KELIONĖ, skiriama išklydusiems iš Kelio. Protoromanas

Iki šiol išleistos šios Žaidimo knygos:

Žaidimas: romanas. – Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2014.

Postpasaulis: dialogai ir eilės: romanas ne pinigų kartai. – Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2014.

Sapnas: ekologinis euroromanas. – Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2015.

Pamestieji: tarsi kronikos, kuriose pametami ne tik jų personažai, bet ir autoriai: romanas. – Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2015.

Requiem drugeliams: inscenizuota absurdo dilogija. – Šiauliai: Neoprintas, 2015.

Kai buvo išleista penktoji knyga Requiem drugeliams, atėjo supratimas: knygos neturi autoriaus, todėl, kad visi tekstai buvo tik Didelio Žaidimo stenograma. Argi šachmatininkų sužaistos partijos (visų ėjimų išklotinės) priklauso žaidėjams? Ir taip, ir ne! Autoriai tebuvo tik žaidėjai - ir 5, jau išleistose knygose (neskaitant Nuragijos ir Maiklo, neautobiografinio neromano) užrašyti - tik visi autorių „ėjimai“, na, o leidyklos („Pasviręs pasaulis“ ir „Neoprintas“) šiuos rašytojų antiliteratūrinio Žaidimo žingsnius apiformino pagal leidybos taisykles: autoriai – abėcėlės tvarka, tekstai, ir t.t.... Toks yra galutinis autorių požiūris - amžinas, nekintantis. Rašytojai neturi rašyti! Rašytojai turi keliauti... Į niekur...

TURINYS

I DALIS
PASIRUOŠIMAS KELIONEI

II DALIS
KELIONĖ

III DALIS
SUGRĮŽIMAS

I DALIS

PASIRUOŠIMAS KELIONEI

(1) Space Lord

Jausmas buvo keistas. Jis buvo jau tokio amžiaus, kad gana gerai pažinojo ne tik save, bet ir aplinkinius. Buvo šį bei tą nuveikęs, sukaupęs solidoką CV, tačiau niekam nebuvo žinomas. Jo vardo ir pavardės nežinojo nei specialiosios tarnybos, nei eilinis praeivis. Jis nebuvo iš ateities, jis nebuvo ateivis. Dabar jis buvo niekas, vienas daugybės didžiulės korporacijos sraigtelių, viduje turintis galingą sprogimo užtaisą.
Jam skaudėjo. Bet skausmą slopinti jis mokėjo geriau nei apsimetėliai, kuriuos Šliogeris (2016, p. 164–167) vadino amžinaisiais fanatikais, kurie tebuvo pavyzdiniai vergai.
Globaliame fanatizmo fabrike jo pasipriešinimas buvo tyla. Į kiekvieną skausmingą fanatikų išpuolį jis reaguodavo tyla. Tyla buvo jo muzika, skambėjusi lyg atsakymai į klausimus. Tyla buvo bausmė jam už tai, ko nepadarė.
Space Lord, mother.....

DRAVENIO KOMENTARAS

Prieš pradedant žvalgytis po vidinį lyrinio herojaus pasaulį, t.y. amor carnalis (kūnišką meilę) ir amor spiritualis (dvasinę meilę), bei jo pastangas pažinti (arba ignoruoti) savo tikrąją prigimtį, reikia atidžiai patyrinėti šio glausto teksto verbalines konstrukcijas, palyginti su ankstesniais Autoriaus darbais. Deja, trumpas tekstas (tikiuosi, tik būsimos knygos pradžia) įgalina padaryti tik kuklias, atsargias išvadas. „Jis buvo jau tokio amžiaus, kad gana gerai pažinojo ne tik save, bet ir aplinkinius. Buvo šį bei tą nuveikęs, sukaupęs solidoką CV...“ Būtų įdomu pažvelgti į lyrinio herojaus CV, sužinoti itin kruopščiai slepiamus biografijos kampus. „...tačiau niekam nebuvo žinomas. Jo vardo ir pavardės nežinojo nei specialiosios tarnybos, nei eilinis praeivis...“ Vienintelė viltis – tai Autoriaus pasiryžimas pakelti paslapties širmą ir pažvelgti į lyrinio herojaus veidą ir širdį. Žinoma tik tiek - herojus Tuštumos (o gal ir Kosmoso) Lordas (nežinau, kaip jį identifikuoti) kenčia, bet nepasiduoda, kovoja, bet „jo pasipriešinimas buvo tyla. Į kiekvieną skausmingą fanatikų išpuolį jis reaguodavo tyla...“ Lauksime naujų tekstų, nes Autoriaus naujas darbas užintrigavo, tikiuosi, ne vien tik mane

(2) Logorrhea

1878 m. pradėtas vartoti medicininis terminas logorrhea (gr. logos+diarrhea, taigi, "viduriavimas žodžiais") greitai tapo literatūrologų džiaugsmu. Šiandien jo visi iki šiol buvusio gyvenimo darbai buvo pavadinti logorėja. Ir kaip gi jis jautėsi? Neatspėsite.
Laimingas.
Kodėl? Dėl kelių priežasčių. Pirma, jis neįsižeidė. Pats nesuprato, kodėl. Greičiausiai pripažino, kad išties dar nemoka daryti ko, ką norėtų daryti tobulai ar bent jau arti tobulybės. Antra, viduriavimas pats savaime dažniausiai baigiasi laimingai: organizmas apsivalo ir pasveiksta.
Ir dar: tai padėjo sustiprinti jo motyvaciją. Juk jo specialybė (jei taip galima vadinti, o juk universitete mokėsi veterinarijos) buvo kitokia. Suteikti žmogui motyvaciją dabar jam atrodė svarbus dalykas, gal net svarbiausias. Kiek daug pasaulyje neryžtingų žmonių, kurie nė nežino, ką daryti, nors sugeba. Tereikia atverti jų jau turimus talentus, o visa kita siųsti taip toli, net nė bumerangu negrįžtų.
Kaltinimas logorėja išryškino jo stipriąsias puses, kurių daugelis pavydėjo. O žinant savo silpnąsias puses, galima gerai pasiruošti kovai. Mūšis laimėtas, pagalvojo jis, o karas pats ateis.
Nes pralaimėjimas yra laimė.

DRAVENIO KOMENTARAS

Man labai patinka nauja Autoriaus idėja. Tekstas intriguoja, skatina mąstyti. Labai įdomus pagrindinis personažas: Tuštumos lordas. Taip, Tuštumos lordas (aš taip ir vadinsiu pagrindinį personažą, kol jis neatskleis savo vardo) buvo laimingas, nes buvo auka – mokyklos, tėvų, ir, pagaliau, savo EGO. Visi jam tvirtino: tapti rašytoju – tai viršūnė, gyvenimo tikslas, lobis. Bet Tuštumos lordas bijojo vienatvės. Todėl, ” Suteikti žmogui motyvaciją dabar jam atrodė svarbus dalykas, gal net svarbiausias.“ Visų pirma įtikinti, ne save, ne skaitytoją, bet rašytoją vasalą. Taip, Tuštumos lordui reikėjo bendražygių, bendraautorių, literatūrai pasiryžusių aukotis fanatikų, savo talentu įtikėjusių „genijų“. „Tereikia atverti jų jau turimus talentus, o visa kita siųsti taip toli, net nė bumerangu negrįžtų.“ Tuštumos lordas taip pat rašė, daug rašė, meistriškai pilstydamas „iš tuščio į kiaurą“, „tauzydamas niekus“, kurdamas banalias istorijas, o ypač mėgo „kliedesį“, nesąmones, pseudomokslinius išvedžiojimus ir tariamus dvasinius siekius. Taip, Tuštumos lordas sirgo logorėja – aštria, chroniška, nepagydoma. Gydytis nenorėjo, o į specialistų kaltinimus žiūrėjo, kaip į komplimentus... ” Kaltinimas logorėja išryškino jo stipriąsias puses, kurių daugelis pavydėjo.“ Tuštumos lordo tekstai (dažniausiai tai buvo jo ir bendraautorių gudriai suregztas minčių kratinys) svaigino kaip sunkusis sintetinis narkotikas. Tokia kūryba hipnotizavo. Tuštumos lordas aiškino – tai ateities žodis, tuščias, be jokios prasmės, švarus, tobulas, išelektrintas nuo bet kokio jausmo ar žmogiškos patirties. Tuštumos lordo kariauna griovė dramblio kaulo bokštus, laimėdavo visus beletristinius mūšius, bet karo, deja, niekada nelaimėdavo. Jokių premijų, honorarų... Skaitytojai (o gal Kultūros ministerijos klerkai?!) buvo neįveikiami, jie mesdavo knygas į šalį. Bet Tuštumos lordas ir jo šauni komanda nenusimindavo: „Nes pralaimėjimas yra laimė.“ Labai labai įdomu... Laukiu naujų Autoriaus atradimų, pastebėjimų, minčių ir replikų.

(3) MANIOS MED FHEFHAKED NVMASIOI

Rašytojas negali nerašyti. Ar yra įkvėpimas? Kiek knygų perskaitai per metus? Kiek kalbų norėtum išmokti? Tokios banalybės jam lindo į galvą, trukdė ir dirbti, ir miegoti.
Kai pervargimas pasiekdavo tam tikrą ribą, jis nebesuvokdavo, ką ir kodėl reikėtų daryti. Buvo tai, ką daryti "privaloma". Būtinieji dalykai. Tačiau motyvacijos daryti dar ką nors nelikdavo. Kartais padėdavo knygos. Campbell'o herojus su tūkstančiu veidų buvo jo mėgstamas personažas (arba jis buvo to herojaus personažas). Tuomet kaip karalaitis Penkiaginklis jis žmogėdrai milžinui sakydavo, paklaustas, ar nejaučia mirties baimės: "Milžine, kodėl turėčiau bijoti? Kiekviename gyvenime vieną kartą ištinka mirtis. Be to, pilve turiu ginklą - žaibą." (p. 99)
Žinojimo ginklas, tūnojęs Būsimojo Budos ankstesnės inkarnacijos pilve, leido jam suprasti, kad pasmerktas tas, kuris kliaujasi vien fizinėmis savybėmis. Pakilimas metafizikos link padėdavo jam pamiršti koldūnus, mažą algą ir kitas malonias smulkmenas.

DRAVENIO KOMENTARAS

Rašytojas negali nerašyti.“ Taip, pagrindinis knygos herojus – ne Tuštumos lordas, ne fantastiška būtybė. Tai paprastas žmogus, toks koks ir visi. Rašytojas dar nejaučia, kad gyvena pagal kažkieno parašytą scenarijų: rašyti, skaityti knygas, mokytis kalbų... Kas rašo scenarijų? Jis pats, ir niekas kitas. Bet kodėl vieniems viskas sekasi? O kitiems...? Deja, sėkmė glūdi ne geidžiamų dalykų siekime, bet priešingai – troškimai tik blokuoja sėkmę. Ir kodėl? Matyt, reikia pasiduoti, nekovoti ir laukti... ir sėkmė praradusi kantrybę atšliauš pati... Rašytojas kantriai rašo raides, kurias grupuoja į žodžius, o žodžius į sakinius, ir kai rezultatas netenkina, rašytojas renkasi kitą kalbą ir stebi ar pasikeitė rezultatai ar jo veikla tapo sėkmingesnė. Gal būt, Rašytojas turi surasti kalbą, kuria turi rašyti? Galbūt čia glūdi sėkmės ir pripažinimo paslaptis? Galbūt reikia atrasti knygas, kurias turi perskaityti... Nesuradus tinkamos kalbos ir reikiamų knygų, tarsi prarandamas ryšis su skaitytoju, ir rašytojas jaučiasi neįvertintas, nesuprastas... „Kartais padėdavo knygos. Campbell'o herojus su tūkstančiu veidų buvo jo mėgstamas personažas (arba jis buvo to herojaus personažas).“ Taigi, pavadinti Rašytoją Tuštumos lordu nebuvo didelė klaida. Rašytojas - nepaprastas žmogus. „Pakilimas metafizikos link padėdavo jam pamiršti koldūnus, mažą algą ir kitas malonias smulkmenas.“ Na, o mums belieka tik laukti šios knygos tęsinio.

(4) Bububububu--

Jis žaidė ramunę: trauki žiedlapius ir burbi. Kadangi mantrų mokytojas buvo pataręs tarti tik vieną vienintelį skiemenį, jis nusprendė rinktis kilnų, su kai kuo susijusį skiemenį BU.
O žiedlapius teko traukti belaukiant rimto nuosprendžio. Bu, bus gerai. Bu, bus blogai. Ir taip be galo, bu krašto, bu galo, be krašto.
Tada atėjo laiškas iš sėkmingą gyvenimą propaguojančios organizacijos Sėkmės Menas. Ir viską išaiškino.
Bet neįtikino.
Atėjo išminčius, kurio pavardė Dingo, ir sako: Ar tai svarbu? OM-MA-NI-PAD-ME-HUM - štai kas yra svarbu. Nežinau kas yra svarbu, ir kas nesvarbu. Ši diskusija - tik proto žaidimas.
Protas toliau bubububububu---
O jis nuėjo skaityti prezidentų intymių biografijų.

P.S.Šis tekstas užsakytas, užsakymo numeris 6479874135774-kkkiauropabttat999rEEPAPAPAJKJJs55522.

DRAVENIO KOMENTARAS

Manyčiau, bet koks rašytojas būtų laimingas, neparašęs nė vienos knygos. Rašytojo paskirtis žaisti žodžiais. Ar tai įmanoma? Taip. Galima žaisti mykimu, bumbėjimu, mekenimu ir pan. Ir jeigu nežaidžia - turi kažką mūkti, burbėti... Todėl grįžkime prie Autoriaus teksto. „Bububububu“, taip: bububububu, bububububu, o ko reikia dar? Ir Autorius burba ne šiaip sau, ne iš kvailumo, ne dėl cirko klounados, ne dėl kliedesio, ne dėl beprotybės imitacijos... O dėl itin aukšto, kilnaus tikslo! Ir kas gi atsitiko pagrindiniam personažui Rašytojui (o gal Tuštumos lordui?) bebumbsint? „Tada atėjo laiškas iš sėkmingą gyvenimą propaguojančios organizacijos Sėkmės Menas. Ir viską išaiškino. Bet neįtikino.“ Rašytojas nenurimo ir bumbsėjo toliau... Ir tada, pagaliau „Atėjo išminčius, kurio pavardė Dingo, ir sako: Ar tai svarbu? OM-MA-NI-PAD-ME-HUM - štai kas yra svarbu. Nežinau kas yra svarbu, ir kas nesvarbu. Ši diskusija - tik proto žaidimas.“ Rašytojas lengviau atsipūtė, pagaliau kažkas paaiškėjo, bet „Protas toliau bubububububu---“ Ką daryti? Nejaugi viskas tėra tik bububu? Reikėjo atramos, o gal alaus? Tūlas neišlaikytų, ir šoktų nuo tilto, nuo dangorėžio, nuo seno vandentiekio bokšto... „O jis (Rašytojas, Tuštumos lordas) nuėjo skaityti prezidentų intymių biografijų.“ Išeitis tarsi rasta, bet knygoje dar nėra siužeto, personažų, intrigos, veiksmo ir kitų neišvengiamų romano atributų. O gal jie nereikalingi, ir tėra tik kūrybos balastas, kurio (kildamas į debesis „bububu“ oro balionu) Autorius sumaniai atsikratė? Pagyvensim, pamatysim...

(5) S t o v i u   b a l o j e

TIES RIBA

nuskrido varnas
liko tik svyruojanti šaka
į lapų tankmę nuplaukė mintys
ir paskendo prisiminimuose
stoviu baloje
noriu išgerti visą lietų
verkti kartu su debesimis

PAVASARIS

belapėmis liepomis
sprogsta asfaltas
tamsu
lengva kontūzija
gelbsti finalo nuojauta
stabili muziejaus trauka
kolekcinis artefaktų ilgesys
tolsta muzika
šaltas garsų akvariumas
antikvariniame lagamine
kompaktiniai diskai
dulkėta praeitis

AUKŠTAS PILOTAŽAS

neišbaigta adata stabdo laiką
mirties kilpoje
saga
nusekęs paltas
iš po šaliko lenda galva
šaligatvių smėlis
ištirpusio sniego bala
agresyviai žėri nuorūka
tolsta elektrinis troleibusas

(6) Jėzus ir Aušrinė. Jesus and Aušrinė

Netrukus jis prisikels. Ji jau pabudo. Jis tai daro kasmet, nes žmonės turi tikėti, o ji tai daro kasdien, nes ji moteris. / Soon he will rise. She had already risen. He does it each year: people must believe, and she does it every day, because she's a woman.
Jų abiejų pasekėjai įsitikinę, kad yra teisūs.
Followers of them both think that they are the right ones.
O jie tiesiog prisikelia, nubunda.
And they just rise, wake up.
Ir šviečia.
And shine.
 
DRAVENIO KOMENTARAS

Kiekvieną vakarą Aušrinė pabunda, prisikelia ir visą gūdžią, tamsią naktį kantriai laukia Atpirkėjo - Amžinojo, Kosminio, Dieviškojo Kristaus. Kiekvieną, kiekvieną naktį Aušrinė Austėjos aukure aukoja aukas - savo spindulius, nakties gėles, mėnulio šviesą... Ši trumpa novelė, skambanti tarsi manifestas - yra puiki baltiškos ir krikščioniškos Tradicijų sintezė, vienintelis kelias, kuriuo turi
žengti Lietuva. Autoriaus tikslas ne griauti, bet ieškoti sąlyčio taškų, jungties, naujo ir aktualaus dvasinio sprendimo... Ir tą naktį, kai Aušrinė sulaukia Prisikėlimo - įvyksta stebuklas kiekvieno žmogaus širdyje.

(7) T r a n z u o j u   s a p n a i s

VAISTAI

nugara
sutraiškęs dramblį
atsirėmiau į griūvantį šviesoforą
ties gatvės viduriu
ankšta
nuo išsekimo
gydo švitriniai asfalto smūgiai

NAKTIS

bejėgė
pagalvės plikė
nepabundu
tranzuoju sapnais
kryželiu išsiuvinėtais košmarais

ANOMALI ZONA

pelkėje
šlapias smogas
džiūsta beržai
gelsta žolė
įklimpus
bus atimtas batas
laimingas loterijos bilietas

ATEITIS

praeitis sudegė
elektromagnetiniame lauke
praradęs pašto ženklus
geriu vis daugiau žalios arbatos
šąla ausys
tirpsta batai
neišlendu iš seno švarko

KONCERTAS

kieta
nepajudinama diena
tuščioje pievoje viešpatauja žolė
kelmų fortepijonais skambina varnos
giedu beržu
nustelbdamas laukinius akmenis
neįveikiamą granitą

EKSPERIMENTAS

apatiška laikrodžio švytuoklė
matuoja nakties ilgį
prarijęs migdančią tabletę
apvalią laiko kapsulę
tapau žadintuvu
ir pamiršau pabusti

TIKRASIS AŠ

minčių upėje
tik vienas akmuo
plaukia prieš srovę
svajonėms nėra ribų
galiu plaukti bet kur

AURA

ties minčių riba sustoja net mirtis
vis dar negaliu veidrodyje
įžiūrėti savo skeleto
dar neatsivėrė dangaus langai
sienos netapo skaidrios
nepavirtau rūku
matau
tik juodą šiukšlių maišą
svetimo veido šešėlį

II DALIS

KELIONĖ

 (8) Sugrįžimas

Dravenis... Kur jis grįš? Nuragijon? Užsivėrė nuragai. Beliko kurganai... Ir dar kai kas... Išduosiu paslaptį - Dravenis jau kuris laikas gyvena tolimoje Šetlandų salelėje...Ten yra daug įdomaus... Ir Guru Guru netoliese, valtele vis atplaukia. Ir abu jie kalbasi esperanto. Sintetine, dirbtine kalba... Ar jie draugai? Tikrai - ne priešai. Išgyvenę daug žiaurių nuotykių, jie kartais susitikdavo pašnekėti, prisiminti praeitį.
- Draveni, kaip gyvuoji? Ką klausai? Gal ką ir rašai?
- Guru Guru, aš nieko nerašau... Aš negaliu atsisėsti prie stalo ir rašyti, nes nieko nesigaus, reikia, kad atplauktų mintys, o jos delsia, neateina... O muzika - tai nėra kažkoks privalomas procesas, atseit pabudai - įjungi stiprintuvą, užmeti CD, ir dar garso, daugiau garso... Muzikai reikia vidinio stimulo... Dabar pas mane štilis: jokio veiksmo, veiklos - tik buitis ir pareigos... Džiaugiuosi Tavo energija, darbais, Tavo laisve, nepriklausomybe nuo kitų... Aš neturiu tokios laisvės...
- Štilis labai gerai. Kokia nepriklausomybe? Aš šeimos žmogus, turiu darbą, savo įsipareigojimus. Laisvo laiko nelabai yra, kūrybos laiką pavagia kitas laikas. Apie ką tu, Draveni?
- Aš apsirikau, nes galvojau, kad Tu darai, tik tai - ką nori, ir niekas nedaro įtakos Tavo veiksmams...
- Apie ką tu šneki, man įtaką daro daug gerų dalykų, pirmiausia Dievas ir jo dėsniai (karma)...
Dravenis tylėjo... O gal - dabar Dravenis (lydekai paliepus!) atsidūrė Senuose Trakuose, Vytauto Didžiojo gimtinėje, piliakalnyje, kurį supa senas, medžiais apaugęs griovys, o viduje - bažnyčia ir moterų vienuolynas. Kiek toliau nuo pastatų laužavietė - kažkas (nenustatyti asmenys) kūrena laužus, o Dravenis stebi liepsną... Pasirodo Guru Guru, išlipęs iš požeminės (kuri garso greičiu plaukia po žeme) valties... Dravenis iškviečia dirižablį. Atskrenda vaikiška balionėlis.
- Nebėra senųjų ir naujųjų Trakų, viskas sulyginta su žeme, piliakalnių nebėra, nieko nebėra... Ten dykvietė. Trakijos dykvietė. Dirižabliai nebeskraido. Yra tik valtys.
Dravenis pritariančiai patylėjo. Taip, tik valtys, daug valčių... Guru Guru kenčia nuo valčių pertekliaus... O gal Guru Guru nejaučia jokių neigiamų jausmų valtims? Juk tai salos. Čia susisiekti galima tik valtimis. Kitos religijos negalioja. Valtys virsta salomis, o salos valtimis... Jokios dichotomijos, dualizmo, priešybių... Gal Guru Guru - tobulas išminčius?
- Ne, ne, Draveni, visi čia tik plaukiotojai valtimis. Valtis yra valtis, vanduo yra vanduo, sala yra sala. Nėra čia jokių išminčių... Yra vien tik dichotomijos.
- Guru Guru - tai išimtis! – nepasidavė Dravenis.
- Išimtis tvirtinama prie valties ir tampa irklu.
- Guru Guru energingai irkluoja...
- ...ir priartėja prie nemenko Dravenio valčių ūkio.
Dravenis buvo pirklys valtimis, jos buvo geros, gerai suteptos, slydo vandens paviršium kaip žvaigždės. O žvaigždės didelės ir karštos kaip kinų virtuvės. Dravenis stovėjo prie milžiniškos viryklės ir kepė valčių blynus, kuriuos valgė nykštukai, milžinai, fėjos, raganos... Guru Guru pasijuto alkanas.
- Ne, ne, ne, na ne taip, gi viskas buvo! – pasipiktino Guru Guru.
Valtys buvo tik valtys, medinės, neužburtos, neužkerėtos. Valčių blynais Dravenis vadino eskizus, o kadangi aplinkui gyveno daug įvairių būtybių, eskizus tekdavo paversti skaniais blynais, greitai įsiminti juos (kad niekada nepamirštum!) ir atiduoti suvalgyti alkanai gaujai. Guru Guru nevalgė tų blynų, tiksliau, jau buvo atsivalgęs. Jis parsiplukdė žuvį. Dravenis buvo vegetaras ir tuo didžiavosi. Todėl žuvienės šįvakar jis nevalgys. O gaila, skani žuvienikė. Be to, dar Kazys Binkis sakė: „kas nevalgys sriubos - penktą dieną amen“. Kai Guru Guru sušveitė žuvį, Dravenis atsargiai prabilo:
- Visus mūsų Didžiojo Žaidimo ėjimus, visus nuotykius, visus mūsų samprotavimus, vienas žmogus pavadino logorėja. Tai įkvėpė mane pamąstyti, kad „pratrydome“ neprastai. Nes ugnis nedegina tų, kurie jos nebijo... Na, o dėl Tavo naujos knygos "Skaičius skliausteliuose" (toks pavadinimas gimė spontaniškai) dar nieko negaliu pasakyti, bet pradžia gera, man dedasi, atrodo, vaidenasi - tai Tavo mintys apie rašytojo vietą ir paskirtį šiuolaikiniame pasaulyje ir konkrečiai Lietuvoje.
- Gerai sakai, aš rašau apie rašytojo vietą Lietuvoje, - pritarė Guru Guru, - kažkas tokio turbūt. Apie nereikalingą žmogų apskritai gal... Nesvarbu, kas jis – šlavėjas ar mokslų daktaras. Visi jie vergai ir niekam nereikalingi. Generacija LT šlavėjas - mokslų daktaras... Galimas ir toks šiurpus variantas, mačiau smuikininką - laiškanešį, girdėjau, kažkokia redaktorė (dar nežinau kokia) ruošiasi nešioti laiškelius.... Jam neįtinkantį filosofą ketina pasodinti už grotų daktaras Kumpinskas... Įdomi tema - žmogus be vietos...
- Taip, dar ir kaip galimas variantas, ir dar ne toks jau ir šiurpus. Mokslų daktaras-bomžas šiurpiau. Ir kaip sakė (ar dainavo?) Bobas Dilanas - mus moko 24 metus (tiksliai nepamenu) ir pastato prie konvejerio, o mus, po riebiai apmokestinto mokslo – prie konteinerio... Progresas...
- O kokioje dainoje, nepameni? Man labai patiko jo frazė: Chaos is a friend of mine, - paklausė Guru Guru.
- Neturiu nė vieno Dilano CD savo kolekcijoje... Nemoku anglų, negaliu žvalgytis internete... Gyvenu negyvenamoje saloje. Pas mus ne vergovė, bet labai įdomi laisvė: gyvenk po tiltu, maitinkis vandeniu ir oru, būk nejausk šalčio, ignoruok higieną, tapk viršžmogiu... Gal tikrai Lietuva - tai supermenų rengimo poligonas?
- Tai pirmoji kapitalizmo (laukinio) stadija... Postsovietinis kapitalizmas.
- Laukinis gyvenimas... Beraščiai klajokliai... Medžioklė, žvejyba, uogos, grybai, riešutai... Romantika - turime būti dėkingi visoms partijoms ir vyriausybėms, tai laisvė - absoliuti! Reikia tik suvokti - mes labai esame laimingi! Valio!
- Ačiū ačiū Jums už ačiū, ir aš ačiū, kad mes ačiū.
- Na, ir, be abejo, URA!
Bevardė aukštuma, pažymėta skaičiumi 2016. Kažkodėl skraido lėktuvai. Gal saugo.

(9) Ryto žvaigždės. Matenaj steloj

Medinė lenta – tai apvalus skausmas, o tošis - pušies skafandras. Kiekvienas Dravenio žingsnis - tai skiedrų krūva, sudrožtas gyvenimas, pavirtęs antikvariniais baldais, parketu, nesaugiu lieptu, užgesusiu laužu.
- Draveni, ar matei ryto žvaigždes? Valtyje nakvojau, paryčiais buvo gražiausios.
- Guru Guru, Tu mane nori įtraukti į naujus nuotykius... Bet tada DĖL SIUŽETO ir
kitų meninių detalių - aš pakviesiu Giedrę, Guru Guru Mylimąją, Galigantą, koltą, Chrysler, šamanus, ateivius, teleportacijas... Ar Tu nori kliedėti? Tiesa, dabar anonimiškai, esperanto, saugiai...?
- Trauk visus. Iš pakampių lenda prisiminimų velniai ir akmenys... Žavu... Kliedėti - tai kliedėti...
Po šio sandėrio, o gal suokalbio, žaibiškai pasikeitė dekoracijos. Tik liko jūra ir beribė pakrantė. Čia pat, vieno metro gylyje išniro povandeninė valtis. Atsivėrė liukas, ir ant balto smėlio nuvirto Kultūros ministro referentas Galigantas. Jis vilkėjo XVIII a. jūreivio uniformą. Oi, kaip liūdnai rėkė baltos žuvėdros:
- Dravenis - įtakotas Galiganto (jam pažadėtas barono titulas, ir admirolo antpečiai) kovoja viduje (kol kas!)... Dravenis turi pasirinkti: šviesią, ar tamsią Galios pusę... Draveniui labai, labai sunku... Dankon, Draveno...
- ...von Dereviano... Dravenis trumam taps mulkiu - Galiganto piktų užmačių įrankiu, bet tik trumpam... Bus skaudi atgaila, bet indulgencijos jis nepirks... Neprireiks... – patikslino mąstytojas delfinas.
Kol dar Dravenis neapsisprendė, planetą apgaubė lingvistinis esperanto rūkas. Tai buvo visų kalbų apokalipsė. Bet gyvenimas nesustojo, bet ėjo (be kojų!) kažkur. Guro Guro, Draveno kaj Galiganto, susirinko jie miškely valčių dirbti. Ne žyzn, a malina, kažkas pasakė. Balsas buvo motriškas.
- ...tai raganaitė Giedrė... pabėgusi nuo turtingo šeicho... Koks šeicho vardas? Tu geriau išmanai apie Artimus Rytus... – apsidžiaugė Dravenis.
- Giedro... Šeichai būna pas sufijus. Čia piktasis kalifas Džemalo. Draveni, visi daiktavardžiai esperanto kalboje baigiasi -o. Būdvardžiai -a, prieveiksmiai -e. Ir tai nekinta.
Dravenis susimąstė apie atpildą, pragariškas kančias, suabejojo barono titulo svarba ir admirolo (alkohidraulinio, bet ne aksominio požemio!) antpečių galia... Ir vėl pasikeitė dekoracijos. Nieko nuostabaus, visi dabar suvokia pasaulį tik kaip reklaminį klipą. Iš nežinia kur (ar monitoriui svarbu?) artėjo Guru Guru. Jis tarsi tęsė, kažkada pradėtą, bet neužbaigtą pokalbį:
- ...ir dar New Age religion - tai ne sektos, o judėjimai, kartais prekiaujantis ir indulgencijomis. Sektų nėra. Yra Pačios Naujausios Bažnyčios (PNB), kurių narys yra Galigantas... Draveni, tau teks galabyti taikius žmones: rašytojus, poetus, tapytojus, dizainerius, grafikus...
- Kokie tarifai: kiek reikės pinigėlių pakloti už rašytoją ir t.t.? – sunerimo Dravenis.
- Draveno yra novo templaro, jis (o gal Galigantas?) visus netikšas menininkus ant kuolo ir kitaip. Galinganto estas tre malbona persono. Kaina - vienas naujasis rupelis. Tai rupijos ir rublio mixás.
- ...baisu... Galinganto estas tre malbona persono. - gal gali išversti?
- Galiganto yra labai blogas žmogus.
p.s.
Draveno estas tre bona homo. Kaj ankaŭ Guro Guro estas tre bona homo. Do, ili ambaŭ estas tre bonaj homoj. Kaj amikoj.
Draveno yra labai geras žmogus. Ir Guro Guro yra labai geras žmogus. Taigi, jie abu yra labai geri žmonės. Ir draugai.
p.p.s.
Šių žinių turi pakakti pagaminti pietus, sujungti visus vitaminus į lengvai suvirškinamą visumą...
Dankegon. Bonan apetiton. Kaj mi deziras bonan skribon al vi.

(10) Guru Guru ir jūra

Guru Guru traukė jūra. Jis miegojo valtyje, ir net neketino sugrįžti į civilizuotą miestą. Miestuose gyveno pabaisos, demonai ir vaiduokliai. Miestai pavirto siaubo fabrikais. Guru Guru pažadino skaudus smūgis. Iš dangaus krito akmenys. Meteoritai. Reikia slėptis, bet kur? Visai šalia stovėjo Dravenio „Chrysler“. Guru Guru skubiai įvirto vidun. Prie vairo sėdėjo Dravenis, o gale – Giedrė ir Guru Guru Mylimoji.
- Ar čia saugu?
- Būk ramus, mano automobilį saugo jėgos laukas.
Meteoritai gracingai slydo „Chrysler“ paviršiumi, nepalikdami nė menkiausio įbrėžimo.
- Guru Guru, Tau būtina ne tik minčių inventorizacija, bet ir interiorizacija, kitaip sakant, jau laikas pereiti nuo išorinių, prie vidinių, giluminių veiksmų, - tarė Dravenis, - metas introspektyviai suprasti Tave supantį vandenyną, tik tuomet iš nepažinimo tamsos it ryklys iškils lemiamas, kertinis vidinis žvejo monologas. Užrašęs jį, Tu garso greičiu plauksi minčių vandenynu, rysi intelektualias žuveles, ir niekada nepasisotinsi... Tau savižina taps gilia vidinė patirtimi, introspektyvia žiūra, kurioje atsiskleis smulkių (ir vidutinių!) žuvų medžioklės grožis. Ryklys tai tapatina su gėriu.
- Gal su Loch Ness pabaisa? – suabejojo Guru Guru.
- Kaip tik su šia būtybe Tau teks susitikti. Patikėk, verta: praplėsi lingvistines žinias. Pramoksi priešistorinių kalbų...
Guru Guru abejojo...
- Būk ramus, dabar važiuosime pas šamaną, o jis tave pavers rykliu...
- Gal tikrai verta?
- Daugiau tokio šanso nebus, - pritarė Guru Guru Mylimoji.
- Važiuojame pas šamaną, - apsisprendė Guru Guru.
Jie kalbėjo sudėtinga kalba. Reikėjo paprastesnę išrasti. Kol kas tiko esperanto.
Kai pradėjo šnekėti esperanto, pokalbis pakrypo apie knygas. Skambant meteoritų dainoms, Guru Guru pradėjo pasakoti:
- Daugelis senų knygų tiesiog morališkai paseno. Ir visos tos iškasenos, kurios lingvistiškai vertingos, yra bullshit'as: "aš karalius toks anoks įsakau tą ir tą". Kam tai įdomu? Man ne. Geriau skaityti Beckett'ą, Camus, Eco, kitus vertus dėmesio rašytojus, o tie senukai homerai teilsisi ramybėj. Aišku, iš romėnų, graikų, rytietiškos klasikos galima kažko pasimokyti, o ir išminties esama, nesiginčysiu. Bet europiečiai vis dėlto savo išsilavinimo lygiu man artimiausi. Tegul kinai keičia savo hieroglifus į normalias raides, paprastina kalbą esperanto būdu į netoninę, nes tokia ji morališkai pasenusi kaip ir jų komunistinė/kapitalistinė/nomenklatūriškai maoistinė santvarka.
Kalba yra prietaisas, įrankis, skirtas bendrauti. Todėl ji turi būti paprasta. Austroneziečiai tai suprato. Jei kalba "slapta", ritualinė, ji gali būti sudėtinga, šamaniška, indėniška, ir pan. O visa kita turi būti poprostu, nebent apie labai aukštas materijas kalbama. Kita vertus, sudėtingiausius dalykus kas paaiškina paprasčiausiai, tas didžiausias išminčius, o ne atvirkščiai :D. Kam skaityti Bibliją 56 kalbom, jei esmė - nedaryk blogo kitam, nes pačiam pareis atgal? Jei tai suvoki, kam tuomet daryti bloga, kam netikėti Dievu, jei Jis vis tiek yra, tikėk ar ne. Pernelyg didelė fragmentacija visuomenėje, viską norima susiskirstyti į daugybę kriptografinių stalčiukų, kad tik "išrinktieji" suprastų. Taip, yra daugybė sričių ir jos turi savo specialistus. Bent 99,99 proc.žmonių tiesiog gyvena. Nes taip daro visa Gamta.
Jeigu ne meteoritų lietus, Guru Guru niekada nepasakytų šio monologo. Kosmoso valia. Klausytojai sėdėjo priblokšti.
- Guru Guru, ar tu vis dar nori tapti rykliu? – pagaliau atsitokėjusi, paklausė Giedrė.
- Kultiniu kultinių knygų rykliu.
Loch Ness knygynas, pašaliniams įplaukti draudžiama

(11) Lager beer / Bear lager

Kai pasibaigė meteoritų lietus, Guru Guru, apsižvalgė ir prabilo: - Etruskai nori druskos, bet negauna, nes nėra. O yra kamara, joje senis ir gira.
- Viskas žymiai blogiau, - karčiai pastebėjo Dravenis, - Galigantas išgaudė visus aksominio požemio menininkus ir uždarė kūrybinio auklėjimo stovykloje (lageryje), juos girdo lagerio alumi (lager beer) ir maitina kepta duona su česnakais...
- Labai humaniška... – pastebėjo Giedrė.
- Tai kur važiuosime?
- Į lagerį...
Lietuva, o gal kita, labai panaši šalis, buvo sala, apsupta ne vandens, bet sausumos. Keista sala, kurioje skęsta visi talentai, o išplaukę svetur – dirba juodžiausius darbus. Retas kuris pralaužia ledus. „Chrysler“ skuodė, lėkė, važiavo tiesiu greitkeliu, o Dravenis lenkė visus automobilius.
- Kur taip skubi? – pasibaisėjo Giedrė.
- Į Galiganto lagerį...
"Chrysler" link lėkė nenustatyto galingumo automobilis. Turbūt labai ekologiškas ir ekonomiškas, nes tartum skriejo įelektrintu žemės paviršium.
- Ieškau prasmės, - netikėtai pasakė Guru Guru.
- Juk jau seniai radai, - nusistebėjo Dravenis.
- Radau tikėjimą, prasmė kaskart kinta, ji nestovi vietoje.
- Vežu Tave į stabilią prasmę! - pažadėjo Dravenis, - prasmė nesikeis, bus ta pati - pasprukti iš lager beer zonos... O tu nestovėsi, nesustygsi vietoje... Blaškysies girtas... Kaip gaila, Tavo autorinės kalbos logika yra pajungta egoistiniam postrigavimui, todėl reikia koncentruotis ne į fasadinį, demonstracinį Tikėjimo postulavimą, bet
stengtis tapti laisvu... pažinti savo Tikrąją prigimtį...
- Mano tikrąją prigimtį žino paslaptinga ligoninės darbuotoja, kuri žino tikslų gimimo laiką, net sekundę...
- Guru Guru, Tu labai kukliai vertini savo pasiekimus intymiai bendrauti su ligoninės darbuotojomis. Ir ne tik... Įtariu, kad visos damos slaptai ir atvirai dūsauja dėl Tavęs...
- Kad nepamenu, gi labai jau mažas buvau... – kuklinosi Guru Guru.
- Draveni, sustok! - pyktelėjo Giedrė.
- Jūs, vyrai, esate bejausmiai stuobriai, - pritarė Guru Guru Mylimoji.
Damos išdidžiai išlipo, ir įlipo į tą paslaptingą, modernų, elektrinį superautomobilį. Už vairo sėdėjo Galigantas. Referentas draugams parodė vulgarų gestą.
- Ir stuobrys turi jausmų. Turiu galvoje medį. Dravenis turėtų sutikti. (LKŽ: stuobrỹs 2. S.Dauk, I, Kos37, L medžio galas, šiekštas: Įpratome, kad kiškiai, voverės iš panemunės miškų ant stuobrių plaukia, stirnos salose išsigelbėjimo laukia per pavasario polaidį sp. Pastatė boba katilą, stuõbrį ankasė an atšlaimo, pririšė vilką GrvT128. Pakėliau tą stuobrelį, bet tuoj į pjaulus subyrėjo Skrd.)
- Guru Guru, Tavo samprotavimai mane nuramino... Nereikėjo jaudintis, nervintis, pratrūkti pykčiu... Bet norėčiau išgirsti, kaip mes gelbėsime damas?
- Jos visada pačios išsigelbėja...
- Tu teisus, musų damos "pribaigs" net ir Galigantą...
Ir iš tiesų nuvažiavę kelis kilometrus, draugai pastebėjo ant asfalto stovinčias merginas. Tai buvo Giedrė ir Guru Guru Mylimoji. Dravenis sustojo, išlipo ir paslaugiai atvėrė "Chrysler" dureles. Keista kelionė tęsėsi...
- Galiganto fenomenas suformavo naujo mąstymo matricą, įgalinančią giliau pažinti rytų Europos kultūrą...
- Nutilk, Draveni! – surėkė Giedrė.
Dravenis sustabdė automobilį ir draugai išbėgo į pievą. Jie grįžo su didelėmis puokštėmis laukinių gėlių. Merginos buvo laimingos. Visi verkė...
Damos išnyko, lyg jų nebūtų buvę. Danguje pasigirdo čaižus šluotų krebždėjimo garsas.
Raganų skraidymo metas...

(12) Kalnai

„Chrysler“ itin nuobodžiai pjovė lygumas. Automobilis nebuvo kaltas, Guru Guru taip pat. Nelemtos lygumos - tai šalies lėkšta ateitis, bedvasė nuožulni plokštumą, kuria galima ristis be galo, be krašto. Iki dugno, kurio nėra, kurio nebus...
- Reikia kalnų... - itin protingai (argi?) pastebėjo Dravenis.
- Aukštų, snieguotų... - pritarė Guru Guru Mylimoji.
- Bent trijų Kailašų... - ironizavo Guru Guru.
- Aš nejuokauju, nejuokauju, - nepasidavė Dravenis, - mūsų šaunieji protėviai masiškai statė piliakalnius. Ir kodėl? Pilims, Alkoms? Ne! Jie neturėjo galingų technologijų... Deja, deja...
- Kokia nelaimė...
- O jeigu dabar pastatyti aukštus kalnus, neatpažįstamai pasikeistų šalis...
- Guru Guru, tapki kalnų statytoju, - beveik maldavo Giedrė.
- Žemosios žemės - yra tokia šalis. Lygiosios lygumos - galėtų būti dar viena. Kad visa šalis būtų visiškai lygi. Lygi visiems. Ir lygiu paviršiumi. Jokių kailašų, K2, K3 ar net K4.
Dravenis sustabdė automobilį ir iš bagažinės paėmė kastuvą.
- Guru Guru, padaryk kalną tuoj pat, nes esi dvigubas Guru - 2G...
- Ne, MES - BALTAI. Mūsų daug. Todėl darysim kuklų, bet labai svarbų Baltų kalną. Visų baltų. Tų, kurie myli Lietuvą, Latviją ir tuos baltus, kurių nebėra...
Kiekvienas piliakalnis – tai aukščiausias kalnas. Kitų neturime. Kitų nereikia...
Kiekvienas baltas – tai MES...
MES gyvi...

(13) Dogma

Dravenis ryžtingai iš greitkelio pasuko į šunkelį.
- Žinau – reikia važiuoti tiesiu patikimu greitkeliu, bet aš kliedėtojas... Tiesus kelias – tai Tavo, Guru Guru, teritorija... Jūs visi galvojate, kad aš noriu krėsti nesąmones? Gal ir taip... Kitaip nemoku...
- Ir aš kitaip nemoku... Atsibodo eruditai, „tiesių“ kelių adeptai... Man reikia prasivalyti smegenis Žaidimu.
- Džiugu girdėti... Svarbiausia padaryti PIRMĄ gerą ėjimą...
- Taip. Jūs visi teisus. Valtys, kalnai... Mes romantikai...
- ... o kelionė tęsiasi... Mes KELYJE! , trasoje...
- Trasos po žeme... keliai virš žemės... o kas tarp jų?
Geras Guru Guru ėjimas... Galima būtų išsisukti iš klausimo, bet Dravenis atsakė:
- Gal karstai, kuriuose užkasti skeletai... Gal dogmų įteisinimas, gal mirties garbinimas...
- Taip, TAIP. Ten dogmos, daug dogmų, plyšelis plonas, bet jame nanobūdu sukvantinta beprotiškai daug dogmų... Kiek žmonės jų sukūrė...
- Ar gali būti dogma suprasta, kaip asmeniškas estetinis fenomenas? - paklausė Guru Guru Mylimoji.
- Dogma yra anti-estetika. Labai asmeniška, labai visuomeniška ir labai fenomenali. Bet su estetika jai labai anti.
- Bet puokštė gėlių, padėta reikalaujant "sparnuoto gyvačiaus" adeptui ant kruvinos aukos altoriaus ar yra estetiška? - paklausė Giedrė.
- Europa reikalauja aukų.
- Europa - moteris, - pasipiktino Guru Guru Mylimoji, - ir vyrai turi aukotis...
- Tai dogma.
- Dravenis nusijuokė ir spustelėjo akseleratorių:
- Taip, tai dogma. Kažkoks filosofas pasakė, kad moteris turi užimti Dievo vietą ir būti garbinama. Man regis, kad visi vyrai (bent jau Europoje) yra po moters padu. Prisiminkime garsųjį Liuterio gesta, kaip jis padėjo moterišką batelį ant lovos ir pasakė, kad nuo dabar (po reformacijos) bus dailiosios lyties valdžia...
- Groja DOGMA daina...
Iš komunikacinės tamsos, ar jos pertekliaus gelbsti tik radijas. Muzika apramino įsiliepsnojusį ir pavojingą ginčą.
Moteris mus pagimdo ir palieka vienišus, amžinai ieškoti tikrosios meilės.
Groja liutnia. Po septynių penkiolika.

(14) Laimė

Dravenis važiavo nežinia kur. O draugai mėgavosi beprasme kelione. Jokių aukštų tiesų aptarimo – tik greitis. Gal tai – laimė? Šiuo atveju reikėtų etimologiškai atsitraukti, nes laimės sąvoka labai veiksli. Guru Guru galėtų daug pasakyti, bet jis tylėjo. Ir kodėl? Galbūt laimė – tai sugebėjimas prisitaikyti prie nepalankių aplinkybių. Laimės sąvoka yra keista ir gąsdinanti. Galbūt, laimė - tai privilegijuotų visuomenės sluoksnių žaidimas, siekiant sukelti žemesniųjų pavydą?
Tiesėmis važiuoti jau nebepavyko. Diena buvo neeuklidinė, dangus nerodė saulės, debesys buvo niūrūs, o kelias tartum pats susisuko į spiralę, iš kurios ištrūkti, rodės, nebepavyks. Guru Guru mąstė apie laimę. Lai-mė. Du, tik du skiemenys, o kiek daug juose telpa. Galima dainuoti lailailai, jei laimingas, ir mekenti galima... O jei nelaimingas, tie du skiemenys tampa beprasme mantra. Bet argi mantros būna beprasmės? O gal tiesiog reikia kartoti, kaip kad moko koučeriai: aš laimingas, laimė, lai-mė, laaaaai-mėėėėė? Guru
Guru pasisuko į Dravenį su klaustuku veide.
- Tik nebandyki mantrų suteršti laimės, ne-laimės paieškomis, mantros išvalo protą nuo teršalų... Mantros - tai ne laimes formulės. Mes perdėm piktnaudžiaujame mantros terminu... Mantros - tai meditacijos dalis, o man meditacija - TAI Bugie wugie šokis...
- Norime šokti! - pritarė damos.
Dravenis privažiavo prie smuklės "Šokis be kaukių", ir visi išlipo. Keliautojus pasitiko žilagalvis administratorius:
- Aš Arminas Duobė - kviečiu išgerti ir pašokti...
Bugas vugas ir mantra, vot što prapisal doktor. Šokama ilgai, besisukant ratu, žinoma, kad kaip dervišai, kaip dar kitaip, kol galva susvaigsta ir pats kūnas kartoja zikrą, be žodžių, bet tikrą.
Guru Guru pasinėrė į šokio bangas, virpesius, traukulius, kritinėjimus, pasivoliojimus ir nejučia "nusišoko" iki pelkės. Jį pasitiko Laimė.
- Dabar šoksi su manimi!
- Kad nemoku, - atsitokėjo Guru Guru.
Ir patvirtino savo nekintančias nuostatas keliais konvulsiškais judesiais. Bet Laimė nepasitraukė.
- Nenori būti laimingu?
- Ne! – surėkė Guru Guru.
Ir Laimė pažaliavusi (gal pyktai, o gal dėkingai?) pavirto Giltine su aštriu dalgiu - litovka... Visi lietuviai staiga pavirto litovcais ir nupjovė Žalčiui norą būti kitokiu. Guru Guru verkė stebėdamas mitologinę egzekuciją, ir suprato, kad laimingas nebus niekada... O kvailys Dravenis smuklėje vis dar šoko su Giedre ir Guru Guru Mylimaja... Ir tegul... Guru Guru užsimerkė ir pamatė, kad visa Lietuva šoka klumpakojį. Mediniai batai - tai laimė, ir dar garsioji kepurinė. Skudučiai... O ko dar reikia iki pilnos Laimės?
Dūdmaišio.

(15) Alkis

„Chrysler“ skuodė vingiuotu asfalto keliuku. Šalutiniu, nebūtinu, šiek tiek pamirštu... Guru Guru keliavo nežinia kur. Burzgė variklis, gurgė skrandis. Reikia kažkur (koks neįpareigojantis žodis) sustoti, prie užeigos ir kaip reikiant užkirsti. Alkis nustelbė filosofinius apmąstymus, kurie nepaliaujamai kankindavo, kai Guru Guru būdavo sotus.
- Kaip jūs manote, kodėl sotus žmogus mąsto? – paklausė Guru Guru.
- Klausimas labai sunkus. Reikia paklausti kulinaro... – patarė Dravenis.
- Ar galima pasisotinti kultūra?
- Pavyzdžiui, eilėmis? – įsiterpė Giedrė.
- O gėlėmis? – paklausė Guru Guru Mylimoji.
Guru Guru pastebėjo pievoje besiganančias karves. Kilo daug minčių, ir viena buvo garsiai ištarta:
- Ar išsilavinimas trukdo valgyti?
- Galbūt didelė žmonijos dalis pastoviai badmiriauja, nes perdėm yra išprususi, išsilavinusi? – tarsi pritarė Dravenis.
- Visos bėdos dėl proto. Va parašė Aleksandras Gribojedovas vienintelę knygą "Vargas dėl proto", ir žinomas jau beveik du šimtus metų. Homo unius libri, vienos knygos žmogus, kaip ir vieno albumo grupės - kiek daug tokių garsių, kurios sukūrė po vieną, bet tikrai gerą albumą. O kiek žmonių moka tik vieną maldą ar mantrą, bet juk to visiškai pakanka, kaip ir vienos žmonos, vienų namų, vienų pusryčių. Kodėl tada žmonės tokie godūs? Kodėl milijardieriai nori dar milijardų, nors vienintelis jų milijardas (na gerai, gal keli ar keliolika?) galėtų išgelbėti labai daug gyvybių? Ar kažkokios (vėl tas pats žodis!) jėgos neleidžia, kad jie padėtų vargšams? Draveni, - sustoti negalėjo Guru Guru (logurėja?), - bet juk žmonijos kultūrai tie vienos knygos žmonės ar vieno albumo grupės padarė didžiulę. Akvinietis sakė, kad bijo vienos knygos žmogaus. O ko bijoti? Šventraščiai yra po vieną. Erazmo "Pagiriamasis žodis kvailumui" yra tokia gera knyga, kad kitos ir nereikia. O ar mes pykstame, kad Mikės Pūkuotuko autorius žinomas tik dėl šio puikaus personažo? O laukinis šuo Dingo, senis Chotabyčius, Maldororas, "Rugiuose prie bedugnės"?
- Guru Guru, tau nereikia bijoti, nes tu parašei daug knygų, - įkando Dravenis.
Itin agresyviai, gruobuoniškai sugurgė, sustaugė Guru Guru skrandis.
- Draveni, sustok prie kaimo užkandinės!
Draugai jau patogiai sėdėjo prie stalo ir laukė, kada padavėjas atneš patiekalus. Guru Guru neišlaikė ir įsiveržęs į virtuvę, griebė ką tik iškeptą picą tiesiai nuo padėklo. Kilo sąmyšis, panika. Guru Guru drakoniškai prarijo picą... Ir sugrojo vieno hito grupė.
- Kokia, ir kokio hito grupė? – jau virtuvėje pasiteiravo Dravenis.
Po kulinarinio skandalo, pavalgęs ir sotus buvo tik Guru Guru. Draugus mandagiai išprašė iš kaimo užeigos, nors Dravenis užmokėjo už picą ir paliko daug arbatpinigių. Automobilis riedėjo toliau. Dravenis vairavo, Guru Guru paskendo filosofiniuose apmąstymuose ir stropiai virškino picą. Damos piktokai komentavo gastronominę (o gal astronominę?) Guru Guru agresiją. O iškalbingose pievos karvės pritariančiai abejingai atrajojo... A viskas?
- O ką dar gali pasakyti Guru Guru?
... gal, kad sotus, sotaus neatjaučia... – pyktelėjo Giedrė.
- Alkanas sotaus irgi neatjaučia. Ypač, kai badavimą laiko vertybe. Bet grįškime prie hito... Renkuosi klasikos pavyzdį: Aramo Chačaturiano "Šokį su kardais". Niekas daugiau nežino, ar jis ką nors sukūrė.
... o tai labai džiugina...
skamba varpai
iš kur
nežinai
nežinau
nes
ant
varpo
kabau

(16) Skausmas

„Chrysler“ ratas pateko į duobę. Krestelėjo. Guru Guru pabudo, nes kelionėje buvo truputį užsnūdęs.
- Guru Guru, ar Tave gąsdina teokosminė praraja? Neišsprendžiama Visatos mįslė? Ar Tu išdrįstum atsigerti iš gaivaus Pirminės būties šaltinio? O gal Tave šiurpina Atviros sąmonės tragizmas? Gal būt sąmonės atvėrimą Tu supranti kaip iškilmingą žengimą į bedugnė duobę, kurioje Tavęs tyko tik neišvengiama pražūtis, ir daugiau nieko? – klastingais klausimais mėgavosi Dravenis.
- Kur mes važiuojame? – paklausė Guru Guru Mylimoji.
- Į Aukštadvarį prie Velnio duobės.
- Prakeikta ta duobė. Ten geriau nevažiuot, - pasipiktino Guru Guru.
- Guru Guru, tu neatsakei į mano klausimus! O duobė taip pavadinta katalikybės apologetų, kovotojų prieš baltišką tikėjimą!
- Ne, joje tikrai vyksta satanistų apeigos, - pritarė Giedrė.
- Tegul smaginasi kvailiai, - nepasidavė Dravenis, - duobę iškirto meteoritas, panaši duobė yra Saremos saloje, berods vadinasi Kali.
- Išbandykime labą norą, - patarė Guru Guru.
- Labanorą? Girią?
- Taip, ir Labanoro dūdą...
- Važiuosime į Kernavę! – valdingai nukirto Dravenis.
Niekas neprieštaravo.
- Viskas, ko noriu, tik išsimiegoti. Mintys apie amžiną (?) miegą mane ramina, - tarsi pritarė Guru Guru.
Guru Guru neatsakė į agresyvius Dravenio klausimus, nes buvo labai atviras žmogus. Galbūt kuklus, nenorėjo kalbėti apie save...
Dravenis prisiminė, kaip kartą paklausė:
- Guru Guru, ar Tu mėgsti bulvinius blynus?
Guru Guru veidas paraudo, po to pamėlo. Liūdną šypsenėlę pakeitė nuoskauda:
- Neverta skverbtis į mano vidinį pasaulį?
- Aš tik paklausiu apie blynus... – teisinosi Dravenis.
- Taip, mėgstu... – po ilgų dvejonių prisipažino Guru Guru.
Kelionė tęsėsi toliau, ir ji nepasibaigs niekada. Gal būt Guru Guru žinojo šį faktą, todėl iš vidinės džinsinės striukės ištraukė metalinę ledinukų dėžutę. Atidarė: pasklido mėtų aromatas. Guru Guru pavaišino damas.
- O man? – pasipiktino Dravenis.
- Kai atsakysi į sunkų klausimą...
- Gerai, klausk...
- Ką daryti, kad skausmas nekankintų?
- Pažinti savo Tikrąją prigimtį, - net nemirktelėjęs atsakė Dravenis.
- Sausa ir netikra. Skausmas dabar mano tikroji prigimtis, nes jį labiausiai jaučiu.
- Tai ir lik skausme!
- Draveni, eik tu švilpt. Jei tik tiek gali patart...
- Tu pats sau nenori padėti - aš bejėgis...
- Noriu, nemoku...
- Guru Guru, aš taip pat nemoku sau padėti... Todėl gyvenau ir tegyvenu neteisingai: viskas lūžta mano gyvenime, visi mane kaltina... Bet aš noriu sau padėti, noriu, bet nieko neišeina, nesigauna pakeisti "filmuko", dedu tam tikras pastangas, ir jau 20 metų kritu, ir vėl pasikeliu, ir vėl einu Keliu... Štai taip, Guru Guru, tik šarlatanai žada akimirksniu išspręsti visas problemas, pašalinti skausmą... Aš ne šarlatanas...
- Ačiū, Draveni. Jau lengviau...
Guru Guru ištiesė ledinukų dėžutę. Dravenis čiupo net du saldainiukus...
- Guru Guru, kalbu iš širdies...
- Skausmas turi abėcėlę. Pačios ilgiausios abėcėlės turi ne tiek jau ir daug raidžių. Todėl mes niekada neskubame gyventi, o vėliau labai skubame, tačiau rezultatas tas pats - skausmas, agonija, mirtis.
- ...skausmas, agonija, mirtis - tai nepaneigiama Tiesa, bet kitose Tradicijos erdvėse, Tau patartų: atsiduoti Dievo valiai, melstis, prašyti malonės... ar dar ko nors, bet aš išlikdamas savo Kelio diapazone, galiu tik rekomenduoti pažinti savo Tikrąją prigimtį... Todėl mano patarimas nėra sausas - jis platus ir gilus it vandenynas...
- Vandenyne išbarstykit mano, seno kvailio pelenus. Aš nebe Guru Guru. Atsistatydinu iš šio posto, kurį pats sau buvau suteikęs.
- Man įdomu iš kur atkeliavo Guru Guru vardas, tarsi užuomina apie dvigubą šventumą... Vieno, matyt, Tau nepakako... Tik neįsižeiski... Man labai patiktų, jei Guru Guru atsistatydinimo raštą įteiktų pats sau. Tai būtų jėga.
- Tai buvo ironija, ironija. Atsistatydinimas irgi, irgi...
- Man jau įdomu (tranzitine prasme): Guru Guru iškilmingai įteikia pats sau atsistatydinimo raštą ir atidžiai perskaitęs dar kartą, (jis dvigubas Guru!) - išdidžiai atmeta atsistatydinimo prašymą...
- Dvigubas atsistatydinimas. Šachas ir matas vienu metu kartu jau partijos pradžioje.
- Šachas ir matas - nepadarius nė vieno ėjimo. bet tuomet, kas yra nugalėtojas? O kas yra pralošęs (dar nepradėtą!) partiją... Kaip įdomu...
Dravenio gerklėje grėsmingai sutraškėjo ledinukai. Pažeista plomba.
- Bliamba... – švankiai nusikeikė Dravenis.
- Taip, Meistre, nėra nugalėtojo, nėra pralaimėjusiojo. Visi nušvito ir išėjo gerti arbatos su lempomis rankose. Kažkas, tiesa, rankoje turėjo jonvabalį. Joninės artėja, nors ir tolsta.
- Jau patiriu skausmą! Danties! Aš ne - Meistras... Tik amatininkas... Sapožnykas...
- Meistras Meistras. Sapožnykas Sapožnykas. Gera klikūcha...
- Batų tai visiem reik... – Giedrė pabandė apginti Dravenį.
- ...vienuoliai kartais vaikšto basi... – galbūt amortizavo smūgį Dravenis.
- Nesimėgauki komplimentu: prieš akis zigas ir zagas. Reikia dirbti su vairu ir stabdžiais... Matai, kaip greitai juda traukinys be bėgių, vagonų ir garvežio...
- Ne važiuoju, bet slenku!
- Slenki basas?
- Bevažiuojant pastebėjau, kad vairuoju "Chrysler" basas: net be kojinių... Bet kojos mano švarios... - šiek tiek nustebo Dravenis.
- Kokia laimė! - nudžiugo Giedrė ir Guru Guru Mylimoji.
(batai) be raištelių, dutūkstančiaišešioliktieji (metai)

(17) Keltų jūros žinduoliai

Keltų jūra – tai tau ne Kauno marios. Šioje jūroje gyvena plaukiojančios (kokios gi dar? juk jūra) beždžionės, povandeniniai lokiai, vegetarai aligatoriai. Jūroje nėra naftos, dujų, aukso, urano ir neišplėtota žvejyba. Visai arti Rumšiškės (ne tos). Etnografinė (net labai) erdvė. Prie pat marių sustojo „Chrysler“. Iš vandens išlindo beždžionė ir nusliuogė medžiais. Prie keliautojų prišliaužė aligatorius. Dravenis čiupo koltą. [Silpnų nervų skaitytojų atsiprašome, bet be kraislerio ir kolto neįmanoma gyventi šiuolaikiniame pasaulyje.]
- Padėk ginklą! – subarė Guru Guru Mylimoji.
Aligatorius buvo pliušinis ir labai norėjo saldainių. Guru Guru Mylimoji taikiam plėšrūnui atidavė visą juodo šokolado plytelę.
- Ar žmogus yra beždžionė? Kartais susimąstau. Gal mes esam blogoji beždžionių pusė? Juk dažnai vienas kitą taip vadiname, dar kiaulėmis ir kitais gyviais? Ką manai, Draveni?
- Ką aš manau? fb - tai tinkamiausia erdvė tokiems epitetams!
- Bet tokie epitetai atsirado dar gerokai prieš fb (kas yra fb?).
- Anksčiau... Vėliau... Nesvarbu... fb... Nesvarbu... Svarbu - plūstis! Visur!
- Bet argi beždžione pavadinti žmogų negarbinga? Juk beždžionė labai draugiškas padaras, tik kai kurios šunbeždžionės (šunys čia ne prie ko, pavadinimą sugalvojo žmonės) įkyrokos.
- Guru Guru, vadink visus beždžionėmis... Neprieštarauju!
- Nesiriša mūsų pokalbis, Draveni. Gal tu beždžionė? Pripažink savo tikrąją, beždžioniškąją prigimtį.
- Šaipaisi... ne pirmas kartas!
- Nesišaipau. Tekstas apie beždžionę yra užsakytas Gamtos ministerijos. Draveni, tu viską žinai apie gamtą, nesidrovėk, papasakok. Paskui parašyk... Gausi pinigėlių...
- ... geriau, jau Tu rašyki apie beždžiones... Negaliu gi aš rašyti apie save... Negražu... Nekuklu...
- Ir ko Dravenis toks piktas?
- Jis labai nori šokolado... – paaiškino Giedrė.

(18) Dravenis ir Jura. Punks not dead

Dravenis mėgo jūrą, o Jura (girtuolis, gyvenantis šalia) mėgo Dravenį. Dravenis Juros nemėgo, bet Guru Guru gerai sutarė su Jura. Nors ir niekada su juo tarpuvartėje negėrė „rašaliuko“. Guru Guru mokėjo su chroniais pakalbėti po dušam...
Ekspedicijos dalyviai pagaliau pasiekė jūrą. Koks šios akvatorijos vardas? Guru Guru žinojo, bet nesakė. Išlaikė paslaptį. Ir ko jie atvyko prie jūros. Neįspėsite! Dravenis panoro įsiamžinti neaprėpiamose dangaus ir vandens platybėse. Supermeniškas foto. Lygis! Formatas! Šalia „Chrysler“ (ant durelių buvo užrašas: „Boogie Woogie Dance Club“) stovėjo Dravenis įsikandęs (neuždegtą!) cigarą, dešinėje rankoje jis laikė koltą, o kairėje katiną Micių - ryžą, naglą, didelį, gražų, pušystą... Fotografavo Guru Guru. Giedrė ir Guru Guru Mylimoji atsisakė fotkintis su Draveniu.
Menas dabar reikalauja ne aukų, bet kvailysčių, prasto skonio, nuprotėjimo...
Delfinai šoka bugi-vugi, amžiną šokį, ir nebandykit ginčytis

(19) Rojaus daržai

Pomidorų lysvių sankryžose - tobuli takai. Galima slampinėti ir drąsiai skinti raudonas, prinokusias daržoves, nes jau lunatikai išminavo rojaus daržus, ir į tvorą atsirėmė nė niek nepavargęs mėnulis. Saugu: it elektros lemputė nesprogs bevielė pilnatis.
Dravenis buvo itin liūdnas.
- Kas nutiko?
Dravenis tylėjo...
- Kodėl neatsakai? Tikiuosi, esi gyvas ir sveikas? – bandė juokauti Guru Guru.
- Esu gyvas...
- Smagu, Draveni. Gyvam būt neblogai...
- Guru Guru, o Tu ar gyvas?
- Taip. Garantuotai taip.
- Kas gali patvirtinti, kad Tu gyvas? Kas gali garantuoti, kad tu esi Guru Guru?
- Mes! – choru sušuko Giedrė ir Guru Guru Mylimoji.
Guru Guru atspėjo Dravenio užuominą: viskas keičiasi, nieko nėra pastovaus. Kur tas vaikas, kuris statė pilis smėlio dėžėje? Ir kur bus Guru Guru po šimto metų? Tiek ir laukti nereikės...
Dravenis tarsi atsakė į Guru Guru klausimus, kurių ir nebuvo...
- Jau atvykau laimės autobusu, atsivežiau dėžutę akvarelinių dažų, laukiu lietaus... Nuspalvinsiu suodinus stogus vaiskiu, beribiu dangumi. – paaiškino Dravenis.
or play existence to the end (The Beatles, Tomorrow never knows, from Revolver, 1966)

(20) Fotoataka

Netikėtai ir nelauktai Guru Guru mintijimas pajudėjo daugiaplanėmis kryptimis, tapo beveik chaotiškas, tarsi nesuderinamas batų dialogas. Vienas stovi vietoje, o kitas – juda pirmyn. Tai vadinama ėjimu. Retai kas šuoliuoja abiem kojomis. Panašiai nutiko Guru Guru. Kaukolės erdvėje (o gal už jos ribų?) siautėjo nesuderinamas minčių dialogas.
- Draveni, ar paprastos asmenukės gali įveikti mąstymo bedugnę?
- Guru Guru, ar Tu įstrigai sulėtintame savo veido šuolio fotografavime?
- Aš nesu įklimpęs į objektyvo pelkę... Aš žinau išeitį: kiekvienoje rankoje - mobiliukas, ir dvi asmenukės vienu metu...
- Stereo? – ironizavo Dravenis.
- Ar aš europietis?
- Mono...
- Štai ką aš noriu pasakyti, kad europietis apie asmenybės vidų sprendžia pagal išorę. Svarbi uniforma, apranga, mados... Pavyzdžiui, neuniformuotas policininkas, vienuolis be abito, teisėjas be mantijos nekelia pasitikėjimo.
- Kitaip sakant, vidus turi atsiskleisti per išorę?
- Panašiai, - nepaneigė Guru Guru ir pašiurpo.
Dvi visiškai skirtingos asmenukės: vienoje Guru Guru (taip ir turėjo būti!), o  k i t o j e – išsišiepęs Galiganto snukis. Guru Guru staigiai atsigręžė. Už nugaros stovėjo referentas.
- Pričiupau! – kvatojo visagalis biurokratas.
- Kur dingo mano Mylimoji ir Giedrė?
- Kol jūs mėgavotės savimi ir šnekėjote niekus, aš pagrobiau merginas. Būkite ramūs, aš iš Kultūros ministerijos, todėl esu itin civilizuotas, mandagus, švankus. Esu tikras džentelmenas (pirma karta nuo žagrės!) ir jūsų damų tikrai neskriausiu...
Galigantas įkrito į didžiulį BMV ir nuvažiavo nežinoma kryptimi.
Autoriai norėtų įspėti, kad asmenukės nėra blogis, besiformuojantis neigiamas prietaras, nelaimių paieška, ar asmeninė tragedija... Bet ar draugams palengvėjo, supratus šią tiesą? Abejoju... Reikėjo išlaisvinti merginas, bet apie tai jau kitoje istorijoje...
Se-lfi? Lfi, se.

(21) Jungtis

Kai ištinka nelaimė, kai netenkama mylimos merginos, reikia šnekėti apie meną.
- Guru Guru, ar tu svajojai tapti muzikantu? Kompozitoriumi? – paklausė Dravenis.
- Esu kūręs muziką laisvalaikiu, bet nerimtai...
- Ar išleidai CD?
- Ne, tik MC. 1994 m., grupė LES.
- Puiku... O ar buvo gastrolės?
- Ne, tik kamerinėj aplinkoj - asmeninis atlikimas.
- Gastrolės kameroje... Šiurpu... Asmeninis muzikinės bausmės atlikimas... Partitūra... O gal politūra? Iš natų? O gal improvizacinis garsų šlifavimas?
- Ne, tiksli partitūra...
- Pakaks protingų kalbų, dabar reikia sugalvoti, kaip išvaduoti mūsų damas ir prabangaus Galiganto kalėjimo? – atsitokėjo Dravenis.
- Atvažiuos Nebrėmeno muzikantų kamerinis ansamblis, vadovaujamas Guro Dravensko ir iš gitarų bei valtornų (trombonų?) dėklų išsitraukęs uzi automatus sušaudys visus, išskyrus damas, kurias išvaduos. Tada sugros "Obla-di obla-da" ir nukeliaus į Fudžijamą, nes tai gražu. Kaip nukeliaus? Per juodąją skylę, kuri netyčia atsiras Galiganto kalėjime. Kaip? Skambinti Hawkingui brangu, tad teks pasitenkinti atsakymu: krienas žino.
- Baisus planas... O po šio plano (jis pavadintas planu A) ar bus pateiktas planas B: pats lėkščiausias, kvailiausias, kokį tik galima sugalvoti: Galigantas kiekvienai merginai duos po 1000 eurų apsipirkti "Akropolyje", bet damos su pirkiniais negrįš į Galiganto kalėjimą, o su taksi atvažiuos prie Dravenio "Chrysler" ir išvaduos mus nuo kraujo praliejimo. Rankos liks švarios. Kelionė tęsis toliau. Galigantas įsižeidęs neišleis (ne)perspektyvaus poeto knygos.
- Dar yra planas W: bėgti iš Vilniaus į Wilno neatsisukant, kad nevirstum słupem soli.
- Biblinis planas... O Dievas - aišku, yra lenkas...
- Kašubas!
- O kašubai - ar turi dar savo kalbą? O gal šneka tik lenkiškai?
- Turi, kaip neturės. Kaszëbsczi jãzëk, pòmòrsczi jãzëk, kaszëbskò-słowińskô mòwa... Daug žodžių iš vokiečių, baltų kalbų, lenkų... Ar skaitei, Draveni, Xążeczka dlo Kaszebov? Wszëtczi lëdze rodzą sã wòlny ë równy w swòji czëstnoce ë swòjich prawach. Mają òni dostóne rozëm ë sëmienié ë nôlégô jima pòstãpòwac wobec drëdzich w dëchù bracënotë.
- Neskaičiau... nemoku kalbų... – susigėdo Dravenis, - medžiagos pakanka, planų daug - bet kaip juos sujungti? Štai klausimas koks? Beveik hamletiškas... Sujungti ar nesujungti?
- Jungtuku ar ne jungtuku, štai kur klausimas.
- Tai jau problema! Gal viela? Laidu? Daugiagysliu kabeliu?
- Elektrifikuota viela skambant Tony Conrad smuikui...
- ... liūdna jungtis... Ir aš jau pamiršau, ką reikia sujungti... Ir su kuo? Gal gali priminti? Ačiū!
- Klaustuvą su šauktuvu.
- Guru Guru, aš kažkaip nemokšiškai nugirdau "klaustuvą" kaip kastuvą... Ir sumečiau, kad kalbi apie jungtį - gyvybės ir mirties, lavono ir žmogaus... Ir ar yra TOKIA jungtis?
- Ji NĖRA. Jos yra.
- Guru Guru, merginų nėra! Mūsų damos pagrobtos... – jau antrą kartą atsitokėjo Dravenis.
- O aš ne apie merginas, o apie veidrodinį visatos atspindį ir žaliąją saulę, kuri yra antroji mūsų saulės sistemoje, bet beveik niekas to nežino.
- Vadinasi reikia išvaduoti Žaliąją saulę, o po to merginas? O gal atvirkščiai?
- Virkščiai.
Tik dabar Dravenis suprato, kokia sunki ir pavojinga įkaitų išlaisvinimo operacija. Ar Guru Guru bent įsivaizdavo stulbinantį Dravenio susirūpinimą, matyt, todėl išlaisvinimas bus aprašytas dar kitoje istorijoje. Kantrybės!
neįsivaizdavo...
... Žalioji saulė
pagrobė...
... Geltonąją

(22) Ego

Visi keliai veda į Žaliąją saulę, bet Guru Guru, jau buvo pasiekęs kalno viršūnę.
- Nesustok, lipk dar aukščiau... – ragino Dravenis.
- Nelipsiu... jau tamsu...
- Lipk, šviesa - viduje!
- Kur, kur, nematau...
- Džiugu, kad esi tiesus žmogus... – bet tai nebuvo Dravenio balsas.
O kieno?
- Geriau pagalvok, kaip išvaduoti savo Mylimąją ir Giedrę, - patarė ne Dravenis.
Suskambo telefonas. Guru Guru įjungė garsiakalbį, kad Dravenis išgirstų Guru Guru Mylimosios balsą:
- Mielasis, mes įsikūrėme ..............., šalia .......... ežero poilsio zonoje ".............." Ten nuostabu: restoranas, baseinas, puikūs apartamentai, o Galigantas tikras džentelmenas. Mes sužavėtos! Mes laimingos! Tik truputį liūdna be tavęs, mielasis Guru Guru...
- Kažkur už kampo, netoliese tyko demokratijos žudikas, kuris ketina nušauti demokratijos garantą Galigantą, - vėl suskambo įsakmus balsas.
Kieno balsas?
- Guru Guru, reikia gelbėti referentą Galigantą! - nedvejojo geraširdis Dravenis.
- Nereikia. Snaiperiai nuimti, tai beviltiška. Artimiausia snaiperių komanda išvykusi pratyboms į Afriką. Nespės.
- Guru Guru, dar ne viskas prarasta - aš pasitelksiu ekstrasenso galias ir tūlas kileris pamirš užduotį nušauti Galigantą, ir už užduoties neįvykdymą bus likviduotas!
- TOOL'as groja ausinėse, gerai groja. Ekstrasensai yra apgavikai, visi iki vieno. Planas prastas. Siūlau planą H. Jo esmė; niekas nežino, apie ką planas. Ir daro viską, kas šauna į galvą. Sako, padeda.
- Dravenis liūdnai šyptelėjo:
- Aišku, aš joks ekstrasensas... Aš kileris, mane pasamdė nudėti Galigantą. Ir galiu pasakyti, kas pasamdė.
- Ir kas gi? - sunerimo Guru Guru.
- Tu pasamdei...
- Kileris nusišauna, - pastebėjo Guru Guru.
- Ne, kilerį, neįvykdžiusį užduoties, likviduoja. Ir Tau, Guru Guru, teks nušauti mane. Užjaučiu...
Dravenis ištiesė koltą:
- Šauk! Nedelsk! Nekankinki manęs...
Šūvis. Kilerio nebėr. Tik krūtinėj ima ryškėt granata ir sprogsta. Guru Guru pabunda iš sapno.
- Obladi oblada, ir vėl durni sapnai...
Šalia gulinti Mylimoji:
- Ką?
- Mane kamuoja košmarai... - prisipažino Guru Guru, - sapnavau, kad nušoviau Dravenį.
- O aš sapnavau, kad mane pagrobė Galigantas...
Paskambino sunerimęs Dravenis,
- Guru Guru, dingo mano koltas...
Guru Guru pakėlė pagalvę ir pamatė Dravenio ginklą. Ginklas šovė, ir kulka pataikė tiesiai į Guru Guru širdį... Po to nukrito galva, nulūžo rankos ir kojos. Guru Guru pradėjo rėkti: kažkas šalia pastatė stovą su mikrofonu. Salė lūžo iš laimės. Guru Guru grojo elektrine gitara ir dainavo:
aš gyvas
aš sveikas
aš nenušautas
nesubyrėjęs į dalis
 ir kas pasakys: ar tai buvo sapnas, ar tikrovė?
- AŠ, tarė Ego.
nėra jokių sapnų, yra tik tikrovė, ir tai dogma. kas nesupranta, tas durnas
 
(23) Virusas 2.016

Toks pokalbis.
- Labas rytas, Draveni.
- Labas rytas, Guru Guru.
- Kas naujo?
- Ogi nieko...
- Tai šiandien diskutuosime?
- Šnekėsim...
- O ką? – susidomėjo Dravenis
- Nežinau... – kostelėjo Guru Guru.
- Gera tema...
- Ir man patinka, - Guru Guru languota servetėle išvalė nosį.
Guru Guru slogavo, galbūt kūno temperatūra pakilo virš normos.
- O nežinai ko? – nekreipdamas jokio dėmesio į draugo negalavimą, kamantinėjo Dravenis.
- Kad nieko nežinau...
Guru Guru ilgai kosėjo, po to nusispjovė ant šaligatvio.
- Čia visai įdomu, - susidomėjo Dravenis
- Ir man pačiam kažkaip...
Guru Guru tris kartus itin garsiai nusičiaudėjo.
- O seniai nežinai? – tardė Dravenis.
- Kad nė nežinau...
Guru Guru susvyravo ir atsirėmė į stulpą.
- O ką žinai? – panoro pasinaudoti draugo silpnumu Dravenis
- Kad nežinau...
- Tai jau žinojimas, apgavike, o dar sakei, kad nežinai! – triumfavo Dravenis
- Nežinau, ką atsakyti...
- Na, nežinau, nežinau...- ironizavo Dravenis, - o aš žinau – tave pričiupo virusas, tu gripuoji.
Nosinė iškrito iš Guru Guru rankos ir it burė nuskrido gatve. Guru Guru susverdėjo... Bet nenukrito ant šaligatvio. Guru Guru nebijojo jokių štamų, virusų ir bakterijų. Jis buvo atsparus viskam.
Nes jo tikroji prigimtis buvo virus...vikšr...drug..., kuris apčiuopom ėjo į šviesą

(24) Saviindulgencija

- Draveni, radau seną atviruką, žavų paveiksliuką. Praeitis, tarsi buvo dabar. Tarsi yra dabar, tarsi bus ir kitą dieną... Nuostabus jausmas.
- Radai paveiksliuką! Apsidžiaugei it vaikas? Pasiekimai menki, apgailėtini... Ieškok toliau, surask kas yra už paveikslo ribų? Įveiki prisiminimų galerijos sienas, pakelki sunkius foto albumus, savo kabinete nekrauki tomelių piramidžių, bet eiki per knygas kiaurai... – rekomendavo Dravenis.
- Tai dvelkia Tibeto astrologija ir kitais slaptaisiais mokslais... – abejojo Guru Guru.
- Šalin dvejones! Tu esi slaptas (uždaras, hermetiškas) žmogus, Tau turi patikti slapti mokslai... Bet šį faktą Tau reikia nuslėpti... Itin kruopščiai... Gyvenk paslapčia – kažkoks stoikas pasakė, gal Seneka...
- Senis Senėka, mėgstantis stovėti ir nesenstantis...
- ...o Tu ne ką menkesnis, nes mėgsti sėdėti prie kompo ir esi jaunas (senatvė dar neaktuali, už horizonto)... Tu - naujasis stoikas... Tegyvuoja virtuali stoja!
Guru Guru abejojo: ar įsižeisti, o gal paklausyti Dravenio patarimų, bet išlikdamas atsargus, jis padiktavo humoristinį eilėraštuką, siekdamas neutralizuoti įtampą ir kalbą pakreipti kita linkme:
stokime
į gretas
mūs
jaunimo
Bet Dravenis buvo rūstus ir nepermaldaujamas:
įslaptink šias eiles
dar ne vėlu!
užantspauduok
tyla
ištrinki raides
sudeginki popieriaus lapą
o pelenus
išberki į upę
- Tai ne išeitis...Guru Guru, indulgencijų nepardavinėja dabar, vienintelė išeitis – saviindulgencija.
- Meluoji, Draveni, oi kaip ščyrai meluoji, kas tik nori parduoda indulgencijas, tik pirk. Ir tu man dabar parduodi savo mėgstamą saviindulgenciją. Bet, atleisk, saviplaka ir mazochizmas - ne man.
- Guru Guru, jeigu nepraktikuoji atgailos, tai:
Pasižadėki
Nuo šiol dirbti tik didžius, girtinus darbus
Padėti skurstantiems, ligotiems, nuliūdusiems
Savo aiškiu protu įveikti šalį kamuojantį alkoholizmą
Rūkymą ir narkomaniją
Autobuse ir troleibuse užleisti vietą pagyvenusiems keleiviams
Niekada nesikeikti, kalbėti taisyklinga lietuvių kalba
Rašyti kilnius jausmus žadinančias eiles...
Pradžiai – tiek!
Be abejo, Dravenis, mokydamas etiketo, pats peržengė mandagumo ribas. Dravenis bus nubaustas.
- Guten morgen, Draveni, ar nesumaišei laiptinių?
- Guru Guru, čia aš, - it reptiloidas (o gal asiloidas?), - laiptais šliaužė Dravenis.
- Tavo idealistiniai saviaaupgauliški norai visus išgelbėt yra nesąmonė. Visi geria ir narkašinasi.
Eina ne tuo keliu.
Ir tegul eina...
Bet,
klausydami geros muzikos...
(prasmingai neužbaigtas eiliukas!)
- Guru Guru, - pagaliau Dravenis pakilo nuo laiptų, - visa tai tik demonstruoja Tavo empirinį pasaulio pažinimą, gudriai maskuojamą, slepiamą galinga erudicija, užsieniniu išsimokslinimu, kalbų žinojimu, akademiniu išprusimu... ir, be abejo, nepailstamu naršymu virtualioje erdvėje...
- Ką tu, Draveni,  aš nė žodžio nesupratau, ką čia pasakei, o gyvenu po egle, miegmaišy, kokia dar virtuali erdvė? Pušynas, sakai, vaiskus dangus, tik šaltoka iš ryto... Galvoje nešvinta. Kreivoji pilis. Kreivoji pilis...
- Guru Guru, tik nereikia apsimetinėti - Tu esi protingas, išsilavinęs...
(Bokso pirštinės sučeža. Smūgis. Dravenis atjungtas.)
- Nereikėjo prasivardžiuoti, - neapgailestavo Guru Guru.
- AČIŪ, profesoriau! Tu pats kiečiausias...
- Vėl prasivardžiuoji?
(Smūgis.)
Va toks va chuligano rytas... Dravenis guli primuštas. Guru Guru apdovanojamas medaliu – jis čempionas. Dabar metas mušti Galigantą! Referentas, sužinojęs apie Guru Guru pyktį pabėga į Turkiją, ir sėkmingai apsimetęs pabėgėliu, sugrįžta į Kultūros ministeriją, be abejo, į Lietuvą. O visagalė žiniasklaida praneša: Guru Guru medalis pagamintas Mergelių salose, per lengvatinio apmokestinimo bendrovę. Viskas netikra šiame pasaulyje. Ypač buhalterija. Dviguba buhalterija, jūrinė buhalterija: pusė man, pusė – tau, o lynai į vandenį...
- Šitą pokalbį traktuoju kaip liaupsių ginčą. Pagirti - tai prikulti! Naujas amžius - naujos mados! Guru Guru treniravo senelis, bokso čempionas. Dabar Guru Guru muš visus galigantukus... Stipriai, bet akuratnai, - atsigavęs postringavo Dravenis.
- Kūryba, kaip ir karyba - tai sunkiai pakeliama įtampa, balansavimas ant lyno virš bedugnės...
Gyvenimą pereiti kaip lyną reikia.... (Rerichų palikimas).
Guru Guru nesijautė kaltas. Niekada. O Dravenis? Jis turėjo kaltą, kartais kaldavo.
Paukščiai nečiulba, šalti radiatoriai, o sako, kad pavasaris, jedrid madrid

(25) Bjaurybetu (Golden Calf)

Guru Guru atsisveikina su Draveniu prisimindamas paskutinius jam Aukso Veršio sakytus žodžius: "Bjaurybetu". Ir siunčia dainą, linkėdamas pasveikti.
https://soundcloud.com/mindaugas-peleckis/bjaurybetu-golden-calf
Bukčių garažai, 2016 m.

(26) Poetinės Dravenio klajonės prieblandos zonoje

PUOTA

tirpsta ledo šaligatviai
dangoraižiai kaip stiklinės
permatomi
it troškulys
bet niekas nenori
pakilti aukščiau stogų
ir gerti vyną
debesų

KAI

kai
snaudžia
nuorūkos
užgesusių dienų
šaligatvių plytelės
saugo akligatvių sapnus  

kai
nereikia minčių
nei gerų
nei blogų
gaivūs šuliniai
krenta tiesiai
į dangų

kai
pėsti
palydėti lietaus
ir miglų
sugrįžtame namo
iš laimės
pametame langus

JUOKAS

juokas
žaidžia
jausmų
atšvaitais

kaminas
rūko suodžius
pučia dūmus debesims

atsitrenkęs į tvorą
nugaliu miglą
prarandu norą keistis
tobulėti

ore kabo
ištikimi namai
lietaus lašai
tapo šlapius peizažus
ant virvės
džiūsta pakartas žvilgsnis

DIDYSIS DEBESYLAS

pievoje duobė
paspartinu žingsnį
negalima bristi į pamestą
pažemintą žolę
didysis debesylas sulaužys batus

skubu
nes kelionės tikslas
tarsi išplėštas iš pelkės juodraščio
pavirto paprastu
neišdegtu moliu
paslydau
žinodamas
kad bus žymiai lengviau
jeigu krisdamas
neištarsiu nė žodžio

NAKTIS

dovanoja juodus sparnus
nuskrieti iki pat žvaigždžių
bet rytas jau ritas
iš kitos miško pusės
ir teks sugrįžti atgal
į pievas
nenuskridus nė pusės kelio

jau šviesu
palūžo mintys
liko tik neišgirsti žodžiai
neišsapnuoti sapnai
bevertė nemiga

SKAIDRUS ARBATOS PERIMETRAS

tik dabar pajutau
kambaryje daug vietos
skirta ne man
bet stalui

nesutelpu arbatos puodelyje
laukiu kol cukrų išgers žolė
ištirpusi kitoje
stiklinių akių
pusėje

PORTRETAI

nesensta portretai
apriboti laiko rėmais
šypsenomis
prisiminimais

PROŽEKTORIUS

nuspalvinki mane
kiek tamsiau
neakinki lubomis
po parketu
pasislėpki slidžias ausis
- - -
pagavau šokio ritmą
uždelstą šuolį
į sieną

LIETUS

šienauja čerpes
spardo kaminų duobes
- - -
nepaklūstu
užtrenkęs atsargines duris
juodu dūmu
kylu į dangų

ŽEMAS SKRYDIS

vėjas gena pernykščius lapus
mėnulio užgaląstas
žvilgsnis šienauja
sprunkančias dienas
atviras kelias atgal
palydų šventei
kviečiu
aksomines varnas
giedoti

TYLA

būtis paslėpta garse
skamba tik neištarti žodžiai

ALGEBRA

trupmenas
medituoja daugybos lentelė
neverta skaičiuoti prabėgusių dienų

NEBŪTIS

bėga krosą
fiksuoja būties faktą
į gyvenimo spektaklį
nuplėšdama bilieto šaknelę

GYVENIMO SCENA

netinka giltinės dalgio šokiui
ant parketo neauga žolė
bėgu ratu
kvadratu
svajoju apie elipsę
nutysusią link saulės

METEORITAI

gatvių labirinte
kvaištelėjusiais grybais
sulopę asfalto duobes
ieškosime
paklydusių debesų
saugios žolės
ir kai nebeliks
nė vieno klaidingo žingsnio
pasiekę aukštas čerpes
išgersime litrą tuščio dangaus

PABUDUSI NEMIGA

neišsipildžiusios svajonės
užgriūna kaip sapnų košmarai
ir apkartina dienas
sunkiais prisiminimais
neverta slėptis praeityje
dvelkiančia jaunystės
kvailyste

KRITIMAS

nedega žemė
palaistyta kiaurais lietaus batais

kai paslydau ant apvalaus žvyro
medžiai pavirto malkomis
o rankos žalčiais

PILIAKALNIS

sugrįžau
pamiršęs miesto mintis

tegul namuose
dainuoja betono sienos

krokodilo ašaromis
verkia sandarios lubos
requiem
gieda balta kreida

NAKTIS

liko tik juodas
bežvaigždis dangus
bemiegė
suniokota ramybė

POEZIJA

bevertė
tyla
dovanotų
atverstų
užverstų
pamirštų
reikalingų
beverčių
knygų

gaila
neperskaičius
išmesti save

RYTAS

bet kuriame aukšte
galiu atidaryti langą
žiūrėti į bundantį miestą
saugu
kai visi dar miega
ir trokšta dangaus

ŠVIESA

išlipęs iš troleibuso
pamesiu save
it seną centą
nukritusį
ant purvino šaligatvio

aiškios mintys
paslėps mane
nuo smalsaus
gatvės žvilgsnio

MUZIKA

dar neužstrigo
sena plokštelė
groja muzika
paliesta vėjo
smelkiančio
vientisą dangų

DUOBĖ

varna
ryškiu riksmu
palydės paskutinį atodūsį

laimės dozė jau atseikėta kastuvu
ir užkastos dienos
išdygs žemuogėmis
šermukšniais
pasvirusias
virš sužeistos upės

KODĖL

vasara
šaukia žiemą
o diena
naktį

NUŠVITIMAS

ilgai klajojęs
sugrįšiu
galvoje
užkasęs šviesą

PAVOJINGAS BLAIVUMAS

troleibusas
kiaurais bortais
be ratų plaukė gatve

keista
netikra
būti blaivam

svyravo prospekto lemputės
godžiai gerdamos elektrą

vėjas
nenuplėšė ausų

tiesus
nepakurtęs
išgirdau

rėkia aukštas
kilmingas
vientiso metalo stulpas

užversk kanopas
nepabusk
begėdiškai nurovęs
milžinišką šlovę

rėkė
raikė
piktus žodžius

vėjas nuplėšė
garbingo poeto kaukę
skęstu
sudeginęs
paskutines
įkvėpimo bures

KELIAS

gaudžia
smėlio
išskalbti
debesys

nežiūrėki
saulei
į akis

miške
atrasi
pamirštą
ramybę

III DALIS

SUGRĮŽIMAS
 
(27) Korno valtis

- Ėjimas turi pasibaigti bėgimu! Toks ėjimo tikslas! – pajūryje sušuko Guru Guru.
- O kuo pasibaigs mūsų Žaidimas? – paklausė Dravenis.
- Tikrasis Žaidimas dar neprasidėjo...
- Ir todėl – nepasibaigė...

NE AŠ

gimstu
ir mirštu
miesto duobėje
kasdien
tariama sėkme
žiba žėrutis
smėlėta
žvyro karjera
visai arti
beveik šalia
ekskavatoriaus
duobė
akina
netikras auksas
įrėmintas
mediniais
gyvenimo rėmais
tikrasis veidas
visada šalia
blizgus veidrodis
atspindi kitą žmogų
ne mane

KALINYS

dar nėra
devynių valandų
vis viena
negaliu pabėgti
esu surakintas
įkalintas
ir vienintelis vaistas
kuris nepadeda
rytas
žadantis
tik naują
dieną

POETINĖ DESTRUKCIJA

beprasmybės ilgesiu
kvėpuoja audros debesys
pro dangoraižio prizmę
it elektrinis gangsteris
braunasi bebaimis žaibas
laukiu Perkūno
skeptro smūgio
spektro lūžio
galios
noriu anomalių
įmagnetintų
kelionių
pikiruoju į atvirą
kanalizacijos šulinį
iškulti stiklinių
dangaus langų

DYKUMA

ar pakanka būti tik gyvam
ir dvasios vienutėje
sienoms deklamuoti eiles
tol kol ištrupės batų dantys
ir pavėlavęs traukinys
atveš laisvės raktus
arbatoje aidi patrankų šūviai
skęsta šokoladiniai lėktuvnešiai
tirpsta cukriniai kareivėliai
neieškau snieguotų kalnų
saugančių nuo atominio grybo
nikotino
alaus
ant stogo suodini kaminai
šoka baltą gulbių šokį
o aš
genamas alkanų sapnų
geriu skaidrų smėlį
ir virstu
šviesia
stikline dykuma

MELOMANO KRITIMAS

negelbsti
dvi stambios
garso kolonėlės
kamerinė
kilimo duobė
smogia į nugarą
nepalikęs
net akustinio šešėlio
krentu žemyn
negelbsti rankos
siekiančios
plokštelių
dar neužkaltų
paskutinių langų
nežinau
kaip atverti akis
kaip
iš naujo
išvysti seną
kolekcinį horizontą
siūlantį tobulėti
girdėti pirmyn

ORAS

debesų potvyniai
raguvomis išakėjo pievas
stilingos varnos
suka plėšrius ratus
ir į žolės gelmę
smeigia aštrius riksmus
skubiai
pūkais
migruoja nužydėjusios pienės
tik sekliuose upeliuose
vis dar stovi samanoti akmenys
neprarasti laike

GOLFAS

mieste
tikra
kuklumo šventė
ant stogų
lunatikai
žaidžia golfą
dabar jau leista
paprastai
be žavesio
prarasti
žemės trauką
lenktyniauti su varnomis
taikliu lazdos smūgiu
šypsotis laisvei
į tamsias orlaides
kalti svajonės
lengva būti
baltu
juodu
dūmų kamuoliuku
nėra spalvų
tik lakūs
kaminų suodžiai

KORNO VALTIS

nėra nieko girtesnio
nei blaivus gyvenimas
įkalkime ragą gyvo alaus
meteoritų vinį
į paskutinio kurėno bortą
ir plaukime į marias
nes jūra tik iki kelių
ir skęstame
ne vandenyje

Vilnius-Šv. Nikolajus (Kreta), 2016 m.

(28) Paskendusi šalis

Įdomu... Taigi, Korno valtimi Guru Guru ir Dravenis gabeno itin keistą instrumentą... Galbūt, todėl Dravenis pakartojo Guru Guru (o gal kažkieno kito?) klausimą:
- What instrument is that?
- That is the konkols.
- Supratau, - apsidžiaugė Dravenis, - tai kankliai arba kanklės...Tautiška, skambu...
Deja, Guru Guru nepritarė Dravenio etnoentuziazmui, bet nenorėdamas beprasmio ginčo, atsakė kitaip:
- Trututututututuuuuuuuu!!!
Kartu su Guru Guru surėkė ir didžiulis kormoranas. Juodas, kandidatas į blogiečius, atvykėlis iš tolimų kraštų, besislapstantis nuo plėšrių pterodaktilių savivalės... Dabar atėjo filosofijos, o gal ir kitokios disciplinos valanda. Guru Guru rėžė nerepetuotą kalbą, be jokio konspekto, špargalkės ar internetinės nuorodos...
- Atlantai mums paliko povandeninius miestus ir patys iš žemės persikėlė į vandenį.
- Atlantai mus paskandino, o patys išskrido toli, toli į kitas planetas... Nejaugi Vilnius, Šiauliai, Kaunas ir Klaipėda apsemti vandens? Žinau, kalbu nelogiškai, bet intuicija man sufleruoja, kad mes jau paskendome, ir tik kai kurie laimingesni (vienas milijonas!) išplaukė į išsvajotą sausumą, kurioje galima gauti darbą, padorų atlyginimą, džiaugtis demokratija? Tu, esi menininkas, ar esi gavęs atlygį už savo sunkų darbą? Aš, Dravenis, rašau kvailas eiles, todėl dar galiu pakentėti, palaukti... Gal po mirties bus išleista ir mano poezijos knyga...
Ir kai prabyla mirę poetai, verkia prozos meistrai, o miesto gatvės lieka tuščios ir gyvos, atlantai skrodžia vandenynus, su džiaugsmu įveikia naujus kubinius Okeano kilometrus ir skleidžia optimizmą delfinų ir banginių garsais.
Okeanas, 2016 m.

(29) Pavojingas informacijos srautas

DETOKSIKACIJA

akmeninę inteligento ausį
skaudžiai rėžia
dūži senamiesčio mozaika
iš pakankamai švarios tarpuvartės
jau sklinda poetinis signalas
keiksmų srautas
atmieštas neviltimi
širdgėla
kančia

TV

verbalinėje blaivykloje
tenka išklausyti
ilgą nesąmonių pamokslą
bet jau žinoma kur
paslėptas transliacijos kirtiklis
aiškėja
kaip išjungti skausmo TV
ir galvoti
apie aukštesnius dalykus

ŠVARA

jei nešiukšlini gamtoje
nereikia medituoti
valyti vidaus

IŠEITIS

išjunki
aukštoje tribūnoje
užprogramuotą autopilotą
sujauktos mintys
prieštarauja laimei
pamirški tarptautinį žodyną
gestais
gydyki sergančią kalbą

Vilnius, 2016 m.

(30) Baltas brūkšnys

atrodė
nebus banketo pabaigos
ir visą naktį
vaiduokliams teks dengti stalus
pagautas sutemų
beviltiškai delsia rytas
svaigstu haliucinogeninių grybų kvapais
sklindančiais iš smėlio laikrodžių švytuoklių
demaskuotas
tuščių stiklo taurių
beviltiškų tostų dūžių
panirau į prisiminimų dulkes
tolimos žvaigždės atvėrė langus
galiu suskaičiuoti kambario sienas
nepaspringti keturiais kampais
paaiškinti
kodėl kilimas pavirto gėlėta pieva
neužkimęs
žiūriu į mėnulį
riedantį lubomis
žinau
dangus surinktas
iš aštrių stiklo šukių
ir tik audros debesys
gali grąžinti pamestus sparnus
metas evakuotis iš namų
pėsčiam pasiekti pasakų miestą  
ir tik
į paribį
nuspirtas laiko
atsikračiau prabangaus parketo dekoro
diskotekinės sudužusių lempučių šviesos
o kai aptemo
sulaužytos rankos
iškirtau duris į rytą
į baltą asfalto brūkšnį
juodas saulės akis

Vilnius, 2016 m.

(31) Muzikinis periskopas, arba Μάνος Χατζιδάκις - Το Χαμόγελο Της Τζοκόντας
Tekstas parašytas tiesiogiai veikiant magiškoms Μάνος Χατζιδάκις kūrinio Το Χαμόγελο Της Τζοκόντας bangoms.
- Guru Guru, kaip tau sekasi?
- Dėkui, sekasi gerai. Dirbu, rašau po truputį...
- Kaip tau sekasi? - dar kartą paklausė Dravenis.
- Galimi trys atsakymo variantai, - paaiškino Guru Guru.
- ... ir kokie?
- Standartinis - ačiū, gerai... Įžeidus - geriau už tave! Ir teisingas, kuris nesakomas, nes yra asmeniškas ir slaptas...
- Todėl, dar kartą klausiu, kaip tau sekasi, - džiūgavo Dravenis.
- Aš klausau Μάνος Χατζιδάκις, Το Χαμόγελο Της Τζοκόντας,
- O, neteko klausyti... Aš senis, sena ir mano muzika... o tu jau žengi pirmyn! Taip ir turi būti!
- Tai kad ne... Graikų kompozitoriaus kūrinys - 1965 metų
- Klasika... pavojinga zona... Kompozitorius, kuriam tik 1965 metai... Dar jaunas...
- Ne visai klasika, na, paklausyk, įvertinkit, įdomi tavo nuomonė.
- Gerai... Klausau..... ar šitas kūrinys? Μάνος Χατζιδάκις - Το Χαμόγελο Της Τζοκόντας.
- Šitas.
- Valio, pataikiau.... Ir klausau... Tikrai klausau...
- Ir kaip? Žinoma, kai klausant prieš akis matomas Akropolis ir panašūs vaizdai, tada skamba kitaip, bet išties man šis albumas - rimtas atradimas. Graikai ir maltiečiai dar labai vertina Aphrodite's Child - Vangelis ir Demis Roussos grupę.
- Guru Guru, vis dar klausau... Sienos jau virsta antikos griuvėsiais, nematau tik pseudoakropolio, sandėlio, kur meldžiamasi daiktams... Žinau - Aphrodite's Child, Vangelis ir Demis Roussos... Bet šis darbas rimtesnis... Nebuvau Graikijoje, todėl nematau tikrų vaizdų, bet turiu Chrysler - lekiam į Eladą!
- Pas pabėgėlius?
- Pas Minotaurą.

(32) Beieškant naujų apeigų

MEDUS

kaimo kavinaitėse
žydi laukinės gėlės
džiūgauja
bitėmis atgimę vėlės
saldus žiedų nektaras
it nepasiektas dangus

IŠMINTIS

sunku apgauti stogą
asfalto galioje
nėra aiškesnių tikslų
reikia džiaugtis kaminais
ir žiūrėti į dangų

STABA

galingas saulės prožektorius
gręžia debesyse skylę
šviesu
nelauktai
balų dumble
atrandu varnas
ieškančias
paskendusių piratų lobių
spėriai
nuo žvilgsnio
atšoka pabodę peizažai
žinau
galiu bet kada
būti suvalgytas mieste
slopinu industrinį apetitą
suvirškintomis pirkiomis
renovuoju naujus namus
žvyrkeliais
paverčiu gatves
įdienojus
atrajoju troleibusais
nenoriu pabusti
laukiu
nepakeliamo
apeiginio akmens
žaibo šūvio
į kaktą
Vilnius, 2016 m.

(33) Dangiška kelionė

- Guru Guru, reikia sustoti, nustoti keliauti ir laukti paskutinio troleibuso į kapines... Mąstau apie nekrologą...
- Nekropolis... gera vieta apie tai mąstyti, - pastebėjo Guru Guru.
- "Apie tai" - apie ką?
- Apie troleibusą.
- Geras atsakymas... Bet Guru Guru važinėja tik taksi... Ir, gal būt, kelionė troleibusu yra nepasiekiama svajonė... Guru Guru, labai pasistengus galima surasti troleibusą, ir aš tau padėsiu, - pažadėjo Dravenis ir tuoj pat pasigailėjo... O jeigu Guru Guru pradės važinėti troleibusais - kas tada nutiks?
- Guru Guru vaikšto tik lėktuvais... Debesimis.
- Septynmyliai batai - žingsnis nuo bombonešio ant keleivinio lėktuvo, ant naikintuvo... - supratau, - žavėjosi Dravenis, - na, o kaip su oro balionais?
- Man atrodo, kad mes kuriame tekstą tik tam, kad jis taptų tekstu. Kokia to prasmė?
- Supratau... Vėl pradėjau žaisti... Kaltas... Reikia liautis žaisti... Guru Guru, neverta aukotis... Velniop elektrinį monstrą, kuris yra varomas pastovia srove: yra ir pliusas ir minusas... Baisu...
- Hehe, čia gi provokacija buvo (kūrybinė), - didvyriškai paneigė Guru Guru.
- Taip, Guru Guru pasiruošė aukai - kelionei troleibusu. Naujoje stiklinėje stotelėje stovėjo gausi palyda, ir visi verkė: Guru Guru Mylimoji, Giedrė, net ir Dravenis nubraukė ašarą... Ne juokas - kelionė troleibusu, baisiau už armagedoną, apokalipsę, atominį grybą ar ateivių invaziją...
- Troleibusas tapo lėktuvu (kukurūzo formos), suskliautė laidus, jie virto sparnais.
- Ikaras, - iš malonumo dejavo skraiduolį stebintys graikai.
- Durnius, - sakė apačioje stovintis Galigantas.
- Dronas, - patikslino kariškis ir palietė išmanųjį telefoną.
Ir pasaulis net 23 sekundes nežinojo, kad legendinė Guru Guru kelionė troleibusu sustabdė III pasaulinį karą ir išgelbėjo žmoniją nuo pražūties. Twitter visus išdavė.
Kažkur, gal ten, 2016 m.

(34) Nanotroleibusas

Skubėjo laikas: ir pirmyn, ir atgal galbūt blaškėsi, todėl, kad Tikrasis Žaidimas dar neprasidėjo. Ir kodėl? Dravenis aiškino, kad materialūs žaidimai nėra tikri. Taigi, Tikrojo Žaidimo prigimtis buvo niekam nežinoma, ir visi Guru Guru beigi Dravenio ėjimai ant didžiulės Žemės gaublio lentos tebuvo tik pasiruošimas kažkam žymiai svarbesniam, reikšmingesniam, didingesniam...

O primityvi žiniasklaida rėkė, kad jokio Žaidimo nėra, tai tik kvailių kvailystės, bevertis menininkų menas verslo verslavime. Yra tik pinigai, o visa kita - šizofreniškos autsaiderių konvulsijos. Tūlas apžvalgininkas (po šio pastebėjimo atleistas iš darbo) gana drąsiai pareiškė, kad galbūt ypatinga buvo tik pirmoji Guru Guru kelionė troleibusu, o visos kitos - bevertės.
- Baisus melas! Įžūlus melas! Demagogija! – siuto Dravenis.
- Patys didingiausi dalykai yra labai paprasti, Draveni, mano troleibusas buvo nano.
- Guru Guru, supratau, troleibusas buvo mažiausias Visatoje... O tu, Guru Guru koks buvai, jeigu mažesnių jau nebūna?
- Mažiausias iš mažiausių, o jei rimtai (paslaptis, sakau tik tau), manęs išvis niekada nebuvo ir nėra.
- Pagaliau... Pagaliau išgirdau teisingą atsakymą! - nudžiugo Dravenis.
- Prisiminiau dėžutę...
- Saldainių? – sukluso Dravenis.
- Ne... O ta dėžutė buvo tikrai stebuklas kažkoks - išdygo lyg niekur nieko prieš akis prekeivis toks hiparikas. Ir dar kur - visiškai katalikiškame krašte... Atidarai - tuščia. Buda gražiai nupieštas, kokio gal Tailando stiliumi ar pan.
- Viskas aišku - dėžutėje buvo troleibusas!
- Kalbi kaip šoferis...
- Aš ralistas, bet ne realistas!
- Draveni, nurimk, netgi du, - patikslino nanotechnikas Guru Guru, mintyse juokdamasis, nes nanotroleibusų į tokią dėžutę gi kad ir milijardą galima prileisti. Kaip žuvyčių. O, gera mintis, reikia patobulinti.

Trumpam (1/75 sekundės) dingo apvali, atlasinė šachmatų lenta ir visos figūros...

(35) Ugnies pratybos

giliai paniręs
į tamsą
sėdžiu prie laužo
šneku su liepsna
traška žarijos
šnypščia šlapios šakos
išlaisvink dabartį
prieš laikrodžio rodyklę
vingiuotu ratu
apeiki laužą
pagavau
į ugnį
krentantį lapą
atsigręžiau
jau ne į save
bejėgiškai
dūmojantį prie laužo
dabar galiu
bėgti saulės žvyru
ištiesinti upės kilpą
nuo žemo kasdienybės ešafoto
žvelgti
į tolimą minčių horizontą
 
(36) Haoma

Guru Guru kelionės maršrutas sutrumpėjo, o gal neišmatuojamai nusitęsė iki nedidelės salelės, esančios šalia Maltos. Salelės pavadinimą Guru Guru nutarė užslaptinti: tiek melo prisikaupė žiniasklaidoje, internetas lūžta nuo prasimanymų šiukšlių. Kam kaitinti imlius protus, kai nieko dar neatrasta.
- Draveni, skambinu tau iš akmeningo lauko. Kaip manai, ką tai galėtų reikšti? Aplink vien akmenys ir vanduo. Vanduo ir akmenys. Kodėl? (....... ak ... .. .. duo..... )
- Guru Guru, tai reiškia, kad nėra "kultūrinio" sluoksnio ir tau bus sunku ką nors pasakyti apie šią paslaptingą civilizaciją, nebent saloje yra požeminių tunelių, erdvių, gal ką ten pavyks surasti...
- Tunelių yra, ir ne vienas. O kuo geras tunelis, Draveni? Ar jis kažkur veda?
- Tuneliai - geri tuo, kad žemės gelmėse galima surasti artefaktų, labai netikėtų radinių, bet būk labai atsargus, nes gali būti spąstų, paslaptys gali būti saugomos mums dar nežinomais įrengimais skleidžiančiais siaubo dažnius, cheminėmis medžiagomis, sprogmenimis, duobėmis, įgriuvomis...
- Daugybė paslapčių yra ant žemės. Gal tuneliai reikalingi tik tam, kad nukreiptų dėmesį nuo paslapčių, kurios matomos akivaizdžiai?
- Taip, arba požemių tyrinėtojai kažką slepia, arba ten nieko neranda... Galimas ir specialus dėmesio atitraukimas, nes po žeme – gyvenimas neįmanomas, nebent tai šachtos, metalų ar brangakmenių kasyklos... Jei nėra kultūrinio sluoksnio - tai reikia ieškoti išlikusių petroglifų, runų, diagramų, bet ko informatyvaus... Be to, kai kurie akmenys gali būti dirbtiniai - viduje gali būti paslėpta vertinga informacija, laiko kapsulė, ar dar kažkas...
Kol Dravenis Ir Guru Guru kalbėjo telefonu, iš tunelio išlindo Galigantas (ieškantis lobių!) ir siaubo iškreiptu veidu suvaitojo:
- Man įkando gyvatė... Ji saugojo auksą...
- Referente, tariamos gyvatės įkandžio nebijokite, jis suteikia stiprybės, tai ne nuodai, tai Haoma.
- Ne romas, negėriau nė lašo, - vebleno Galigantas.
- Haoma - tai psichotropinė medžiaga, referente, Jūs įsidūrėte pirštą, palietęs aštrią tunelio briauną ir Jūs vis dar regite haliucinacijas, - ramiai paaiškino Guru Guru, - mėgaukitės reginiais, pabandykite įsivaizduoti esąs Napoleonas...
- Nekalbėkite niekų, aš sultonas ir esu savo hareme...
Galigantas griuvo ant plokščio akmens ir užmigo. O pokalbis su Draveniu tęsėsi ir toliau:
- O gal požemių tyrinėtojai tik apsimeta tyrinėtojais ir yra jų gyventojai, kurie nenori atskleisti savo tikrosios tapatybės?
- Guru Guru, tavo prielaidos turi pagrindo: Speleologija - ne mokslas, o speleologai – tai ekstremalūs sportininkai, turistai - avantiūristai... Ir sensacijų kūrėjai, o visa jų "kūryba" - tai  fotografavimas ir filmavimas po žeme. Pilnai tikėtina, kad jie yra požemių gyventojai ir savo "veikla" blokuoja tikrų archeologų, geologų, istorikų ir pan. tyrinėjimus... Požemio gyventojai išlenda į paviršių tik pateikti kažkokius "faktus", ir visą laiką "dirba" po žeme... Be to, itin noriai skiedžia apie šiurpius požemių pavojus, ir esą tik jie, įgudę, ir pasiryžę vardan mokslo aukotis ir tirti žemės gelmes...
Pokalbis nutrūko, o gal jį užblokavo požemių gyventojai? Koks skirtumas. Vulkanai mus maitina Haoma. Tai stebuklinga medžiaga, o gal nuodas, o gal ir viena, ir kita. Ji teka su lava iš Žemės gelmių. Guru Guru namo parvežė litrą Haomos. Gal prireiks.

Tikroji Tėvynė, 2016 m. (laiko požiūriu)