giliai paniręs
į tamsą
sėdžiu prie laužo
šneku su liepsna
traška žarijos
šnypščia šlapios šakos
išlaisvink dabartį
prieš laikrodžio rodyklę
vingiuotu ratu
apeiki laužą
pagavau
į ugnį
krentantį lapą
atsigręžiau
jau ne į save
bejėgiškai
dūmojantį prie laužo
dabar galiu
bėgti saulės žvyru
ištiesinti upės kilpą
nuo žemo kasdienybės ešafoto
žvelgti
į tolimą minčių horizontą
Vilnius, 2016 m.