Muzikinis periskopas, arba Μάνος Χατζιδάκις - Το Χαμόγελο Της Τζοκόντας

- Guru Guru, kaip tau sekasi?

- Dėkui, sekasi gerai. Dirbu, rašau po truputį...

- Kaip tau sekasi? - dar kartą paklausė Dravenis.

- Galimi trys atsakymo variantai, - paaiškino Guru Guru.

- ... ir kokie?

- Standartinis - ačiū, gerai... Įžeidus - geriau už tave! Ir teisingas, kuris nesakomas, nes yra asmeniškas ir slaptas...

- Todėl, dar kartą klausiu, kaip tau sekasi, - džiūgavo Dravenis.

- Aš klausau Μάνος Χατζιδάκις, Το Χαμόγελο Της Τζοκόντας,

- O, neteko klausyti... Aš senis, sena ir mano muzika... o tu jau žengi pirmyn! Taip ir turi būti!

- Tai kad ne... Graikų kompozitoriaus kūrinys - 1965 metų

- Klasika... pavojinga zona... Kompozitorius, kuriam tik 1965 metai... Dar jaunas...

- Ne visai klasika, na, paklausyk, įvertinkit, įdomi tavo nuomonė.

- Gerai... Klausau..... ar šitas kūrinys? Μάνος Χατζιδάκις - Το Χαμόγελο Της Τζοκόντας.

- Šitas.

- Valio, pataikiau.... Ir klausau... Tikrai klausau...

- Ir kaip? Žinoma, kai klausant prieš akis matomas Akropolis ir panašūs vaizdai, tada skamba kitaip, bet išties man šis albumas - rimtas atradimas. Graikai ir maltiečiai dar labai vertina Aphrodite's Child - Vangelis ir Demis Roussos grupę.

- Guru Guru, vis dar klausau... Sienos jau virsta antikos griuvėsiais, nematau tik pseudoakropolio, sandėlio, kur meldžiamasi daiktams... Žinau - Aphrodite's Child, Vangelis ir Demis Roussos... Bet šis darbas rimtesnis... Nebuvau Graikijoje, todėl nematau tikrų vaizdų, bet turiu Chrysler - lekiam į Eladą!

- Pas pabėgėlius?

- Pas Minotaurą.