti, nors dar nepaskelbta Žaidimo pradžia... Išankstiniai pigiau, po 50 Eur, vėliau net už 100 Eur.

Reikia paskubėti, nes jei nežaisiu – mane surakins grandinėmis ir pasiūs į meno galerą tapyti postmodernių drobių... Aš būsiu snobų vergas.

O Giedrė prakeikė Žaidimą, Guru Guru, Galigantą, visus, ir net Dravenį...

- Draveni, kiekvienas jūsų ėjimas įtakos, nulems įvykius Žemėje... Ir vienas iš jūsų turės pralaimėti, tuomet planeta bus sunaikinta...

- Bus lygiosios...

- Duok Dieve...

Laikrodžiai pradėjo eiti pagal naują kalendorių. Nuo nulio. Tai labai įdomus Didžiojo Žaidimo kalendorius. Jis kas 12 valandų pamiršta, kas esąs, ir vėl eina nuo nulio. O šachmatų figūros pavirto (o gal atvirto?) keistomis, fantastiškomis būtybėmis: žmonėmis, žvėrimis, reptilijomis, paukščiais, ateiviais, vaiduokliais, žuvimis... Žaidimo lenta nusidriekė iki pat horizonto, bet kažkokiu neperprantamu būdu sutilpo ant stalo. Visos figūros buvo gyvos ir, nekantriai laukdamos žaidėjų, trypčiojo vietoje, nerimavo, nes pačios negalėjo žengti nė žingsnio.

Kultūros ministro referentas Galigantas vilkėjo šachmatinį fraką, o dešinėje rankoje laikė juodą dirigento lazdelę, ir, matyt, galvojo, kad vadovaus Didžiajam Žaidimui. Kultūros valdininkas tapo klounu, nes neabejojo (pasąmonės katile kunkuliavo kvailų fantazijų raugas), kad pasaulį valdo komediantai. Tik šį kartą visagalis referentas apsiriko. Planetos likimą lems Didysis Žaidimas, ir tik Guru Guru ir Dravenis galėjo destruktyvius įvykius pakreipti progreso linkme.

Geležinio vilko balsu kaukė Mirties slėnio dolmenai, menhyrai ir paprastesni, mažiau privilegijuoti akmenys. Virš žaidimo stalo ratus suko ereliai, suopiai ir plėšrūs vanagai. Tolumoje ryškėjo šiurpūs dinozaurų siluetai. Pavojus jau arti, visai šalia.

Galigantas mostelėjo dirigento lazdele ir žaidimų stalą nematomos jėgos (tik ne kultūros biurokratas!) uždengė patikimu, neįveikiamu cirko kupolu, piramidine palapine, užburta jurta, stebuklingu vigvamu, vikiupu. Į arenos vidų neskubėdami slinko, plūdo, judėjo, svyravo dėkingi žiūrovai. Galigantas itin kruopščiai tikrino bilietus, o nuplėštas šakneles tuoj pat prarydavo. Net nesukramtęs. Saldus tas pelno skonis...

Virš referento galvos suzvimbė ir praskrido Vapsva Maja.

- Kur leki be bilieto?

Sparnuota, ginkluota ir kandi princesė nesiteikė net atsakyti. Iš pykčio Galigantas vos nepaspringo bilieto šaknele. Nenumatyti nuotoliai. Pažemintas pelnas.

Pagaliau žaidėjai atsisėdo į savo kėdes. Dabar bus išmestas burtų kaulas, turintis parodyti, kam bus suteikta pirmojo Ėjimo teisė ir pareiga. Prie stalo priėjo baltu apsiautu apsigaubusi Giltinė ir ant žaidimo lentos numetė ką tik apgraužtą kaulą. Ant viršutinės briaunos švytėjo dvi auksinės raidės – GG.

- Guru Guru, tavo Ėjimas!

- Mes susitikome pagerbti iliuziją, reginių prarają, gilią, neįveikiamą, kurioje paskęsta bet koks mąstymas... Draveni, džiugu, įdomu ir prasminga yra žaisti su tavimi.

- Su pergale! Noriu palinkėti naujo, originalaus, nepakartojamo Žaidimo!

- Draveni, ar žinai, kaip žaisti go, ga ir ge?

- Esu amžinas mokinys - reikės išmokti ir go, ga ir ge...

- O kur dar - gi ir gu... Vėliau - guo, gie, gau...

Derėtų priminti, kad Mirtis visada stovi šalia (nebūtinai prie kompo) ir laukia, kada žmogus suklys, susimaus, nes gyvenimo klaidų tekstas rašosi tarsi savaime. Argi? Bejėgis diktofonas, nanotechnologijos, Teslos išradimai? Niekas negalėjo to nei paaiškinti, nei suvokti.